Naujienos
Kelionės / žygiai
Kas yra kas...?
------------
E–paštas

ALTAJUS. PLAUKIAM KUMYRU, KORGONU IR INIA
Atostogos! Ir vėl kelionė, ir vėl kalnai, ir vėl keliaujame ten, kur niekada nebuvome.
2004 07 30 – 2004 08 27 mes – Altajuje.

Pasakojimą skaitykite čia
Dislokacijos vieta: Vakarų Altajus
Dalyvauja: Irma, Jurgita, Edvardas, Darius, Gytis, Remigijus



Ir atsitik tu man taip, kad tą saulėtą penktadienio popietę mes visi susitikome Vilniaus oro uoste. Ir ne be reikalo susitikom. Mes turėjom tikslą. O mus išlydėjo Giedrė... Kai praėjome svorių ir bilietų kontrolierius, pamatėme krūtą aparatą: padedi kupriaką ant tokio juodo važiuojančio daikto, ir kupriakas nuvažiuoja į tokį prietaisą, ir tada per teliką rodo kuprinės turinį. Krūtai, ania?! Tai va, čia mes žiūrime į tą teliką... Lėktuve. Skrendame į Maskvą. Svaigalų dar nebuvome vartoję... Žemė pro lėktuvo langą...

Mano griobani pietūs lėktuve. Kaip už tokią bilieto kaina galėjo tikro maisto atnešti. Bet va alaus tai buvo. Išgėriau. Kažkaip jauku pasidarė... – Ką jūs išmanot apie kompiuterius, – turbūt pagalvojo Gytis... Mūsų lėktuviukas... Barnalūle paėmėme taksą ir nuvažiavome ~500 kilometų į pietus...

Pakeliui užvalgėme sūrelių, lašiakų ir raugintų agurkėlių. Buvo ir alaus... Sustojome prie upelio, iš kurio reikėjo atsigerti. Bo jeigu neatsigersi, tai būsi nelaimigas. O dar ten buvo prikabinėta daug skudurų. Dėdė vairuotojas pasakojo ką jie reiškia, bet aš pamiršau... Mūsų taksas. Beja, visi japoniški automobiliai Sibire yra su vairu dešinėje pusėje. Taip yra todėl, kad automobiliai importuojami iš Japonijos. O europietiškas automobilis čia – labai retas reiškinys... Namukas. Biesas žino, kas jame gyvena, be to – kam tai rūpi... Gražus namukas, ir tiek...

Pakeliui aplankėme Denisovoją piščierą... Čia prie tos piščieros pradžios... Oloje vis dar kasinėjama. Dėdė archeologas mums papasakojo daug įdomių istorijų. Čia dirba daugiausia jaunimas, varomas entuziazmo. Vasarą... Pagaliau... Per parą nukeliavę ~ 4000 kilometrų mes pasiekėme Kumyro – pirmojo mūsų upeliuko – žiotis. Rytoj eisime į aukštupį. Vakare išgėrėme alaus ir vodkos. O naktį pakilo didelis vėjas. Jis apgriovė mūsų viena palatkę. Ryte buvo gerai...


Susikrovėme manatkes ir išėjome. Pakeliui matėme daug gražių vaizdelių... Dalį maisto palikome žemupyje, bet kupriakai vis tiek prie žemės traukė. Berniukai nešė ~30 kilogramų, mergaitės – ~25... Todėl, kas 30 minučių darydavome pertraukėles, kurių metu jaukiai sėdėdavome pavėsyje, valgydavome raudonus serbentus, baidydavome žuvytes upelyje... Priėjome tiltą. Geras tiltas, o čia pasibaigė kelias...

Ėjome ir per alpinę pieva... Pamatėme kedrą. Ant kedro kabojo kankorėžiai... Mes prisiskynėme kankorėžių. Daug kankorėžių. Kankorėžiai buvo truputį žali. Pofik... Juos gražiai sudėjome...

...Ir nusipaveikslavome. Visi kartu. Draugiškai... Mes priėjome pasiką. Pasikoje gyveno dėdė Volodia ir daug bičių... O tos bitės gyveno va tokiuose namukuose... Dėdė Volodia buvo geras ir mus pavaišino medumi. Medus buvo skanus. Jį mes greitai suvalgėme, o po to dar nusipirkome...

Pradėjome rengti stovyklą... Atėjo baltarusai ir pradėjo lyti. Vakare mes su baltarusais gėrėm spiritą. Procedūros kamera neužfiksavo... Mus aplankė dėdė Volodia ir dėdė Viktoras. Dėdė Viktoras gyvena pasikoje, kuri dislokuojasi netoli nuo dėdės Volodios namuko. Dėdė Viktoras ir dėdė Viktoras atsinešė medaūchos. Medaūcha tai toks labai skanus alkoholinis gerimas. Stiprus, saldus... Skanus... Labai... Nu žinot, neina to išreikšt į ekraną, reikia patiems paragauti... Dėdė Viktoras išėjo ir po to atjojo su arkliu ir atnešė didelį bliūdą maralo mėsos. Čia Jurga pjausto maralo mėsą, o Gytis ją moraliai palaiko...


Kaip ir turėjo būti, Irma nukosėjo arklį... Nors lijo lietus, mes statėme katamaranus. Reikėjo nulupti žievę nuo rėmui skirtų medžių. Aš vos nenudėjau Edvos... Katamaranus pasisitatė ir baltarusai. Visi draugiškai nusipaveikslavome... Plaukėme – aš ir Darius...

Plaukti buvo lengva, bet šlapia... O slenkščiai buvo turbūt juokingi... Mes išalkome, ir pietavome ant akmenų... Ir vėl plaukėme, ir vėl sustojome. Įsirengėme stovyklą ir gražiai pasidėjome visus savo daiktus...

Mes lipome į kalną žiūrėti slenio. Vieniems lipti buvo lengva, kitiems – sunku... Užlipome ir nusipaveikslavome. Palapinės Nr. 1 kambariokai... Kalnuose auga badanai. Kalnuose mes gėrėme badanų arbatą... Mes lipome į kalną žiurėti šito slėnio. Apačioje – Kumyras...

Mes plaukėme kanjonu, kurį Darius vadino DIEVIAČIJ PLIOS. Turbūt toks buvo kanjono vardas... Čia reikėjo rimtai pairkluoti... Darius daro pritraukimą, o aš irgi moku daryti pritraukimą... Buvo šlapia...


Kanjoną tipo praplaukėme... Buvo ir daugiau slenksčių bei rėvų, bet labai tingėjome fotkintis. Pasibaigė Kumyras, prasidėjo Čaryšas. Čaryšu plaukėme iki intako – upeliuko Malaja Tatarka. Čia prasidėjo antras mūsų užsimetimas... Jau kultine asmenybe tapęs jautukas. Šalia – matadoras Edvardas, rankose laikantis didelį maumedį. Prisipažinsiu, proceso detalių aš nemačiau, nes tą dieną budėjau – viriau pusryčių košę ir tik virtuvės teritoriją gyniau nuo jautuko, Jurgos ir kitų baisuoklių. Žodžiu, durnas jautis pradėjo lįsti prie mūsų palapinės, o Darius bandė jį nuvyti. Tikriausiai padarė kažką, kas labai nepatiko jautukui, nes tas lengvai kilstelėjo Darių ant ragų... Po santykių su jautuku Darius atrodė maždaug taip...

Jautukas tikriausiai labai norėjo draugauti, nes tą dieną dar ilgai mus persekiojo... Einam į Korgono aukštupį. Kaip ir pirmąjį kartą, dalį maisto palikome. Kupriakai vis dar sunkūs, bet eiti buvo lengviau. Tikriausiai bicepsai užaugo... Su visais 30 kilogramų turėjome užlipti į didelį kalną, bo ten buvo perėja. Galvojau galą gausiu. Bet negavau, todėl pasidariau labai menišką nuotrauką... Čia yra kita meniška nuotrauka. Ne ta, kurią dariau, bet irgi dariau...

Ne tik lipome į kalnus, bridome ir per pelkes. O tada priėjome pasiką. Tiksliau ne pasiką, o mažą pasikytę. Šeimininko nebuvo namie. Mes papietavome. Šeimininkas sugrįžo... Priėjome maralnyką. Tingėjome eiti aplinkui, todėl perlipome tvorą ir nuėjome tiesiausiu keliu. Po maralnyką vaikščioti draudžiama, bet mums dzin... Maralnyke gyveno maralai ir maralų augintojai. Maralų matėm daug, o maralų augintojo nei vieno. Ir gerai... Lipome į kalną – Karalievskij belok...

Lipome tryse – Edva, Irma ir aš... Lipimas buvo tikra pornografija: žolės virš galvos, šlapia pelkėta žemė, nuvirtę medžiai, tankūs krūmynai... O visa tai dar labiau užknisa, kai tu lipi į kalną... Bet užlipome... Užlipę ant kalno sugalvojome, kad esame alkani, todėl pavalgėme...

Ten kur valgėme nebuvo ta kalno pabaiga, todėl lipome toliau... Ir užlipome. O tada nusipaveikslavome. Visi trys – aš, Edva ir Irma... Ir pradėjome kalnus fotkinti iš visų pusių. Čia yra maždaug rytai... Čia yra beveik šiaurė...

Čia tikriausiai bus vakarai... O čia Irma nešioja akmenis... Čia biesas žino kuri puse, bet gražu, ania?!... Korgone buvo mažai vandens, todėl ėjome žemyn, iki pirmojo didesnio intako. Šioje nuotraukoje Jūs, gerbiamas žiūrėtojau, matote, kaip mes įvairiais būdais einame per upeliuką...

Spartakas – trijų metrų slekstis, kurio nuotrauką prieš kelionę pamatęs internete aš pasibaisėjau... Spartaką praplaukėme lengvai... Apskritai, visą Korgoną praplaukėme lengvai, nes vandens buvo mažai. O aukštupyje net stumdėmės tarp akmenų... Maždaug kelionės vidurys. Kepėme Ritkos blynus...

Taip mes ilsėdavomės. Į bažnyčią nevaikštau, todėl esu nepratęs klūpėti. O po poros valandų plaukimo klūpant, kojoms būna šakės. Jos net pamiršta kaip reikia vaikščioti... Korgono ir Čaryšo upių santakoje įsikūręs kaimelis – Korgonas. Mes jį aplankėme. Kaimelis kaip kaimelis – turi vietinę parduotuvę, mokyklą, daug kreivų namų ir keletą karvių bei kiaulių apšiktų gatvių. Čia turėjom daug alaus... Plaukiam Čiaryšu... Čiaryše būna ir visai įdomių rėvų...


Mes plaukiojam... Eini tuo tiltu, o jis siūbuoja. Ekstremalai... Sentelekas. Ėjome į kaimą pirkti alaus ir ieškoti mašinos į Pakrofką. Mašiną radom, alų irgi radom. Radom ir kiaulę... 8:00AM mes buvome prie vietinio enterpraiso vartu. Supratome – žmonės čia niekur neskuba. O ir kam...

Pakrofka. Centrinė gatvė... Namukas. Labai sunku Sibire surasti namuką tiesiomis sienomis... Kitas namukas... Trečia kartą į kalnus nešti kupriakus mes nepanorome. Juolab, kad jie pasunkėjo. Todėl Pakrofkoje pasisamdėme arklius. Sumokėjome 1000 rublių (100 litų), ir pusantros dienos ėjom kaip balti žmonės...

Kalnuose mes aplankėme ežerą. Jį vadina mirusiu ežeru. Turbūt jis numiręs... Priėjome dėdės Nikolajaus namuką kalnuose. Dėdė Nikolajus, tai tas dėdė, kurio vadovaujami arkliai nešė mūsų kupriakus. Dėdė Nikolajus gyvena gerai ir visai nevartoja alkoholio. Neseniai pardavė karvę, nusipirko žigulį. O laisvalaikiu gano arklius kalnuose. Apsigyvenome dėdės Nokolajaus namuko kaimynystėje... Radau šuniuką. Šuniukas buvo draugiškas ir linksmas. Susidraugavome... Po to aš jam nusibodau, ir jis draugavo su Irma...

Aukštai kalnuose ėjome toliau... Eiti buvo lengva. Kai kurie net į vieną kitą kalniuką sugebėjo užlipti: dešinėje mažas, baltas – Edva... Maralų šaknis... Aš kalnuose stoviu apsikarstęs bambaliais. Taip reikia...


Dėdė Nikolajus mus atvedė prie Inios ir paliko prie pasikos, kurios gyventojai buvo truputį pasikėlę. Mes ir vėl pasisitatėm katamaranus ir išplaukėme. Priplaukėme kaimą. Aš ėjau ieškoti parduotuvės. Parduotuvę radau. Parduotuvė buvo tuščia. Yra fimukas apie tai, kaip aš ėjau į šitą kaimą ieškoti parduotuvės. Filmuką žiūrėkite čia... Kaime nusipirkom daug medaus ir kedro riešutų (bo patys tingėjome rinkti). Dovanų gavom agurkų ir arbūzą... Žuviukai. Vienas geras dėdė žvejys mums jas atidavė. Mes žuvies nepagavome. Nebuvo sąlygų... Čineta. Čia buvo plaukimo pabaiga. Ta proga prie parduotuvės gėrėm alų. Inia buvo pati griobaniausia upė iš visų trijų. Tai, ką mes darėme Inios aukštupyje, plaukimu aš nevadinu. Stumdėme katamaranus ir tiek. Bo upėje vandens buvo mažai. Nuotraukų iš Inios aš neturiu. Ir kam jų reikia...

Kaimo gatvė. Jauku... Čineta nuo kalno. Yra filmukas. Žiūrėkite čia... Kapinaitės. Tikriausiai aukštos tvoros čia tam, kad saugotų nuo kiaulių ir karvių, kurios čia yra ypatingai laisvos... Normali sibirietiška sodyba...

Kiaulės, kurios čia ypatingai laisvos... Važiuojam į Krasnoščiokovą. Stepė... Krasnoščiokove. Išgėrėm alaus ir vodkos. Pankuojam... Edva – žmogus, kuris žino daug keiksmažodžių...

Einam. Ir nesvarbu, kad siūbuojam... Darius rašo dienoraštį. Šalia guli plaktukas. Plaktukas yra Dariaus. Pernai į Uralą Darius irgi vežėsi plaktuką. Kam žmogui kalnuose plaktukas...? Suvokiat kurlink suku... Išėjome į miestą pasižmonėti. Žmonėjamės... Važiuojam į Barnaūlą. O čia – vieta, kur sustojo autobusas...


Čia pirkau du čeburiakus... Viešbutyje, Barnaūle. Žiūrim teliką... Prie Obės... Viešbutyje. Žiūriu teliką. Rankose – knyga apie Viktorą Cojų – “Žvieždą po imieni solnca”, kurią nusipirkau Barnaūle...

Mes Maskvoje. Istorijos pabaiga. Psio...
Copyright © 1999 – 2011 by Remigijus Launikonis. All rights reserved.
E–mail: remigijus.launikonis(eta)gmail.com. Atnaujinta: 2012 09 05