Naujienos
Kelionės / žygiai
Kas yra kas...?
------------
E–paštas

IEŠKOM ISTORIJOS – KELIONĖ Į BALTARUSIJĄ
2002 03 29 – 2002 03 31

Nuotraukas žiūrėkite čia
Maršrutas: Vilnius (LT) – Minskas (BY) – Baranovičiai (BY) – Lyda (BY) – Vilnius (LT)
Davyvauja: Donatas ir Remigijus


             Nežinau kodėl, bet Baltarusija iki šiol man atrodė labai mistiška šalis. Gal todėl, kad niekada joje nebuvau. O gal dėl kitų priežasčių. Tiesiog nežinau, nesuprantu... O su Donatu dažnai gerdavau alų Vilniaus traukinių stotyje, ir mes žiūrėdavome į traukinius, važiuojančius į Baltarusiją. Arba toli į Sibirą, per Baltarusiją. O gal tik įsivaizduodavome tai... Ir kartą sugalvojome, kad mums reikia ten nukeliauti. Patenkinti tą paprastą poreikį – pamatyti tą šalį, Baltarusiją, mistiškai mums atrodančią...
             Penktadienį po visų darbų mes jau sėdėjome traukinyje važiuojančiame į Minską. Čia nusipirkome po kelis butelaičius "Baltika" alaus. Išgėrėme... Donatas – geras draugas, ir su juo smagu yra keliauti į Baltarusiją, ypač, kai alus padaro jaukesnį tą mažą pasaulį, kuris gyvena lėtai Baltarusijos link judančiame traukinyje.
             Gal pasigėrėme, o gal tik atsipalaidavome, nes mes garsiai kalbėjome lietuviškai, ir mums buvo gera ir paprasta. O kartais ir kitaip realizuodavome save...
             Išlipome visai vakare Minske. Vaikščiojome po miestą, nusipirkome dar alaus. O kartą aš gal per ilgai pažiūrėjau į vietinį Minsko gyventoją, nes tas man pripasakojo daug negražių žodžių. Sugalvojome, kad kai kurie baltarusiai yra pikti ir agresyvūs. Sunkus gyvenimas padarė juos blogais žmonėmis. Mes sėdome į visuomeninį transportą ir iškeliavome į Minsko priemiestį. Čia pasistatėme palatkę ir išsimiegojome. Gerai...
             Naktis nebuvo šalta, bet kaip sunku ryte išlįsti iš miegmaišio, kai lauke truputį šalta. Bet išlindome, pavalgėme, sugriovėme palatkę, išėjome Minsko centro link. O pakeliui pamatėme daug tarybinio dizaino pastatų, gamyklų bei parduotuvių. Vienoje tokioje nusipirkome konservuotų ryžių su daržovėmis ir dar kažkuo. Valgyti buvo neįmanoma. Maitinau ja paukščius. Ir tie nevalgė. Išmečiau...
             Atkeliavome į centrą. Tvarkingas buvo Minsko centras – tvarkingi pastatai, tvarkingos gatvės... Tikriausia daug pinigų Minskas skiria tai tvarkai palaikyti. O Minsko traukinių stotis net labai moderni. Pavaikščiojome po centrą, pasidarėme kelias meniškas nuotraukas, ir ką veikti toliau...? Mes nesugalvojome, todėl modernioje traukinių stotyje nusipirkome bilietą į Baranovičius ir išvažiavome.
             Traukinys važiavo super lėtai – 60 km/h. O mes nuobodžiai žiūrėjome į lange besikeičiantį Baltarusijos kaimo kraštovaizdį. Kažkur stotelėje į traukinį įlipo čigonų vaikai. Tarpusavyje kažką pasišnibždėjo, o paskui taip užstaugė, kad aš net krūptelėjau. O šalia sėdintis vyriškis, net už širdies užsiėmė. Kai čigoniukai pašoko ir padainavo, ėjo per traukinio vagoną ir iš keleivių kaulijo pinigėlius...
             Išlipome Baranovičiuose, traukinys nuvažiavo. Pirmiausiai aplankėme traukinių muziejų – gražu. Traukiniai man visada patiko. Vaikščiojome po stoties rajoną, nuėjome į turgų, aplankėme ir kelias parduotuves. Čia viskas taip pigu, nekokybiška ir netvarkinga... O parduotuvėje radom čipsų. Pakuotė kainavo ~ 0,50 Lt baltarusiškais pinigais. Ir jie atrodė valgomi ir beveik skanūs. Prisipirkom čipsų daug, prisivalgėm čipsų daug. Ir pradėjau aš riaugėti acetonu. Nesuvalgiau likusių. Parsivežiau namo, o namie išmečiau.
             Buvo jau šeštadienio dienos vakaras. Nusprendėme, kad neįdomu yra Baltarusijoje. Gal ir norėjome aplankyti Lydą, bet turbūt nepakankamai stipriai norėjome. Be to Baranovičiuose radome traukinį važiuojantį į Benekainį, Baltarusijos miestelį, kuris yra keli kilometrai nuo baltarusių sienos Lietuva. Nusipirkome bilietą į Benekainį, ir išvažiavome į Benekainį.
             Buvo jau vėlus vakaras, ir pro traukinio langus mes matėme tik tamsą ir nieko daugiau. Atvažiavome į Benekainį, ir išėjome ieškoti sienos su Lietuva. Jauku buvo eiti naktį į Lietuvą, nes visada jauku yra keliauti namo.
             Muitinę radome, perėjome ir sustabdėme baltarusišką autobusą į Vilnių. Buvo naktis, bet nebuvo labai vėlu, nes Vilniuje dar važinėjo troleibusai. Troleibusu aš ir grįžau namo...
             Baltarusija nuo šiol yra ne mistika. "Patenkinti tą paprastą poreikį – pamatyti tą šalį, Baltarusiją, mistiškai mums atrodančią..." – buvo...

Copyright © 1999 – 2011 by Remigijus Launikonis. All rights reserved.
E–mail: remigijus.launikonis(eta)gmail.com. Atnaujinta: 2012 09 05