Naujienos
Kelionės / žygiai
Kas yra kas...?
------------
E–paštas

RYTŲ SAJANAI: BILIUTY IR KITOJUMI
2005 08 04 – 2005 08 30

Nuotraukas žiūrėkite čia
Dislokacijos vieta: Rytų Sajanai
Davyvauja: Irma, Alvydas, Mindaugas, Julius, Vladas, Sigitas, Leonas, Saulius, Audrius, Remigijus



             Ar žinote, kad ilgas važiavimas traukiniu yra intelektualinis procesas...?! Nes juk reikia mokėti bendrauti su savimi, kai ilgai važiuoji... Net jei ir turi svaigalų...
             Ketvirtadienį beveik vakare traukiniu išvažiavome iš Vilniaus Maskvos link. Važiavimas buvo kaip ir visada – per Baltarusiją ir su alumi. Penktadienį susitvarkėme registraciją ir pasidarėme trumpą ekskursiją po Maskvą. Apsistojome mes pas Alvydo draugą – Dimą, o vakare valgėme arbūzą ir žiūrėjome teliką. Šeštadienį vidurdieny Kazanės stotyje susitikome su kita mūsų grupės dalimi – Sauliumi, Levu ir Sigitu, kurie nakvojo pas Sauliaus draugą – Borisą, sėdome į traukinį Maskva – Ulan Udė ir atsidarėme piercofkės butelį. Taip prasidėjo beveik keturias paras truksianti kelionė į Sliudenką, mažą Buriatijos miestelį, įsikūrusį Baikalo ežero pietinėje pakrantėje...
             Įspūdį palieką didelį, kai pirmą kartą keliauji transsib'u. Jekaterinburgas... Tiumenė... Omskas... Novosibirskas... Krasnojarskas... Irkutskas... Traukinys vis važiavo, o kai kuriose stotelėse stovėdavo ilgiau – dvidešimt, o kartais ir trisdešimt minučių. Tuo metu mes vaikščiodavome po peroną, bendraudavome su pakeleiviais, bobutėmis – pardavinėtojomis, ieškodavome maisto ir alaus...
             Sliudenkoje išlipome vidurnakty rugpjūčio dešimtą dieną. Čia mūsų laukė dešimtasis grupės dalyvis – Vladas, kuris atskrido lėktuvu. Už šešis tūkstančius rublių (šeši šimtai litų) pasisamdėme gazelę, kuri turėjo turėti visus keturis varomus ratus, ir išvažiavome link Aršano. Maždaug pusiaudieny privažiavome Taharchajaus kaimą, už kurio baigėsi žvyrkelis, prasidėjo "pievų" kelias. Dar keli kilometrai pievomis, ir nuo čia mūsų gazelė nei pirmyn, nei atgal. Pasirodo vairuotojas – buriatas pamiršo pasakyti, kad gazelės priekinis tiltas nedirba, ir kad jis nemoka vairuoti automobilio pievų keliais, nes kiekvienoj duobėje stigdavo, nors ją, labiau pasistengus, galima buvo pravažiuoti. Atsisveikinome su vairuotoju ir išėjome. Pradžioje ėjome keliuku, kurį už kelių kilometrų turėjo kirsti upelis Bulu. Bulu ir buvo artimiausias mūsų tikslas, nes jo slėniu mes kilsime į Tunkino kalnagūbrį. Turbūt nusibodo mums geras gyvenimas, nes sugalvojome traversuoti – kirsti kampą ir per taigą eiti Bulu upelio link. O eiti per taigą buvo labai sunku: daug medžių, krūmų ir nuvirtusių medžių daug, ir slidžių akmenų, kurie buvo pasislėpę po tankiomis plačialapėmis žolėmis, todėl jų tu negalėdavai pamatyti... O žemės paviršius visai nehorizontalus... Žodžiu, eini, statai koją ir nežinai kur statai. Kartais įkrenti į nedidelę supuvusių medžio šakų paslėptą duobę, kartais paslysti ir tik suklumpi... Be to, mašalai ir uodai puolė, buvo karšta, o kuprinės svėrė apie trisdešimt kilogramų. Tik vakare priėjome Bulų...
             Kitą rytą keliavome toliau. Stengėmės eiti Bulu pakrante, kuo arčiau vandens. Vietomis uolos priartėdavo prie upės vandens, todėl tekdavo kopti aukštyn, vėl eiti per taigą. Vietą nakvynei radome labai sunkiai: pasirodo, yra didelė problema taigoje pastatyti dvi palapines, nes sunku yra surasti du dviejų kvadratinių metrų žemės plotus, neapaugusius medžiais, be didelių akmenų ir ne ant šlaito... Vakare dar užsikoriau į didelį kalną. Nuo kalno mačiau slėnį ir daug ežerų slėnyje...
             Trečią kelionės dieną miškas pradėjo retėti, o ketvirtos dienos vakare rūke mes pamatėme perėją "W" (dabl vėėėė), per kurią mes rytoj lipsime. Kažkur čia, prie perėjos, aš gavau "į akį": eidamas pro ežeriuką Bulu ištakose paslydau, kritau ir nučiuožiau akmeniu žemyn. Čiuoždamas netyčia užsikabinau kuprine už kito akmens, ir akimi bei dviem pirštais rodydamas ženklą "viktorija" dėjau į priešais esančią uolą. Gavau didelį fonarą su apibrozdinimais, o iš dviejų pirštų vienas sulūžo. Bet tai sužinojau tik grįžęs į Lietuvą, todėl žygio metu moralinio diskomforto dėl negalios nejaučiau...
             "W" nuo apačios atrodė baisiai, bet palipę šiek tiek aukščiau ir į viską pažiūrėję objektyviau, supratome, kad perėja – nieko ypatingo. Gal tik paskutiniai aštuoniasdešimt metrų sudėtingesni. Užsikoriau pirmas, numečiau virvę. Ant perėjos vietos beveik nebuvo, todėl visi užlipę iš karto leisdavosi į kitą pusę. Tik aš likau ant perėjos, saugojau virvę. Belaukdamas kol visi perlips sušalau, todėl su kiekvienu naujai užlipusiu gėriau po fliažką spirito. Patiko man ant perėjos...
             Kitą dieną ėjome toliau žemyn. Oras buvo geras, kalnai gražūs. Po pietų priėjome prie Biliuty upelio ir išvertėm visą kuprinių turinį ant žemės – džiovinomės, maudėmės, skalbėmės... Vakare prisipūtėme keturias "Saides", o Julius sugalvojo nušokti nuo vieno slenksčio. Ir nušoko...
             Ryte Vladas, Irma, Mindaugas ir Julius plaukė "Saidėmis", o likusieji su dalimi krovinio ėjo krantu. Eiti paupiu buvo neįdomu, todėl aš pakilau į kalną, ėjau pakalne ir į visus žiūrėjau iš aukštai. Po poros valandų sutikau Audrių ir Saulių. Iš aukštai į visus žiūrėjome trise. Kai pabodo tik žiūrėti, prisėdome, išgėrėme samagono su čagą. Atsistoję po antro tokio prisėdimo, plaukiančiųjų mes nematėme, todėl sparčiu žingsniu nužygiavome į priekį. Kad ir kaip greitai ėjome, plaukiančių nepavijome. Tik pėdsakai pakrantės žemėse bylojo, kad mūsų draugai yra priekyje. Ėjome greitai ir ilgai. Vakare supratome, kad pėdsakai pakrantės žemėse buvo ne mūsų bendražygių, ir mes juos labai stipriai aplenkėme. Sustojome prie intako Lievaja Biliuty. Kadangi abi palapinės buvo ne pas mus, nakvynę pasidarėme po didele egle. Kruopų neturėjome, bet turėjome katilus ir lašiakus, todėl kepėme ir valgėme lašiakus, gėrėme arbatą ir Sauliaus asmeninį spiritą, skirtą juodai dienai. Visą naktį lijo, bet ant mūsų nenukrito nei vienas lašas. Didelė eglė juk saugojo mus...
             Ryte atsikėlėme anksti. Audrius ir Saulius liko saugoti stovyklavietės, o aš išėjau ieškoti bendražygių – "paklydėlių". Radau juos už dviejų valandų kelio nuo mūsų nakvynės vietos. Šį kartą ėjau šalia upės, filmavau plaukiančius. Upėje buvo daug kliūčių, o ir mes su dalimi svorio lėtai ėjomei, nes tik pavakare pasiekėme Lievaja Biliuty, kur laukė Saulius ir Audrius. Papietavome, Leoną baidarėje pakeitė Saulius, išėjome ir išplaukėme. Tą dieną mes nepasiekėme Biliuty kanjono. Pasiekėme jį tik kitos dienos pusiaudienyje. Žvalgyba parodė, kad kanjonas praplaukiamas, bet dėl laiko stokos mes juo neplauksime. Susipakavome baidares ir likusią dienos dalį bimbinėjome...
             Ryte išėjome. Žemėlapis rodė, kad yra takas, ir takas kerta du intakus, kurie yra kanjone. Todėl dvejose vietose dėl kanjono takas nusuka į dešinį šoną nuo upės. Prie pirmo intako takas nedaug nusuka į dešinę, o prie antro – beveik kilometrą. Maždaug po dviejų valandų priėjome intaką. Takas dingo, tik uolos tolumoje bylojo, kad reikia sukti į dešinę, į kalnus, t.y. surasti vietą, kurioje galima kirsti Biliuty intaką. Kilome į viršų, kilome ilgai. Tik pavakarį radome vietą, kurioje galime leistis prie intako ir kilti į kitą krantą. Buvome įsitikinę, kad čia buvo tas antrasis intakas, su ilguoju apėjimu, o pirmasis vis dėlto buvo be didelio kanjono, ir mes jį perėjome dar ryte. Ir kaip mes nustebome, kai kitą dieną priėjome dar vieną intaką su dar vienu kanjonu. Išnagrinėjome žemėlapį, išsiaiškinome, kad vakar beveik visą dieną mes ėjome per pirmąjį intaką, kurio apėjimas trumpesnis. Atšoko fantazija, kai pagalvojome apie savo ateitį. Eiti aplinkui, reiškia kankinti save ilgai ir skausmingai. Padarėm žvalgybą ir sugalvojom, kad galime virvių pagalba persikelti per intaką. Per kelias valandas persikėlėm ir tiesiu taikymu patraukėme Kitojaus link. Likus maždaug kilometrui iki upės, totaliai suplyšo mano guminiai batai. Išgyvenau... Vakare maudėmės, žvejojome, konstravome "Saidės" ir katamaraną...
             Dvi su puse dienos plaukėme Kitojumi žemyn. Visai įdomu buvo plaukti, upė srauni, vietomis su dideliais slenksčiais. Ant vieno iš jų aš ir Vladas dar sugebėjome apsiversti. Didelė atrakcija buvo stovinčios bangos, kurių aukštis vietomis siekė vieną metrą. Trečios dienos vidurdieny atplaukėme į kaimą, kurį vietinė gyventoja įvardino, kaip Razdolje. Prisišvartavome dešinėje, išsidžiaustėme daiktus ir išėjome į kaimą ieškoti autobusų stoties ir alaus. Vakare Vladas, Sigitas ir Levas išvažiavo Irkutsko link, nes nusprendė, kad lėktuvu keliauti namo bus greičiau, nors atgaliniai bilietai traukiniu ir buvo nupirkti. O mes turėjome daug alaus, todėl ilgai vakarojome prie laužo...
             Ryte vietiniu autobusu išvažiavome į Angarską, o iš Angarsko traukiniu – į Zimą. Zimoje apsigyvenome stoties viešbutyje: septyniese paėmėm keturvietį kambarį už tūkstantį du šimtus rublių parai. Gyvenome dvi paras, per kurias išvaikščiojome visą miestelį, net apsilankėme vietiniame kino teatre. Žiūrėjome filmą "Krūtąja dievčionka". Buvome vieninteliai filmo žiūrovai didelėje tarybinio dizaino kino salėje. Rugpjūčio dvidešimt šeštą dieną sėdome į traukinį Irkutskas – Minskas. Alaus visai kelionei užsipirkome dar Zimoje, todėl kelias atgal neprailgo. Po keturių parų išlipome Minske, o dar po dešimties valandų mus pasitiko draugai, Vilniuje...

Copyright © 1999 – 2011 by Remigijus Launikonis. All rights reserved.
E–mail: remigijus.launikonis(eta)gmail.com. Atnaujinta: 2012 09 05