Naujienos
Kelionės / žygiai
Kas yra kas...?
------------
E–paštas

KELIONĖ APLINK LIETUVĄ. III DALIS – "MES VIS DAR NIEKUR NESKUBAM, ARBA PRADĖTUS DARBUS REIKIA BAIGTI"...
2004 09 24 – 2004 09 26

Nuotraukas žiūrėkite čia
Maršrutas: Vilnius – Druskininkai – Liepalingis – Veisėjai – Kučiūnai – Lazdijai – Krosna – Marijampolė – Vilkaviškis – Kudirkos Naumiestis – Šakiai – Kaunas – Vilnius
Dalyvauja: Donatas ir Remigijus


Penktadienis

             Ech tos griobanos darbo dienos... Kaip gerai, kad kartais jos pasibaigia. Baigėsi ir tą penktadienį, kai Savanorių prospekte, Vilniuje aš išlipau iš mikrūškės. Buvo ~14:30, o manęs čia jau visi laukė. Visi t.y. Donatas ir šalia esantis parduotuviukas, kuriame padarėme ~50 litų apyvartą. Tada sėdom į Maxima bazės busiką, prieš tai dar pakomunikavę su vietiniu dėde, kuriam už gražias akis ir nebomžišką veidą palikome tuščius jau išgerto alaus butelaičius, ir kažkada ~16:00, kaip ir turėjo būti pagal visus senarijus, atsidūrėm prie Maxima bazės. Va čia ir prasidėjo kelionės aplink Lietuvą trečia dalis. Ta proga išgėrėme alaus, kai saka, pasisitiprinome prieš krūvą ateityje laukiančių intelektualinių ir fizinių procesų, ir išėjome ieškoti kelio į Druskininkus. Ilgai neblūdijom, kelią radome, juk mes esame kieti kelio ieškojimo reikaluose. Ta proga atsisėdome ant suoliuko autobusų stotelėje – pailsėjome, pakontempliavome, apkalbėjome galimą tranzavimo strateginį planą ir, kaip ir turėjo būti, išgėrėme alaus.
             Čia nebuvo tranzavimui tinkama vieta, todėl patraukėme toliau. Ėjimo procese dar išgėrėme po butelaitį alaus ir jaukios aplinkos apsuptyje atėjome į trasą. Trasoje stovėjo daug tiulienių. Vieni iš jų eSeMeSus rašė, kiti debesis skaičiavo, dar kiti nosį krapštė. Bet visi jie deklaravo automobilių stabdymą. Nusifotkinom pakaitomis šalia tiulienių ir nuėjome į galą, kaip kad parašyta autostopo etiketo taisyklėse. Atsistojom šiek tiek toliau nuo visų, nusprendėm – taikysim filtravimo strategiją. Kaip ir turėjo būti, po penkių minučių mes jau sėdėjome nuliovuose ratuose, važiuojančiuose į Druskininkus. Dėdė vairuotojas buvo labai komunikabilus, apsiskaitęs, apsimokęs ir dar mokėsi kažkokiame UK univere. Žo, kelias neprailgo.
             Išlipome Druskininkų centre, atsisveikinom su vairuotoju ir patraukėme ieškoti Druskininkų įžymybių. Prieš tai nusipirkom siemkų ir išgėrėm alaus. Radome bažnyčią. Nusifotkinome. Tada nuėjome prie Nemuno ir pavalgėme. Toliau sekė ilgas pažintinis naktinis browsavimas po Druskininkų centrą: aplankėme dar vieną bažnyčią, mineralinio vandens čiaupą, ežeriuką ir kitas fotogeniškas Druskininkų vietas. O tada patraukėme ieškoti vietos miegojimui, kuri turėjo būti šalia kelio į Liepalingį. Pasirinkome “įdomesnį” kelią, kuris dislokavosi visiškai šalia Nemuno upės vandens. Kelias buvo sunkiai įžiūrimas. Gerai dar kad žibukus turėjome, bo būtume visiškai nugrybavę ir amžiams pasiklydę šlapiose Nemuno upės pakrantės žemėse. Kelią tai pamesdavom, tai vėl surasdavome, o vieną kartą kai pametėme tai vos suradome. Ir tada sugalvojom eiti normaliu apšviestu keliu, kam tampyti liūtą už ūsų...
             Priėjome kelią į Liepalingį, pasukome į kelio dešinėje augantį parkelį/miškelį/lauką apaugusį medžiais, ten pasistatėme palatkę ir užmigome. Taip pasibaigė pirmoji kelionės diena.


Šeštadienis

             Naktis buvo lieva. Palatkė pastatėme truputį ant skardžio, todėl visą naktį čiuožiau pro palatkės duris. Naktį atsikėliau ir sąžiningai užsagsčiau visus užtrauktukus, saugančius išėjimą, bet ryte vis tiek pabudau iki pusės už durų. Fak!
             Papusryčiavome, susidėjome manatkes ir išėjome į kelią. Šiek tiek paėjome vakarų Europos link ir pradėjome tranzinti. Viskas gerai, sustojo mašiniukas, pavežė iki Liepalingio. O čia prisiminiau, kad mano grupiokas Jonas iš 207 kambario gyvena Liepalingyje. Deja negalėjau jo aplankyti, nes buvau pamiršęs pavardę. O tiesiog Jonų Liepalingyje buvo per daug... Vietinėje parduotuvėje nusipirkome ledų ir išėjome tranzinti toliau. Atėjo moteris ir pasielgė ne taip kaip dera moteriai tranzuotojai – atsistojo priekyje mūsų. Bandėm fotiko zoom’o pagalba pritraukti, pažiūrėti, nufotkinti ir vėliau internete svetainėje www.skundai.lt išstatyti tokios įžūlios moteriškės feisą. Nepavyko. Jai sustojo, o po to ir mums sustojo.
             Mes atsidūrėme Veisėjuose. Tiesa, vairuotojas pasakojo, kaip lenkai verslą daro: veža fūra krovinį į Baltarusiją arba Rusiją, o grįžta tuščia. (???) Pasirodo, lenkai grįždami veža pilnus bakus pigių baltarusiškų degalų. Geras, ania?! Ta proga Donatui papasakojau anekdotą, kaip dviratininkas per sieną smėlio maišus vežė...
             Veisėjuose nusipirkome ledų ir siemkų, apžiūrėjome lankytinas miestelio vietas ir patraukėme kelio į Kučiūnus link. Iki Kučiūnų 13 kilometrų. Kelias – žvirkelis, mašinų – nulis.
             – Ir gerai, pasivaikščiosim, – nusprendėme.
             Gražūs Dzūkijos kalneliai, jaukios trobeles, pavargusiomis sienomis ir turbūt kiaurais stogais, vingiuotas žvyro keliukas, plius saulėta diena – visa tai mums labai patiko. O mašinų buvo vis dar nulis. Ir štai... Štai... Ji... Pirmoji... Mes stabdome... Ji sustoja ir veža mus keturis kilometrus. Po to sekė ir vėl ilgas kelių kilometrų ėjimas. Atvažiavo antroji mašina ir sustojo. Pavežė iki Kučiūnų. Tranzai žvyrkelyje kaip ir buvo prieš penkerius metus šimtaprocentiniai, taip ir liko šimtaprocentiniais – dvi mašinos, du stabdžiai.
             Kučiūnuose nusipirkome giros ir patraukėme prie sienos su lenkais. Ten išsivirėme košės su daug daržovių, nusifotkinome prie sienos tvoros ir patraukėme Lazdijų link. Kadangi mašinų nebuvo, išgėrėme alaus. Miškiniuose sustojo mersas. Nuvežė į Lazdijus.
             Lazdijuose, parduotuvėje Donatas nerado lašinių skyriaus, todėl kitoje parduotuvėje nusipirkome silkės, sprotų ir vyno. Pavalgėme, pagėrėme centrinėje Lazdijų aikštėje. Būnant visame šitame procese, prie mūsų priėjo berniokas, ir pradėjo pasakoti savo nelaimingo gyvenimo istoriją, o vėliau paprašė lito. Lito mes aišku nedavėm.
             Nusprendėme – į Lenkiją nevažiuosim, bo trankytis mirusiais Lenkijos keliais – kažkaip neapetitnai skamba. Patraukėme kelio į Marijampolę link. Pakeliui nusifotkinom su ožiuku, kad turėtume nors vieną nuotrauką apie Lazdijus.
             Lazdijuose neužlinkome, greitai sustojo mašiniukas iki Krosnos, o čia – skylė... Kad ir kaip plačiai šypsojomės, kad ir kaip orginaliai mojavome rankytėmis, niekas mums nestojo. Tada pakeitėme poziciją – paėjome pora šimtų metrų toliau. Pozicijos pliusas buvo tas, kad ji šiek tiek toliau nuo posūkio, minusas – prie jos nebuvo medžio su slyvomis.
             Bet kai saka, nėra to blogo, kas neišeitų į gera – sustojo mašiniukas ir nuvežė į Gižus, t.y. pervežė visą Marijampolė ir išleido vietoje, nuo kurios iki Vilkaviškio tik 10 kilometrų. Pakeliui dar sudalyvavome akcijoje “Vairuok blaivus”. Vairuotojas pūtė į vamzdį, nieko nepripūtė, todėl nuotykių apturėjome mažiau.
             Gižuose greitai sustojo ratai, ir už keliolikos minučių, jau prieblandoje vaikštinėjome Vilkaviškio gatvėmis. Pavalgėme, pasivaikščiojome pirmyn atgal ir patraukėme Vilkaviškio pabaigos link. Ilgai ėjome. Perėjome geležinkelio bėgius, pasukome į kairę ir atsidūrėme ant kažkokio pastato stogo. Kadangi alkoholinis geralas, pirktas parduotuvėje buvo ypatingai neskanus, jo negėrėme, užmigome blaivūs. Pasibaigė antroji kelionės diena.


Sekmadienis

             Donatas sakė, kad naktis buvo šalta, ir kad naktį važiavo daug traukinių... Aš nieko negirdėjau, ir nieko nejaučiau. Miegojau... Papusryčiavome ir patraukėme į kelią. O čia – totali skylė. Mašinų nedaug, o ir tos suka į kažkokį šunkelį. Ir ko jie ten važiavo...? Kėlėm įvairias hipotezes, o kai kelti nusibodo, užsidėjome kupriakus ir patraukėme pėsčiomis. Paaiškėjo liūdna tiesa – neigiamų procesų įtakota, prakiuro paskutinė mano alaus skardinė. Aš kritau į gilią depresiją. O tada vienbalsiai nusprendėme, kad vakarykštis apsilankymas Vilkaviškio parduotuvėje buvo nesėkmingas: nuo kefyro Donatui bloga buvo, jogurtas – neskanus, spurgos – pasenę, trauktinė – per saldi, o alus – išbėgo...
             Gerai, kad greitai sustojo džipas ir pavežė keletą kilometrų iki (...yahoooo...!) parduotuvės. Ten nusipirkau butelaitį alaus ir čipsų. Ėjome toliau. Sustojo rusai, nuvežė į Kudirkos Naumiestį. Pakeliui siūlė mums papigiai pirkti cigarečių ir benzino. Nepatikėsit, mes nepirkom...
             Kudirkos Naumiestyje tipo aplankėme įžymybes ir patraukėme ieškoti sienos su rusais. Sieną radome, siena buvo uždaryta. Papietavome ant upelio, skiriančio Lietuva ir Rusiją, kranto. Tada nusipirkome alaus + čipsų, ir pasėdėjome šalia Kudirkos statulos.
             Kažkaip atsiradome kelyje. Mašinų ir vėl nebuvo. Ir vėl patraukėme pėsčiomis. Ir vėl sustojo beeinant. Atkeliavome į Šakius. Ogi čia – kartingų varžybos. Pažiūrėjom, pafotografavom, pauostėm benzino ir kitų kvapų, nusipirkom alaus ir išėjome Kauno link. Priėjome degalinę, nusipirkom dar alaus ir tradiciškai, autobusų stotelėje jį išgėrėme. Tada nusipirkome dar alaus, bet negėrėme, tranzavome. Sustojo ratai. Ratus vairavo fūristas, tai dėjom šnekos apie Lenkijos kelius, išgyvenimą ant ratų ir kitus stopariškus dalykus.
             Išlipom Garliavoje. Sėdom į mikrūškę ir nuvažiavom į nežinau kaip tas Kauno rajonas vadinasi. Bet jis prie autostrados Kaunas – Vilnius. Čia apsilankėme parduotuvėje ir nusipirkome silkės. Plius, iš Donato nusipirkau alaus butelaitį už litą (pasinaudojau impulsyviu Donato sprendimu artimiausiu metu negerti alaus). Ir vėl, nelaužydami tradicijų, autobusų stotelėje pasėdėjome, pakomunikavome, suvalgėme silkę...
             Tranzavom neilgai. Gal po 5 minučių sustojo BMV, nuvežė į Vilnių, į Pašilaičius, ten kur gyvena mano namai. O kartais taip gera į juos sugrįžti...
             Čia ir pasibaigė kelionės aplink Lietuvą trečia dalis, o kartu ir visa kelionė, trukusi penkerius metus...

Copyright © 1999 – 2011 by Remigijus Launikonis. All rights reserved.
E–mail: remigijus.launikonis(eta)gmail.com. Atnaujinta: 2012 09 05