Naujienos
Kelionės / žygiai
Kas yra kas...?
------------
E–paštas

SKROBLUS
2004 10 02 – 2004 10 03

Nuotraukas žiūrėkite čia
Dislokacijos vieta: Dzūkija
Dalyvauja: daug...


Pirma diena

             Pabudau anksti ryte. Pasiėmiau iš vakaro kelionei paruoštą kupriaką ir išvažiavau Stasiuko namų link. Stasiukas jau laukė, bet kaip ir visada buvo ne pilnos komplektacijos – šį kartą trūko kilimėlio. Stasiukas įlipo, ir mes išvažiavom Audriaus buvimo vietos link. Pakeliui bandėm užvažiuoti į parduotuvę ir nupirkti Stasiukui kilimuką, bet parduotuvė buvo uždaryta. Atvažiavom pas Audrių ir išvažiavom pas Jurgą. Pakeliui gimė idėja pasiskolinti Gyčio kilimuką, nes keliauti be kilimuko yra blogai. Žo, pasiskolinom Gyčio kilimuką, ir Stasiukas pasidarė sukomplektuotas. Tada išvažiavom į sutartą vietą – Lukoil degalinę už Vilniaus, kelyje į Alytų. Ten mūsų turėjo laukti Linelis, Diana, Rita, Irina ir Raselė. Atvažiavom stipriai vėluodami ir su mintimi, kad už vėlavimą gausim per galvą. Čia radom visą kompaniją, tik be Linelio. Pasirodo Linelis išvažiavo namo žemėlapio atsivežti. Planuojant visą šitą žygį Lineliui buvo paskirta užduotis – suorganizuoti žemėlapį. Jis suorganizavo, o žygio išvakarėse visur nešiojosi tą žemėlapį, konstatuodamas, kad tai jo užduotis ir jis už tai atsakingas. Sklandė kalbos, kad Linelis net ir miegojo apsikabinęs žemėlapį. Vis tiek pamiršo jį pasiimti...
             ~ 9:00 išvažiavom Margionių link. Lėkėm greitai, nes baisiai vėlavom. O labai norėjom atvažiuoti ankščiau už Kauną (Tauris, Kristė, šešių mėnesių Taurio ir Kristės sūnus – Marius, Dalia ir Andrius), nes juk po to priekaištaus visą gyvenimą... Atvažiavom stipriai pavėlavę, o Kauno dar nebuvo. Stasiukas, Audrius ir aš išėjome “Bobos daržo” šaltinio žiūrėti, o kai sugrįžome Kaunas jau buvo atvažiavęs. Pabandžiau Kaunui duoti velnių, kad jie vėluoja, o mes čia aceit turime jų laukti... Apkaltos procesas nepasisekė, nes kažkas jau buvo prasitaręs, kad ir mes ką tik atvažiavome.
             Susipakavom daiktus, apsirengėm, užsidėjom kas guminius, kas neguminius batus ir išėjom. Taip prasidėjo žygis – “Skroblus 2004”.
             Čia, gerbiamas skaitytojau, norėčiau trumpai papasakoti apie Skroblaus visai pradžią. Žo, Skroblaus idėja gimė maždaug prieš metus Kaune, tarnautojų šeimoje. Jos motina – Kristina, tuo metu labai norėjo pamatyti rudenėjančius Dzūkijos miškus, išgirsti į pietus išskrendančių paukščių klegesį, pavalgyti skanių didelių dzūkiškų grybų... Ji surinko grupelę panašius poreikius turinčių žmonių ir padarė žygį. O vėliau Skroblų visiems uždeklaravo, kaip labai pasisekusį renginį.
             Praėjus maždaug metams, virtualias erdves pasiekė Linelio laiškas – “Kriste, kada darom Skroblų” (ar kažkas panašaus). Šis laiškas sulaukė didelio populiarumo, ko pasėkoje buvo suorganizuotas naujas, 2004 metų Skroblus.
             Nusileidome labai slidžiais jau supuvusiais laipteliais, keletą jų sulaižydami, praėjome labai slidų tiltelį ir pasukome miškelio link. Iš karto ir pradėjome rinkti grybus. Vieni ėjo viena kvartalinės puse, kiti kita, ir didelėm akim žiūrėjo į tai, kas auga ant žemės. Bet grybų buvo mažai. Sutiktas vietinis gyventojas pasakojo, kad prieš dvi savaites grybų dar buvo, o vėliau dingo... ir dingo. Praėjom miškelį, praėjom žemdirbių dirbamus laukus ir atsiradome prie pelkės. Aišku mes galėjom apeiti pelkę, bet juk bristi per ją daug įdomiau. Truputį bridom, truputį nebridom, o vėliau priėjom tokį lauką, per kurį einant viskas aplinkui siūbavo. Linksma buvo.
             Pasibaigė pelkė, prasidėjo miškas su aukštais skardžiais. Visa gamta labai graži, tik medžių lapai buvo dar ne visai rudeniški – per mažai geltonos ir raudonos spalvos. O mes ėjom, žiūrėjom, grybavom. Kartais susitikdavom su Tauriu (jis su Mariumi ėjo keliu), nes Kristei kartais reikėjo pamaitinti Marių.
             ~ 18:00 priėjome Rudnią. Perėjome kaimelį ir nuėjome toliau, žiūrėti ištakų. Ištakas radom, o čia sugalvojom, kad jau vakarėja ir mums reikėtų kažkur įsirengti stovyklavietę. Bet tam tinkamos vietos ten nebuvo. Visur kalnai, o kur ne kalnai, ten šlapia žemė. Šiaip ne taip suradom kažkokį kreivą, stovyklavietei truputį tinkamą kalniuką, bet jis buvo toli nuo vandens. Vieta buvo prieštaringai vertinama, nes vieni buvo pavargę ir niekur nenorėjo eiti, kiti irgi buvo pavargę ir nenorėjo tampyti vandens taip toli. Rezultate visi išėjome ieškoti kitos stovyklavietės. Ir gerai, kad išėjome, nes radome tikrą oazę: lygi, sausa vieta prie pat vandens, iš visų pusių apsupta kalnais.
             Vieni palapines statė, kiti malkas rinko, dar kiti vakarienę ruošė. Žo, viskas buvo taip, kaip ir turėjo būti. Vakare valgėme makaronų košę su daug grybų. Kadangi puodas buvo per mažas, košę virėme dviem reisais. O kai pavalgėme, pasveikinome jubiliatus. Dovanojome balionus, valgėme tortus, pyragus, gėrėme arbatą, spanguolinę ir kitus gėralus. Dar vėliau žaidėme balionų mušinėjimo žaidimą, sėdėjom ir plepėjom nesąmones.
             Po truputi visi išėjome į miegojimo vietas.


Antra diena

             Sakė, kad naktį garsiai verkė Marius. Ir daug kartų. Aš nieko negirdėjau. Pabudau, kai išgirdau slaptažodį “pusryčiai paruošti”. Valgėme įvairių kruopų košę su daug grybų. Bet visų grybų nesuvalgėm. Mums buvo per daug.
             ~ 11:00 išėjome. Vakar ėjome kairiuoju Skroblaus upelio krantu, šiandien eisime dešiniuoju. Vėl atėjome į Rudnios kaimelį, ir sutikome rašytoją Kazį Sają. Labai kalbus žmogus, tas rašytojas Kazys Saja. Didelis pasakotojas ir Rudnios apylinkių žinovas. Šiek tiek pabendravome su juo, ir ėjome toliau. Dideli ir statūs šlaitai, tankūs krūmynai. O kartais eidavom tiesiog keliu. Sugalvojom, kad reikėtų aplankyti Bakanausko ežerą. Bet visi kažkaip apatiškai į tai sureagavo. Galiausiai nusprendėme, kad į Bakanauską neisim, nes jeigu eisim, nespėsim su šviesa grįžti prie transporto priemonių.
             Vis ėjom ir žiūrėjom. Vieni dar grybus rinko, kiti, pavyzdžiui aš, grybus tik fotografavo. Priėjome pelkę, bet nebridome, apėjome, nes visi tingėjo guminius batus apsiauti. Kartą, einant mišku, kelią mums peršliaužė žaltys. Visi fotografai šokom fotografuoti žaltį. Padarėm daug nuotraukų apie žaltį. Dar fotografavom žiogus, vabalus ir nežinomus augalus.
             O viename kaimelyje, per kurį praėjome, sužinojom, kad po kaimus vaikšto kažkoks vyriškis su mažu vaiku. Kaimo žmonės nerimauja. Tas vyriškis su mažu vaikų – tai mūsų Tauris su Mariumi. Kristei tai bent juoko buvo...
             ~ 17:00 atėjome į Margionis, kur ir stovėjo mūsų transporto priemonės. Taurio dar nebuvo, o jo telefonas buvo ne ryšio zonoje. Kristė pradėjo lakstyti, kaip išprotėjus, atkišusi mobiliaką visur ieškojo ryšio. Šiaip ne taip ryšys atsirado. Paaiškėjo, kad mes pražiopsojom vieną susitikimo su Tauriu vietą, o jis ten laukia. Viena mašina išvažiavo ir atsivežė Taurį.
             Susipakavome, sukrovėme į mašinas daiktus, dar šiek tiek pasėdėjome ant pievelės ir ~ 18:00 išvažiavome į Vilnių. Skroblus 2004 pasibaigė.

Copyright © 1999 – 2011 by Remigijus Launikonis. All rights reserved.
E–mail: remigijus.launikonis(eta)gmail.com. Atnaujinta: 2012 09 05