Naujienos
Kelionės / žygiai
Kas yra kas...?
------------
E–paštas

NAUJIEJI METAI, ARBA TIPO MES PLAUKIAM ŪLA
2003 12 31 – 2004 01 03

Nuotraukas žiūrėkite čia
Dislokacijos vieta: Ūla
Dalyvauja: parašyta pasakojime


2003 m. gruodžio 31 d. Diena numeris paskutinis

             Turbūt gerai, kad tą paskutinį metų trečiadienį mes sugalvojom keliauti į Dzūkiją. Tą vakarą nebuvo lietaus, nebuvo vėjo, nebuvo net šviesos. Nebuvo nieko, kas apskritai galėjo būti. Tik sniege pasiklydusi žvaigždė rodė mums kelią į pietus. Tą vakarą sniegas apgaubė viską. Net ir tekančią upę Ūlą, kuri kaip kad ir dera tikrai Ūlai, prasideda kažkur į rytus nuo Senovės kaimo.

             Senovė, jei kas nežinot, tai toks mažas kaimelis – vaiduoklis Lietuvos pietuose. Jei kada nors pro jį važiavot, juk jo nematėt?! O taip ir turėjo būti. Ir tik turbūt kelyje šmėstelėjantis kelio ženklas, primena didžią jo legendą.

             Bet ne apie legendinę Senovę aš jums noriu papasakoti. Ir ne apie vaiduoklius. O istoriją apie kelių žmonių naujų metų šventimą, arba kaip jie tai patys pavadino – plaukimą Ūla.

– Labas vakaras, Diana...
– Labas vakaras, Linai...
– Labas vakaras, Rita...
– Labas vakaras, Irina...
– Labas vakaras, Stasį...
– Labas vakaras, Andriau...
– Labas vakaras, Remigijau...

             Turbūt jau supratot, kad mūsų buvo septyni. Ir tą vakarą mes susitikom kažkur, pavargusios Lietuvos pietuose. O mūsų tikslas buvo naujieji metai.

             Vakaras. Belapiuose apsnigtuose medžiuose paskendusi Lino sodyba. Kalvos apačioje, tekančioje upėje girtas bebras muša savo moterį. O kažkur mažas iš lizdo iškritęs paukštelis kovoja už gyvybę. Pasaulis juk turi savo ritmą. O mes čia, sėdim pirtyje. Ji dovanoja mums šilumą. Kažkur pečiuje kepa mūsų višta. O mes dar sotūs ir vėl geriam alų. Sako, reikia mėgautis paprastais dalykais. Mes tai ir darom.

             Naujieji metai atėjo nelauktai. Mes statėm besmegenį. Jis mirė dar negimęs. Tada mes žaidėm karą ir šaudėm petardas. O tada girdėjom Baltarusijoj lūžtantį medį.

             Į namus ir vėl sugrįžo tyla.


2004 m. sausio 1 d. Diena numeris naujas vienas, arba senas du

             Kitą rytą, t.y. 15:00 mes atkeliavome į Zervynus prie Ūlos. Didelės sniego pusnys ir šaltas vėjas priminė, kad šiandien tikrų tikriausia žiema. Tada mes nubėgome pasisveikinti su upe. Graži buvo upė, vandeninga. Jei, gerbiamas skaitytojau, nemalsi šūdo, ir pasižiūrėsi į žemėlapį, tai pamatysi, kad toje vietoje Ūla tikrai yra super – gražūs miškai ir statūs skardžiai, o apačioje ji teka... teka... teka... Kaip kad ir dera tikrai Ūlai. O įteka ji į Merkį, kuris – į Lietuvos Nemunų Nemuną, tėvą Nemuną, motina Nemuną, didįjį Nemuną...

             Mūsų tikslas buvo rimtas – plaukti nuo Zevynų iki Puvočių. Ar mes tai padarysim, parodys istorija. O kadangi nenoriu užbėgti įvykiams už akių, papasakosiu viską nuo pradžių.

             O pradžių pradžia buvo kur kas anksčiau. Tada mes statėme laivus. O jų buvo tiek daug ir įvairių... Vienas katamaranas ir trys "Saidės". Kadangi statymas yra tik techninė visos šios istorijos pusė, aš apie tai tik labai trumpai – žodžiu, statėme, statėme ir pastatėme.

             Tačiau šiandien mes neplauksim. Rytoj...

             Vakaras buvo ilgas. Mintys paprastos. Tik nuotrupos, to ką mes vadiname... O mane kamuoja traukuliai, kurių tikslas – miegas. Kodėl as ne Mikė Pūkuotukas. Miegočiau sau oloje. O gyvenčiau pasakoje. Bet čia tik dar vienas klausimas. Sako, naktimis reikia miegoti. Aš radau palapinė. Sakau – draugaukim. Ji sutiko. Aš miegu.


2004 m. sausio 2 d. Diena numeris trys

             Kitą rytą aš galvojau maždaug taip:

             Įdomus metas yra rytas. Ar kada nors bandėt pagauti, kokia pati pirma mintis bus jumyse, kaip pabusit. Miegojau dvejuose miegmaišiuose ir sapnavau geltoną sapną. Nusprendžiau – šiandien aš nieko negalvosiu. Šiandien tik plauksiu, valgysiu ir miegosiu.

             Sunku keltis ryte, kai lauke šaltą, o akys vis dar nori būti užsimerkusios. Bet draugai, jie jau pabudę, jie nori, kad ir aš gyvenčiau aktyvų gyvenimą. Sugalvojau – atsikėlus svarbu daug judėti... Išlindau iš palapinės. Pusryčiai jau buvo paruošti. Aš visada atsikeliu, kai pusryčiai jau paruošti. Čia vienas iš tų, malonių gyvenimo sutapimų.

             Na, tai ką šiandien veiksim? Aij, prisiminiau, juk šiandien mes plauksim Ūla.

             Mes išplaukėm.

             Buvo tokia istorija mano gyvenime: žiemą aš plaukiau Ūla. Staiga pamačiau skersai upę nuvirtusi medį. Pralįsti pro jį paprasta. Juk ne kartą taip dariau. Pasilenkiau ir atsidūriau vandenyje. Kodėl viskas atsitinka tada, kai tu to mažiausiai tikiesi?! Kapišonas užkliuvo už medžio ir nutraukė mane nuo laivo. Žmonės, NIEKADA NEPLAUKIOJIT SU KAPIŠONAIS. JIE YRA PRIEŠAS. TARSI INKARAS GRAMZDINANTIS JUS GILYN...

             Priplaukę "Ūlos akį", supratom liūdną tiesą – kad ir kokie krūti plaukikai esam, Puvočius pasieksim negreit. Todėl nusprendėm baigti plaukimą, kuris ir taip jau tęsėsi per ilgai – iš viso tris valandas. :-)

             Vairuotojai išėjo ieškoti transporto priemonių, o mes likusieji supakavom laivus, padarėm žygį į "Ūlos akį", pavalgėm lašinių ir pažaidėm futbolą ant slidaus kelio.

             Tą vakarą nuo mūsų atsijungė Stasys, nes rytoj jam į darbą. O mes likusieji – į sodybą, su tikslu – ten šilta!!! Ten pirtis!!!

             Tą vakarą nebuvo pirties, nes nebuvo elektros. Tik raudona spanguolių trauktinė priminė, kad būna ir kitoks pasaulis.


2004 m. sausio 3 d. Diena numeris keturi

             Kai kažkur Ūlos vandenys išplatėjo ir dingo srovė, o pavargusių eglių šakos linko nuo sniego svorio, aš pajutau istorijos pabaigą. Bet aš nenusimenu. Nes vienos istorijos pabaiga, reiškia kitos istorijos pradžią. Dabar mes gyvenam čia. Rytoj mes gyvensim kitur. O kažkada mes ir vėl gyvensim ten...

Copyright © 1999 – 2011 by Remigijus Launikonis. All rights reserved.
E–mail: remigijus.launikonis(eta)gmail.com. Atnaujinta: 2012 09 05