Naujienos
Kelionės / žygiai
Kas yra kas...?
------------
E–paštas

POLIARINIS URALAS. UPĖMIS BOLŠAJA ŪSĄ IR NIAJŲ
2003 08 21 – 2003 09 05

Pasaulis, kuriame gyvenome, buvo Uralas...
Pasaulis, kurį išgyvenome, buvo Uralas...
Pasaulis, kuris gyvena mumyse, yra Uralas...

Nuotraukas žiūrėkite čia
Dislokacijos vieta: Poliarinis Uralas
Dalyvauja: Irma, Jurgita, Gražina, Darius, Gytis, Remigijus



PASAKA

Dėmesio! Istorijos jūs turite nesuprasti. Jeigu vis dėlto suprasit, vadinasi jūs labai supratingas arba esat vienas iš tų vaikų. Istorija parašyta remiantis tikrais faktais...

Kartą, vienoje karalystėje, gyveno kažkokie šeši vaikai. Žmonės juos laikė trenktais. O jie tokie ir buvo, nes labai, net manjakiškai, mylėjo plaukimą. Kaip ir turėjo būti, jie patys plaukt nemokėjo. Ir stumdydavo dieną – naktį, vasarą – žiemą laivus upėse – tipo darydavo demo, kad plaukia. Karoče, buvo totaliai trenkti. Tai va, kartą vienas iš tų vaikų susapnavo keistą sapną. Aš to sapno tiksliai neprisimenu, nes nekondicijoj buvau, kai man apie jį pasakojo, tai sorry, jei info bus netiksli. Tai va, sapnuoja kolega, kad ant aukšto kalno stovi kiršlys ir staugia žmogaus balsu: imkite šią žolę ir valgykite, o ją suvalgę, busite krūčiausi plaukikai pasaulyje. Aišku kolega papasakojo sapną likusiems, ir žvaigždėtą vasaros naktį, prie spirito bonkės, riebiatos vieningai nusprendė – reikalas rimtas, reikia kreiptis pas gerąją fėją, žiniuonę, patarėją, šokio su manatkėm sporto meistrę Lola Paper Švil. Tegul moteris išaiškina sapną. Kaip tarė, taip ir padarė. Kitą rytą visi šeši nupūtė pas tą moterį ir sužinojo, kad sapnas ne šiaip kokia haliucinacija apsirūkius žolės. Tipo prieš metus kažkoks valstietis Adolfas Sigizmundas McPaksas panašiomis aplinkybėmis susapnavo, kad stovi Titaniko priekyje apsikabinęs Dikaprijų, ir šaukia "I am the king of the world!" Ir po to jis iš tikrųjų ir tapo karaliumi. Karoče, ta Lola Paper Švil visą rytą gėrė pieną su raugintais kopūstai, ir po to tualete ilgai būrė iš tirščių. Ir išbūrė, kad reikia keliauti į šiaurę, ten kur gyvena srauni upė. Vaikų tarpe buvo garsus geografas, profesorius, Nobelio premijos laureatas, Abelis Wolfgangas de Dariusas. Jis iš karto nustatė preliminarias žolės koordinates – Poliarinis Uralas. Taigi, vaikai susmislijo keliauti į Uralą, žolės ieškoti. Bet geroji fėja įspėjo vaikus, kad būtų atsargūs, nes ten kur jie keliauja, gyvena piktasis burtininkas Idy Na Fak Šy. Karoče, kiekvienoj istorijoj turi būti blogietis, tai šitoj blogietis bus Idy Na Fak Šy. Toliau bus daugiau parašyta apie šią kultinę asmenybę, tai dabar aš nieko ir nepasakosiu. Nachrien čia kartoti du kartus tą patį, ania, kolega?! Tai va, vaikai pasidarė atostogas (nes jie buvo valstiečiai, ir turėjo keturiasdešimt valandų per savaitę varyti katorgos darbus) ir pradėjo šmutkes pakuotis. Kaip jie ruošėsi kelionei aš nepasakosiu, tik pasakysiu, kad kelionė buvo finansuojama SAPARD lėšomis. Vaikų vardu – ačiū Europos Sąjungai. Mes jus mylim! Tai va, vieną vasaros ketvirtadienio vakarą jie sėdo į traukinį, važiuojantį į Poliarinį Uralą. Juos išlydėjo draugai, kurie buvo tokie pat trenkti. Pakeliui į Uralą vaikai pasakojo sabotylnykams savo kelionės tikslą, ir buvo populiarūs, mylimi bei gerbiami. Čiabuviai, kuriuos pasaulis vadino rusais, neliko abejingi riebiatoms. Jie parodydavo kelią prie žolės, pamaitindavo vaikus kebabais, morkomis, raugintais agurkėliais, pagirdydavo limonadu, alumi, vodka. O kai traukinys atvažiavo į Uralo viduryje gyvenantį mažą miestelį – Poliarnyj, kur ir pasibaigė vaikų kelionė traukiniu, žmonės spaudė jiems rankenas, linkėdami sėkmės. Traukinys nuvažiavo, liko tik tyla ir ramybė, apsuptyje aukštų kalnų. Miestelyje vaikai paprašė gerojo slibino Juozo Visureigiso devyngalvio, kad jis nutransportuotų visą kompaniją aukštyn į kalnus, kur pasak vienos iš vaikų, biologijos mokslų daktarės – Lopes de Irmulka, teoriškai turėjo augti žolė. Pradžioje slibinas nenorėjo skraidinti riebiatų, laužėsi – tipo, nenoriu užsitraukti Idy Na Fak Šy rūstybės blah blah blah... Bet kai riebiatos pasiūlė už tai išmokinti jį plauti PVM’ą, sutiko. Tris valandas vaikai skrido per kalnus, pakeliui klausydamiesi slibino pasakojamų Uralo istorijų. Jie matė apleistas stovyklas, sugriautus kelius. Ir visa tai burtininko Idy Na Fak Šy darbas. Čiabuviai neapsikentę burtininko kaimynyste, būrėsi į profsąjungas, rašė pareiškimus tarptautiniam Hagos tribunolui apie žmogaus teisių pažeidimą, kiti ruošėsi palikti savo gimtąjį miestelį Poliarnyj. Jis nekenčia žmonių, jis nekenčia gerovės, jis naikina viską, ką sutinka kelyje – toks buvo slibino nupieštas burtininko portretas. Tai va, pasirodo Idy Na Fak Šy, žertva, jau žinojo apie svetimšalių invaziją į jo žemes. Savo burtais jis bandė paklaidinti gerąjį slibiną kalnuose, nepasisekė. Jis net bandė išsiųsti slibiną anapilin – vargšelis vos neužspringo savo dūmuose, ir vėl nepasisekė… Lygiai vidurnaktį slibinas atitransportavo riebiatas į vietą, kur teoriškai turėjo augti žolė. Jie apsikeitė e–mail’ais, ir slibinas nuflajino namo teliko žiūrėti. Ir pasiliko vaikai vieni Urale. Po ilgos kelionės jie vos kanopas vilko, todėl iš karto griuvo ir padarė produktyvų išsimiegojimą. O kitą rytą Uralas pasitiko juos savo erdve, didybe, grožiu. Kaip ir turėjo atsitikti, jie rado žolę ir kaip kokios karvės prisivalgė jos. Tada pasistatė tris Titanikus, ir linksmai nuirklavo žemyn upe – namų link. Taip jiems beplaukiant staiga prasivėrė žemė, ir abiejuose upės krantuose, tarsi po medį, išaugo po aukštą kalną. Kelio atgal nebuvo, kelio nebuvo nei kairėj, nei dešinėj. Vienintelis kelias – kelias į priekį. Tauta operatyviai padarė posėdi, nusprendė ir užprotokolavo – burtinikas yra žasinas, o jie privalo plaukti upe. Nes kaip minėjau anksčiau, kito kelio nebuvo. Pirmieji į titanikus sėdo daktarė Lopes de Irmulka, princesė Džorgita Ereliukas di Caprio ir majoras Remigitusan Lialialiatusan. Jiems puikiai sekėsi įveikti upės kliūtis, jie yrėsi pirmyn, taip mažindami atstumą iki savo tikslo – namų. Staiga priešinguose krantuose esančios uolos, pradėjo artėti viena prie kitos, siaurindamos upės vagą. Karoče, buvo totalus lievakas, kai pagalvoji… Lopes de Irmulka ir Remigitusan Lialialiatusan nespėjo sustabdyti laivų (ABS’as grybą užpjovė), ir abu nugarmėjo į baltas vandens putas, bylojančias apie pavojų ir batus. Tuo tarpu princesė Džorgita Ereliukas di Caprio teisingų judesių pagalba saugiai atsidūrė ant kranto, ir prisėdusi ant akmenėlio atlikinėjo apeiginius Feng Shui judesius. Gerai, kad viskas buvo normoj. Didelio sumanumo, drąsos ir ištvermės dėka Lopes de Irmulka ir Remigitusan Lialialiatusan sugebėjo išgyventi, upei sumokėję nedidelę kainą – keturių litrų dyzelinį variklį su vairo elementais ir sandalus, kartu apdovanodami save išmintimi, patirtimi ir atsargumu. O tą siaubingą vietą jie pavadino dviejų sandalų kriokliu. Susiparino vaikai!!! Ambicijos ir kerštas pagimdė juose Idy Na Fak Šy mirties poreikį. Nemiegi? Alioooooooo! Na ir kaip tau pasaka? Krūta, ania?! Gerai, toliau pasakoju... Tiesa, kai vaikai apsivalgė žolės, jie jau buvo krūčiausi pasaulio plaukikai. Taigi, žolės bei alpinizmo almanacho pagalba jie easy praplaukė per visą sudėtingąjį kanjoną. Toliau plaukti buvo ne ką lengviau. Idy Na Fak Šy upėje primėtė daug akmenų ir išsėmė beveik visą vandenį. Bet riebiatos buvo gerai užsikačiakinę, tai viską normoj ir padarė. Plaukdami, pakeliui jie pamatė kapinaites. Tai reiškė kažkur netoli yra burtininko chata. Staiga princesė Džorgita Ereliukas pastebėjo, kad kažkur upės aukštupyje ji paliko savo kardą. O kaipgi esi į mūšį su Idy Na Fak Šy, kai neturi kardo. Taigi, princesė ir majoras Remigitusan, sugalvojo grąžinti kardą jo šeimininkei, ir ėmėsi veiksmų. Jie grįžo į upės aukštupį, paspaudė CTRL+F, ir surado kardą. Jiems grįžtant, ir vėl prasidėjo Idy Na Fak Šy chaltūrkės. Burtininkas tik per plauką nepaklaidino princesės ir majoro tundros pelkėse. Čia ir vėl reikėtų dėkoti sumanumui ir patirčiai, o taip pat ir senjoritai grafaitei Gražinutei Lota fon Paprika, kuri ir išgirdo pasiklydusių bičiulių riksmą keružių giraitėje. Karoče, majoras ir princesė sėkmingai grįžo pas draugus ir jau rado įkurtą stovyklą. Pasirodo, kad už kapinaičių, upės užutekio dugne ir stovi dideli gintariniai burtininko Idy Na Fak Šy rūmai. Gudri narsiojo samurajaus Napoleono Gytisajiedo akis negalėjo nepastebėti jų. Taigi, draugai sustojo, pasistatė fortą ir pradėjo Idy Na Fak Šy medžioklę. Ir prasidėjo burtininkui anomalinė psichozė – ir apgaubė Uralą tamsa, stiprus vėjas ir lietus. Bet riebiatos prie tokių spec. efektų jau buvo pripratę, nes kaip minėjau anksčiau, jie daug keliaudavo po LT miškus žiemą. Vakaras buvo nesėkmingas. Idy Na Fak Šy jie nepagavo. Bet pagavo kelis burtininko tarnus, ir suvalgė juos vakarienei. Riebiatos nusprendė burtininko chatą šturmuoti ryte, auštant. Pasigamino branduolinį ginklą, išgėrė spirito, padainavo ir nuėjo miegoti. Kitą rytą jie užverbavo vieną Idy Na Fak Šy tarną, pažadėdami jam Nobelio premiją bei politinį prieglobstį Amerikoje, ir taip pateko į rūmus. O čia buvo tai bent krūta chata – dvidešimt miegamųjų, pirtys, soliariumai, džiakūzi… Kai saka, all in stuff. Vaikai užtiko burtininką internet caffe, žaidžiantį Dumą tinkle su Baskų separatistais. Pamatęs riebiatas, Idy Na Fak Šy iš baimės užsilenkė. Tipo cerebralinis paralyžius. Nežinau kas tai per velnias, bet burtininką pas Abraomą tai tikrai nusiuntė. Kalnai atigavo, saulė išlindo, nurimo vanduo, pradėjo giedoti paukščiai, dainuoti žuvys. Pasaulis nusišypsojo. Karoče, šiek tie užsipasakojau, trumpinu istoriją. Toliau vaikai plaukė žemyn upe, be ypatingesnių nuotykių, pakeliui fotografuodamiesi prie gražesnių gamtos objektų. Po kelių dienų plaukimo jie sutiko pirmuosius žmones, kurie išgirdę, apie Idy Na Fak Šy mirtį, grįžinėjo į gimtąsias teritorijas. Dar pakeliui, jie sutiko narsųjį riterį iš Vorkutos, matė kažkokius žvėris, bet man apie tai beveik nepasakojo. Taigi, išgyvenę daug nuotykių, riebiatos grįžo namo, pasiveždami naują patirtį, išmintį ir draugystę. Karoče, viskas gerai, gėris ir vėl nugalėjo. Valio!
O žolė, kurią suvalgęs tampi krūčiausių plaukiku pasaulyje, atrodo taip.

Copyright © 1999 – 2011 by Remigijus Launikonis. All rights reserved.
E–mail: remigijus.launikonis(eta)gmail.com. Atnaujinta: 2012 09 05