Naujienos
Kelionės / žygiai
Kas yra kas...?
------------
E–paštas

KARELIJA: UKSUNJOKI
2005 04 29 – 2005 05 08

Nuotraukas žiūrėkite čia
Maršrutas: nuo Raikonkoski iki Uuksu upe Uksunjoki
Davyvauja: Irma, Gražina, Rita, Sondra, Darius, Linas, Andrius, Remigijus



             Nėra nieko taip stipriai laukiamo, kaip atostogos. O ta diena, kai tu turi iškeliauji kažkur toli, yra ramesnė, nerūpestingesnė, tiesiog paprastesnė, nes tą dieną niekas tau nedrasko akių, nešika ant galvos, tą dieną tu net ramesniu oru kvėpuoji...
             Daiktai jau sukrauti, bet tu dar kartą patikrini svarbiausius – pasą, pinigus ir bilietus, tada užsikeli trisdešimt penkis kilogramus sveriančią kuprinę ant pečių ir išvažiuoji į traukinių stotį. Traukinių stotyje tavęs jau laukia draugai – ir tiek kurie keliaus kartu, ir tie kurie nekeliaus, tik atėjo tavęs išlydėti...
             Traukinys iš Vilniaus lėtai juda Sankt Peterburgo kryptimi. Mes, kaip ir visada, susėdę viename plackarte valgome mišraines, rūkytas žuvis, raugintus agurkėlius bei kitus valgomus daiktus ir, be abejo, geriame alų. Už traukinio lango šmėkščioja medžiai, o mintys jau toli nuo namų, darbų, kitų suknistų problemų, kurių artimiausias dešimt dienų nebus tavo gyvenime. Ir tau atrodo, kad viskas kas vyko vakar jau taip toli, o alus trenkia per galvą ir gyvenimas pasidaro paprastesnis. Akys iš nuovargio merkiasi, ir tu bandai prisiminti, kada paskutinį kartą normaliai miegojai. Neprisimeni. Tik žinai, kad viskas vardan to, kad turėtum daugiau pinigų. Kaip visa tai dabar toli, ir tu supranti, kaip stipriai bloga aplinka žaloja žmogų...
             Ryte pamatėme pilkus Sankt Peterburgo priemiesčius, ir aš net nusipurčiau – nepatinka man miestai. Ten triukšmas, blogas oras, ten vulgarūs žmonės. Ir tik viena mintis gelbsti mano pavargusią išūžtą galvą – aš greitai pamatysiu šiaurę, ir ten nebus viso šito šūdo.
             Prasmirdusiu Piterio metro mes važiavome iš Vitebsko traukinių stoties į Ladogos. Čia palikome daiktus ir išvažiavome ieškoti viešbučio "Bielyie noči", kuriame turėjome registruotis. Vėliau dar šiek tiek pavaikščiojom po Sankt Peterburgą, ir po pietų įsėdome į traukinį Sankt Peterburgas – Kostomūkša. Traukinyje buvo karšta, o visi langai uždaryti "na zimų". Supratau, kad be alaus ir filosofijos čia neišgyvensiu...
             Aštuonias valandas traukiniu važiavome per Kareliją, o pakeliui matėme Ladožskoje ežerą ir miškus, miškus, miškus... Lygiai vidurnaktį išlipome Raikonkoski. Nakvojome miškelyje, šalia Uksunjoki.
             Ryte pripūtėme "Saides" ir "Edelveisus", pastatėme katamaranus, pažiūrėjome į rėvą ir išplaukėme. Rėva buvo kaip rėva – vandens nei per daug, nei per mažai. Paplaukėm, pafilmavom, pafotografavome... O Sondra švartuodamasi prie kranto sugebėjo iškristi iš laivelio. Bet viskas baigėsi laimingai – pati išlipo, pati ir amuniciją išsitraukė.
             Buvo maždaug 18:00, o mes visi plaukėm žemyn upe. Neilgai plaukėm, nes greitai priplaukėme užšalusį Sirkojnervi ežerą. Ten radome kolegas vandeninkus rusus studentus iš Maskvos, kurie nežinia kiek laiko dreifavo prie užšalusio Sirkojnervi ežero, turbūt tikėdamiesi kažkieno pagalbos.
             Išsiaiškinom situaciją, paaiškėjo, kad didelis blogis yra plaukti per ledą, nes kai plauki ledu, ledo nelauži, o kai eini ledu, lūžti. Todėl pasukome į kairę, o mūsų tikslas buvo krantas. Plaukėme kaip mokėjome: vieni bandė laužti ledą, kiti – lipti ant ledo... Paaiškėjo, kad "Saidės" ir "Edelveisai" moka šliaužti ledu, o katamaranininkai užsilenkė totaliai. Va čia mes ir panaudojome Dariaus alpinistinę virvę: pririšome ją prie Gražkės laivelio ir dar pririšome dvi morkas, nes virvė buvo per trumpa. Kai "Saidės" ir "Edelveisai" pasiekė krantą, saidininkai ir edelveisinkai ištraukė virve pririštus katamaranus. Prie kranto buvo nedidelė protaka, visi linksmai ja ir nuirklavome. Protaka greitai baigėsi, todėl mes išlipome ant kranto ir radome kažkokį keliuką ant kurio buvo sniego. Buvom laimingi, nes tuo sniegu galėjome vilkti laivus, nes jei nebūtų sniego, būtų reikėję nešti laivus, o tai būtų buvęs didelis negerai. Ant katų sukrovėme "Saides" ir "Edelveisus", įsikinkėme kaip tundros asilai ir iškeliavome. Iš pradžių buvo visai įdomu – ėjome, dainavome, pozavome foto ir video kameroms. O po pusvalandžio nusikalėm totaliai: vilkti dar buvo lengva, bet eiti buvo kažkas klaikaus, nes giliai smigdavom į pusnis. O dar po maždaug trijų pusvalandžių vos kojas vilkome. Ir kas penkias minutes darydavome pertraukėles...
             Šiaip taip 22:00 visą amuniciją atvilkome prie Palviervi ežeriuko. Buvom šlapi, pavargę ir sušalę, o laužas nenorėjo degti. Pagaliau uždegėm laužą, pavalgėme, apdžiūvome, išgėrėme spirito, ir gyvenimas vėl pasidarė šviesesnis. Visą vakarą lijo. Ir buvo truputį šalta. O dar mes vylėmės, kad Uksuervi ežere bus protaka. Nenorim temti laivus rytoj per lietų!!!
             Ryte Sondra bandė mane kelti – tipo eik košę virti, nes tu šiandien budi. O va su atsikėlimu ryte aš visada turėjau didelių problemų. Pramerkiau akis, pažiūrėjau į Sondrą piktu žvilgsniu ir pažadėjau, kad po kelių minučių būsiu. Užmigau, o kai atsikėliau, košė jau buvo išvirta. Čia Sondra pasistengė. Po pusryčių Darius ir Irma išėjo žvalgyti Uksuervi ežero, gal ten bus protaka, nes viską vilkti dar keturis kilometrus nebuvo jokio noro. Mes aptvarkėm stovyklą ir kartu su rusais studentais laukėme sugrįžtančių žvalgytojų. Žvalgytojai grįžo su geromis naujienomis – Uksuervi yra protaka, ir ja galima plaukti. Tiesa, dar reikėjo maždaug kilometrą keliu nešti laivus, bet palyginus su vakarykščiu vilkimu, tai buvo zuikio dainos.
             Na, pavasaris – metas, kai visos žuvys kyla į aukštupius, neršia, o brakonieriai jas gaudo. Todėl plaukdami protaka Uksuervi ežere, mes radome daug tinklų žuvims. Apžiūrėdavom, o viename radome dvi lydekaites. Reiškia, vakarienei turėsim žuvies...
             Visą dieną plaukėme ramiu Uksunjoki vandeniu. Švietė saulė, ir aš primerktomis akimis žiūrėjau į medžių viršūnių atspindžius vandenyje. Atrodo, jog plauki dangumi, o aplink tokia tyla ir ramybė. Įkvepianti, ir laikas čia daug lėčiau slenka...
             Sunkiai radome nakvyne, nes aplink arba pelkėta žemė, arba per daug atvira vieta, kuri neapsaugo nuo vėjo. Bet radome gerą vietą ir susikūrėme lauželį. Iš lydekų galvų ir uodegų išsivirėme žuvienę, o visa kita išsikepėme. Šalia mūsų įsikūrė ir rusai maskviečiai, todėl vakare su jais gėrėme spiritą.
             Sekančią dieną nieko ypatingo neįvyko: plaukėme, žiūrėjome, juokėmės. Tiesa, dar pakeliui visada rinkdavome čiagą – beržo grybą. Todėl mūsų kelionėje posakis "pjauti grybą" turėjo labai tiesioginę prasmę – jei Petras tau sako, kad Zigmas pjauna grybą, reiškia, Zigmas rado čiagą ir dabar įvairiais būdai ją bando nugramdyti nuo beržo.
             Uksunjoki jau buvo įdomesnės rėvos, o kad būtų linksmiau plaukti, darydavom improvizacijas. Improvizacija Nr. 1 – "Žąselė": pirmas plaukia katamaranas, o paskui jį, laikydami nedidelius atstumus, vienas paskui kitą plaukia "Saidės" ir "Edelveisai". Kartą plaukdami "žąsele" įplaukėme į rėvą, kuri mums pasirodė nieko ypatinga. Extremą turėjo visi. Improvizacija Nr. 2 – "Parazituojantis katamaranas": plaukia katamaranas iš šonų, priekio ir uodegos aplipęs "Saidėmis" ir "Edelveisais". Improvizacijos esmė ta, kad katamarano įgulai visai nereikėjo irkluoti.
             Kitą rytą išplaukėme kaip ir visada – po pietų. Praplaukėme vieną kitą rėva, nupjovėme vieną kitą grybą ir po kelių valandų priplaukėme pirmąjį slenkstį (padūną) – "Rozavyj begemot". "Rozavyj begemot" išsiskyręs į dvi dalis: dešinioji – lengvesnė, todėl nusprendėme pirmiausia plaukti ja. Pirmieji plaukė Linas ir Darius didžiuoju katamaranu, po jų plaukėme Rita ir aš – mažuoju katamaranu, po mūsų plaukė vienviečiai laiveliai – Irma ir Andrius "Saidėmis", Gražina ir Sondra "Edelveisais". Visi praplaukėme teisingai. Blogai buvo tai, kad čia užsilenkė mūsų filmavimo kamera, todėl supratome, kad įdomiausia kelionės dalis bus nenufilmuota. Sugalvojome plaukti ir kairiąją "Rozavyj begemot" puse. Kairiosios sunkumas buvo tas, kad slenkstis kairėje pusėje baigiasi didele bačka, o dešinėje pusėje yra status kritimas. Todėl reikia plaukti arčiau dešinės, bet ne per daug arti, kad neužsirauti ant stačių uolų. Užsimetėm katus, pirmas ir vėl plaukė didysis katamaranas. Praplaukė. Po jų plaukėme aš ir Andrius su mažuoju katu. Srovė mus pagriebė ir nunešė šiek tiek arčiau kairės pusės nei mes norėjome. Mano gondolos uodega atsirado bačkoje, o Andriaus gondola – už bačkos. Rezultatas – mano gondolą skandino, o Andriaus gondolą pakėlė, kelias sekundes palaikė, ir... Buvo BUM... Tfffuuu, overkylis... Bačka mus greitai išmetė, ir mes ant apversto kato nuirklavome link kranto gręžti rūbų. Nusprendėme, kad šiandien prisiplaukiojom pakankamai, todėl stojom nakvynei. Bet Sondra vis nenusiramino. Labai norėjo šiandien dar plaukti, todėl prikalbino Liną apsaugai, ir abu išplaukė pašokinėti nuo "Rozavyj begemot". Norėjo plaukti Sondra, bet kažkaip atsitiko, kad plaukė Linas ir... Overkylis. Su Dariumi greitai šokome ant kato ir išplaukėme gelbėti Lino. Vakare visi padarėme po gramą spirito, o žvaliausi ir laimingiausi buvo tie, kuriuos išmaudė "Rozavyj begemot".
             Ryte šturmavom "Mielnicą" – antrąjį Uksunjoki padūną, kuris baigiasi įstriža bačka. Didysis katas praplaukė gerai. Antri vėl plaukėme aš ir Rita mažuoju katu. Bačka stipriai skandino mano gondolos uodegą ir kėlė priekį, tuo tarpu Ritos gondola plaukė normaliai, bet aš užguliau priekį ir mes šiaip taip išplaukėme. "Saidėms" ir "Edelveisams" per "Mielnicą" plaukti neleidome, todėl užmetėm Dariaus katą. Sondra ir Irma praplaukė su Dariumi, o paskutiniai plaukė Grąžkė ir Andrius. Jie "Mielnicą" praplaukė švariausiai.
             Maždaug po trisdešimties minučių priplaukėme trečią padūną – "Kanjon". Padūno esmė ta, kad jis prasideda ilgu kanjonu, bet šiaip yra nesudėtingas. Gerai praplaukė vienas katas, gerai praplaukė kitas katas, o tada nusprendėme leisti plaukti "Saides" ir "Edelveisus". Tas labai šokiravo rusus, ir kai praplaukė pirmas mūsų laivelis, jie labai plojo...
             Ketvitrasis slenkstis – "Chramina". Jo sudėtingumas tame, kad prieš slenkstį yra rėva su didelėm bangomis, kurios, neatsargiai plaukiant, gali apversti laivelį, o tada jau bus šakės, nes srovė nuneš tiesiai į katilą. Bet valdant situacija ir plaukiant kaire puse, slenkstis lengvai praplaukiamas. Be abejo, jei vandens būtų šiek tiek daugiau, biesas žino kaip ten viskas būtų...
             Po "Chraminos" sekė ilga linksma rėva, kuria plaukti buvo tikras malonumas. Rėva pasibaigė nedideliu slenksčiu, ant kurio Andrius ir Sondra dar sugebėjo apsiversti.
             Nakvynės stojome kairiajame Uksunjoki krante, nes dešiniajame buvo Uuksu miestelis. Aš ir Andrius išėjome į miestelį aiškintis situacijos apie transportą, ieškoti duonos ir alaus, o likusieji ardė ir džiaustė laivus, darė valgyti. Išsiaiškinom, kad transportas iš čia beveik nevažiuoja, o parduotuvė uždaryta. Alaus taip norėjom, kad nuėjom pas pardavėją į namus. Namie, deja, nieko neradome, bet grįždami parduotuvės tarpduryje pamatėme plepančią su drauge pardavėją. Tik pamačiusi mus pardavėja uždarė duris ir užsirakino, o į mūsų beldimą nereagavo. Va tau ir Rusija...
             O eidami keliu pamatėm kitapus upės kažką geltonuojant. Tai buvo Dariaus kato gondolos. Stovykla lyg ir čia pat, bet kai neturi laivelio lieka eiti aplinkui per tiltą lygiai keturiasdešimt penkias minutes.
             Kitą rytą išėjome Pitkerantos link, dešimt kilometrų – juk zuikio dainos, sugalvojom, kad nueisim. Greitai sustojo mikrūškė ir vairuotojas pasisiūlė už trisdešimt litų rusiškais pinigais mus pavežti. Bet jis dar turėjo sutvarkyti kelis reikaliukus, todėl mes spėjome nulėkti į parduotuvę ir nusipirkti alaus. Kelias į Pitkerantą neprailgo...
             Pitkerantoje nusipirkome traukinio bilietus į Piterį ir pusdienį bimbinėjome: gėrėme alų, žiūrėjome į miestelį ir miestelio žmones...
             Visą naktį važiavome Peterburgo link. Ir vėl buvo karštą traukinyje, ir vėl buvo gerai, kad turėjome alaus. Ryte išlipome Piteryje ir visą dieną žiūrėjome į miestą. Matėme daug gražių pastatų, Nevą, Aurorą su patrankomis, Matrioškas... Dar mes paėmėm ekskursiją Neva ir jos kanalais, kurios pusę aš pramiegojau. Vakare užsipirkom daug alaus ir sėdom į traukinį Sank Peterburgas – Vilnius. O Vilnius – tai mūsų namai...

Copyright © 1999 – 2011 by Remigijus Launikonis. All rights reserved.
E–mail: remigijus.launikonis(eta)gmail.com. Atnaujinta: 2012 09 05