Naujienos
Kelionės / žygiai
Kas yra kas...?
------------
E–paštas

NIDA, SVETLOGORSKAS, KALININGRADAS
1999 04 16 – 1999 04 18

Nuotraukas žiūrėkite čia
Maršrutas: Kaunas (LT) – Klaipėda (LT) – Nida (LT) – Zelenogradskas (RUS) – Svietlogorskas (RUS) – Kaliningradas (RUS) – Marijampolė (LT) – Kaunas (LT)
Dalyvauja: vienuolika kelio brolių



Balandžio 16 diena

             Žinojau, kad šiandien turiu būti Nidoje, žinojau, kad važiuoju su Asta, o daugiau nieko nežinojau ir nenorėjau žinoti. Aij, dar žinojau kur ta Nida yra, todėl ir atsiradau prie devinto forto, Kaune. Užsilenkėm... Tiulienių šniūrais stovėjo, o gerai pagalvojus, vairuotojams ir mes atrodėme tiulieniai: tiulieniška apranga, tiulienišku keliu važiuojam... Tik širdyje mes ne tiulieniai, o krūti stoparai...
             Gal ta mūsų širdis permatoma, nes mums, o ne kitiems tiulieniams sustojo mašina, ir nuvežė į Klaipėda. Iš karto nusistatėm kryptį – senoji perkėla. Nusipirkome bilietėlį, ir nieko nelaukę pradėjome ieškoti mašinos į Nidą. Greitai suradome du verslininkus, senų automobilių varinėtojus, kurie pažadėjo mus ten nuvežti.
             Nidoje jau buvo daug kelio brolių ir seserų. Vieni jų atvažiavo ryte, ir Nidos jau nemylėjo, kiti – ką tik, ir mes labiau draugavome su jais. Pavaikščiojome po miestelyje, aplankėme uostą, ir išėjome žiūrėti į jūrą. Pažiūrėjome į jūrą, padarėme keletą nuotraukų pavadinimu – “Ir mes buvome prie jūros”, sugrįžome į Nidą ir surinkome likusius kelio brolius bei seseris. Suskaičiavome, viso – vienuolika žmonių...
             Visi kartu aplankėme švyturį, apžiūrėjome, nusipaveikslavome, ir vėl išėjome jūros žiūrėti, ir rodyti tiems, kurie jūros šiandien dar nematė. Parodėme, tada prisėdome gelbėtojų bokštelyje, žiūrėjome į jūrą, klausėmės jūros ošimo ir pliompinom alų bei vyną...
             Pasibaigė alus, pasibaigė ir vynas, o jūros jau nebeįžiūrėjom, bo buvo tamsu... Žo, iš viso to gerbūvio liko tik jūros ošimas. Bet sustiprėjo vėjas, kuris padarė mums šalta. To įtakoti, susirinkome šmutkes ir išėjome Nidos link. Priėjome barą, prisėdome lauke. Pinigų nebuvo, todėl nebuvo ir alaus. Sėdėjome, komunikavome, per langelį žiūrėjome, kaip krūti bičai mergas kabina...
             Po tam tikro laiko tarpo iš baro išėjo vienas krūtas bičas, ir pasakė, kad nori mums pastatyti alaus. Mes aišku neprieštaravome, o merginos užsinorėjo arbatos. Pažadėjo keturis bokalus, atnešė du. Du – tai ne keturi, bet ir ne nulis. Išgėrėme juos operatyviai...
             Supratome, kad alaus daugiau nebus, susirinkome šmutkes, ir išėjome ieškoti miegojimo vietos. Buvo šalta. O kadangi ne tik aš, bet ir kiti išvažiavo negalvodami, miegmaišių neturėjome...
             Išmąstėme, kad geriausia bus jeigu nueisime į viešbutį, ir išnuomosime vieną kambarį visiems vienuolikai kelio brolių. Viešbutyje mums pasakė, kad “taip” negalima, ir pasiūlė miegojimo vietos ieškoti kitur. Tada ant juoko paprašėme, kad įleistų į rūsį. Viešbučio mergaitė į tai sureagavo rimtai, ir mus visus nemokamai apgyvendino rūsyje...
             O čia – visas sveikatingumo kompleksas: treniruokliai, dušai, pirtys... Visą naktį kelio broliai geležis kilnojo, suko lankus, mynė nevažiuojančius dviračius... Dar ten buvo šaldytuvas. O tame šaldytuve buvo gabaliukas seno sudžiūvusio torto. Tiek alkani dar nebuvome...
             Nusibodo kilnoti geležis, nuėjau miegoti. Miegojau priešpirtyje ant kiliminės dangos kilimėlio. O kiti nemiegojo visą naktį...


Balandžio 17 diena

             Ryte lijo lietus. Išėjome iš miestelio, o čia mūsų keliai išsiskyrė: Ramunė, Donatas, Asta ir aš pasukome rusų sienos link, o likusieji – Klaipėdos kryptimi. Ant sienos įsiprašėme į gero dėdės mašiną, kuris važiavo į Zenenogradską. Zelenogradske nelijo, ir buvo beveik saulėta. Pavaikščiojom, pafotkinom, ir ištranzijom link Svietlogorsko. Keliai buvo siauri, niekas nestojo, o eiti buvo net pavojinga. Truputį ėjome, truputį važiavome, šiaip taip atsibeldėme į Pionerskij, o čia paėmėm Viliuką į Svietlogorską...
             Susitikimo vieta – saulės laikrodis. Ir kaip mums tai paaiškinti rusams? “Solnyčnyie čiasy” niekas nežinojo, bet laikrodį kažkaip suradome. Pasirodo, saulės laikrodis randasi prie jūros ir yra labai spalvotas. Kiek valandų jis rodė, mes neatspėjome...
             Prie saulės laikrodžio, kaip ir turėjo būti, mes sutikome savo draugus. Vaikščiojom po miestą, fotkinomės, gėrėm girą, važiavome funikulieriumi, o kai viskas nusibodo išėjome ieškoti kelio į Kaliningradą. Degalinėje pakalbinau vieną vairuotoją, jis sutiko mus nuvežti į Kaliningradą.
             Kaliningrade aplankėme Leniną, pavalgėme ir išvažiavome miesto pabaigos link. Čia sutranzijom mašiną, kuri visus keturis nuvežė į Černiachovską. Vairuotojas įkalbėjo mus važiuoti ne pro Soviecką, o pro Černiachovską, nes tipo čia yra geriau. Tranzijom toliau. Greitai turėjome mašiną į Gusevą. Vairuotojas išsuko pačiam pirmiausiam išvažiavime į miesto pradžią. O čia – nulis mašinų Lietuvos kryptimi. Ėjome, tranzijome... Buvo tamsu, todėl buvome beveik nematomi. Ėjome ir ėjome... Priėjome Ramunę ir Donatą. Jie irgi užsilenkę. Paėjome šiek tiek už jų, tranzijome. Sustojo mašina, bet ne mums, o Ramunei ir Donatui. Jie išvažiavo, mes turbūt netilpome. Ėjome toliau, tranzijome. Mašinų buvo nedaug, bet ir tos nestojo. Pradėjo šalti. Sumislijom, kad reikėtų pamiegoti. Eiti į Gusevą ir ten ieškoti nakvynės, kažkaip neapetitinai skambėjo. Asta turėjo miegmaišį. Atsisėdome autobuso stotelėje ant suoliuko, užsiklojom ir bandėm miegoti. Nepasisekė. Sėdėti šalta, o miegmaišis tik vienas... Ėjome toliau, tranzijom. Asta ėjo apsisiautusi miegmaišį, po keliolikos minučių sušilo, atsigavo.
             Nežinau kiek laiko ėjom, ir kiek kilometrų nuėjom... Kai sustojo mašina su lietuviškais numeriais, aš pagalvojau, kad sapnuoju. Nesapnavau. Vairuotojas važiavo į Marijampolę. Džiaugėsi, kad mes nevežam nei svaigalų, nei cigarečių, nes mes galėjome jam pravežti...
             Ant sienos sėdėjome ilgai. Bet laikas mums buvo nesvarbus. Buvo šilta, ir mes snaudėm. ~ 3:00 pravažiavome sieną, ir po valandos atsiradome Marijampolėje. Minčių tranzinti į Kauną net nebuvo. Nuėjome į autobusų stotį ir sužinojome kada išvažiuoja pirmas autobusas į Kauną. Tada įlindome į namo, esančio šalia stoties laiptinę, ir laukėme...


Balandžio 18 diena

             5:30 autobusu išvažiavome į Kauną. Autobusas buvo senas griuvena, ir pakeliui užsukinėjo į visus kaimus. Autobuso būklė mums nerūpėjo, o kaimų mes nematėme, nes visą kelią miegojome. Pabudau kai įvažinėjome į stotį. Čia ir įsijungė mano autopilotas: autopilotu išlipau iš autobuso, autopilotu įlipau į mikrūškę, autopilotu grįžau į baraką, autopilotu nugriuvau į lovą...

Copyright © 1999 – 2011 by Remigijus Launikonis. All rights reserved.
E–mail: remigijus.launikonis(eta)gmail.com. Atnaujinta: 2012 09 05