Naujienos
Kelionės / žygiai
Kas yra kas...?
------------
E–paštas

PIRMAS ŽINGSNIS Į VAKARUS. DAROM CENTRINĘ EUROPĄ – ČEKIJA, SLOVAKIJA, AUSTRIJA
1999 04 30 – 1999 05 04

Nuotraukas žiūrėkite čia
Maršrutas: Kaunas (LT) – Varšuva (PL) – Praha (CZ) – Brno (CZ) – Viena (A) – Bratislava (SK) – Krokuva (PL) – Varšuva (PL) – Kaunas (LT)
Dalyvauja: Ramunė, Donatas, Saulius ir Remigijus



Pirma diena

             Pirmas tranzas į vakarus. Mūsų tikslas – Praha. Atsistojome Garliavoje ant Marijampolės kelio, iškėlėm dvi dešines rankas ir... Mums sustojo suomis, kuris važiavo į Prahą. Suomis – Aris važiavo pas draugus į Prahą, o vėliau visi kartu važiuos į Austriją slidinėti. Jis vežėsi slides, kurios užgriozdino visą mažą pavargusį jo fiatuką. Aris, pasakė, kad į Prahą gali nuvežti tik vieną iš mūsų, nes nėra vietos. Bet mes greitai sugalvojom, kaip tame mažame fiatuke padaryti vietos dviems. Išvažiavome... Aris pasakė, kad rytoj anksti ryte būsim Prahoj... Tai bent pasisekė. Pradėjome generuot mintį, kad iki rytojaus vidurnakčio, kada turime susitikti su Ramune, Donatu, Egiu ir jo draugu, mes dar spėsime suvažinėti į Vieną ir atgal...
             Per Marijampolę... Per Kalvariją... Mes įvažiavome į sieną. Susidėjome visus reikalingus antspaudus, ir nulydėjom Arį pas vieną muitinės pareigūnę. Tai pareigūnei jis kažką labai emocingai aiškino, o Saulius vertėjavo. Pasirodo, kažkada Aris jau važiavo per šitą sieną, ir pareigūnė jam išrašė kvitą, už kurį nuplėšė normalią pinigų sumą. To kvito Aris niekur taip ir nepanaudojo, neprireikė. Todėl dabar jaučiasi apgautas ir reikalauja, mažiausiai, moralinės žalos atlyginimo. Ilgai ir emocingai jie diskutavo, Saulius vertėjavo, aš žiūrėjau. Nieko nepešęs Aris mostelėjo ranka, ir mes visi išėjome...
             Pirmą kartą važiavau per Lenkiją. Įdomu buvo viskas... Pirmą kartą pamačiau kibirą (polskij fiat). Ant juoko, vienoj degalinėj pasiūlėm kibiro vairuotojui keistis: jo kibirą į mūsų pavargusį fiatą...
             Važiavom Varšuvos link. Saulius sėdėjo priekyje ir kažką kalbėjo su Ariu, o aš sėdėjau galia ir nieko, apart variklio ūžesio, negirdėjau.
             Naktį įvažiavome į Varšuvą. Kadangi mes niekada nebuvome Varšuvoje, Aris sugalvojo mums aprodyti senamiestį. Pastatėme mašiną, ir vaikščiojom. Tada Aris sugalvojo, kad jam reikia apsilankyti WC. Išėjo, o mes vaikščiojom toliau. Pagaliau priėjome prie mašinos, ir laukėme Ario. Žiūrim ateina, keistai juokdamasis. Pasirodo, jus apsilankė vieno baro WC. Ilgai sėdėjo, vykdė procesus. Turbūt per ilgai, nes tą barą užrakino. Gerai dar, kad barmenas namo neišėjo...
             Pradėjome važiuoti ir... pametėme kelią. Važiavome viena gatve, uždaryta. Važiavome kita gatve, ir šita uždaryta. Susinervino Aris, ir dėjo su savo pavargusiu fiatuku per centrinę Varšuvos aikštę. Juokingai atrodė vietiniai pankai, kurie į mus žiūrėjo. Didelės akys, nukaręs apatinis žandikaulis... Tikriausiai tokių fokusų niekada anksčiau nematė. Vėliau, kai mes jau įvažiavome į normalia gatvę jie atsičiuchino, ir pradėjo švilpti. Bet mes jų beveik negirdėjome.
             Iš Varšuvos važiavom E30 keliu, nes pasak Ario čia geriau. Iš karto papuolėm į kamštį. Ilgai lėtai važiavom. Tada privažiavome kamščio priežastį – avariją. Viena fūra lenkė kitą fūrą, ir savo priekabos šonu užkabino lenkiamos fūros priekabos užpakalinę dalį. Priežastį pravažiavome, bet kamštis nesiliovė. Susinervijo Aris, ir išsuko į kažkokį kelią, kuriuo važiavome pusvalandį, ir privažiavome kelią į Lodzą. Visi buvome pavargę, todėl sustojome degalinėje ir pamiegojome.


Antra diena

             Miegojome taip kaip važiavome: Aris prie vairo, Saulius šalia Ario, o aš ant galinės sėdynes, apsikabinės slides. Remiantis erdvės ir materijos tarpusavio sąveikos dėsniu, aš miegojau patogiausiai.
             Važiavome lėtai, ~ 80 km/h. Privažiavome Vroclavą. Dar prieš kelionę autostopo vilkai mus gąsdino, kad Vroclavas – miestas, iš kurio niekada neišeisi... Ir tai tiesa. Kai pasibaigė miestas, važiavom 20 kilometrų iki tranzijimui potencialiai tinkamos vietos. Tada pasukome į dešinę, į penktą lenkų keliuką vedantį į Jelenia Gora, nes pasak Ario šis kelias įdomesnis, gražesnė gamta, bus kalnai...
             Aš pirmą kartą savo gyvenime pamačiau gyvus kalnus. Aukštus ir snieguotus. Vis kilome ir kilome į kalnus, o kai pakilome, privažiavome muitinę. Buvo ilga eilė, mes laukėme. Kai įvažiavome į sieną, prasidėjo problemos. Pasirodo, senas fiatukas pirktas Čekijoje. Su juo Aris parvažiavo į Suomiją, važinėjo ten, ir dabar vėl atvažiavo į Čekiją. O mašinos numeriai tai tranzitiniai... Lenkų pasieniečiai ilgai pasakojo, kad jis neturi teisės išvažiuoti iš Lenkijos. Maža to, jis net neturėjo teisės įvažiuot į Lenkiją... Tada atėjo muitinės viršininkas, ir pasakė, kad jeigu jau įvažiavo, tegul ir išvažiuoja. Čekų muitininkai prie numerių nesikabinėjo, bet prikibo prie vienos priekinės lempos. Ji nedegė. Aris neturėjo čekiškų pinigų, todėl mes jam paskolinom.
             Privažiavom pirmą Čekijos miestelį, nusipirkome ledų ir alaus. Važiavom toliau. Pakeliui matėme daug tranzintojų. Dauguma jų – gražios merginos, į kurias Aris žiūrėjo ypatingai didelėmis akimis. Aš ir Saulius pradėjome bijoti, kad mūsų neišsodintų...
             Prie vienos tranzuojančios merginos Aris sustojo. Suprastino slides, ir padarė vietos šalia manęs. Cha! O Garliavoje sakė, kad dviese aceit netilpsim...
             Ant galinės sėdynes važiavom trise: aš, mergina ir slidės. Vietos buvo mažoka, bet gyventi galima. Pagaliau įvažiavome į Prahos priemiesčius. Buvo maždaug 12:00. Mergina išleidome prie metro stotelės, o patys nuėjome į supermarketą pasižmonėti. Ilgai vaikščiojom po turistinių prekių parduotuves, prisižiūrėjau gražių turistinių daiktų, su didelėmis kainomis. O grįžę prie mašinos radom ukrainiečius iš Odesos, kurie labai jau įtartinai slampinėjo aplink mūsų fiatuką. Supratom, kad jie norėjo nukosėti Ario pasą, kuris gulėjo ant priekinės sėdynės. Pabendravome su ukrainiečiais ir išvažiavome senamiesčio link...
             Tiesa, pamiršau pasakyti, kad visą kelią grasiai klausėmės Nirvanos muzikos. Grojo senas pavargęs magelis su daug metų nevalyta galvute, o kasetės jau buvo seniai išmagnetintos. Rezultate turėjome duslų monotoninių garsų repertuarą ir didelį galvos skausmą. Kai įvažiavom į senamiestį muzika tebeskambėjo, mašinos langai buvo atidaryti,o praeiviai keistai į mus žiūrėjo...
             Aris paskambino savo draugams, ir susitarė su jais susitikti 17:00. Vaikščiojom po senamiestį, gėrėm alų. ~ 17:00 mes norėjom eiti savo keliu, bet Aris pakvietė mus pas draugus vakarienei ir dušui. Be abejo, mes sutikom. Kai draugai atvažiavo, paaiškėjo, kad jie gyvena 30 kilometrų už Prahos. Nevažiavom. Apsikeitėm adresais, atsisveikinom ir išėjome Prahos centro link.
             Turėjom 700 čekiškų kronų (~70 litų), ir jautėmės turtingi. Ėjom į vieną barą, gėrėm alų, ėjom į kitą barą, gėrėm kitą alų... Ir taip – daug ir ilgai. Tada sumislijom pasivažinėti Prahos metro. Ėjom metro stotelės link, ir pakeliui sutikom... Ramunę ir Donatą. Tai bent džiaugsmo buvo. Iš karto pasikeitė planas. Norim alauzzzz... Paskaičiavome pinigėlius, pamatėme, kad iš tų mūsų 700 kronų nekas ir liko. Bet mes dar turėjome lietuviškų litų, išėjome ieškoti keityklos. Keityklą radome, bet litų toje keitykloje, ir visose kitose, niekas nėra matęs, nei apie juos girdėjęs. Prie keityklų trynėsi spekuliantai. Jie siūlėsi mums pakeisti lietuviškus litus, kurių ir jie niekada nebuvo matę, net nežinojo jų kurso. Tai kodėl tada taip neatsargiai elgėsi? Mumyse įsižiebė pavojaus lemputė – pinigai gali būti netikri... Nekeitėm. Dar kartą suskaičiavome, nusprendėme, alui tikrai užteks, o su maistu kaip nors... Juk ne mėnesiui iškeliavom, be to, dar turėjome džiovintų datulių ir sausainiukų...
             Butelaitis alaus parduotuvėje kainavo 1 Lt. Saulius, Donatas ir aš nusipirkome po keturis, Ramunė nusipirko atrodo vieną. Prisėdome ant suoliuko ir lengvai viską išgėrėme. Nežinau kaip kiti, bet aš buvau normaliai girtas. Į dainas patraukė... Pradėjom garsiai lietuviškai kalbėti, juokis... Kadangi Ramunė buvo blaiviausia, susirūpino kaip mes atrodom praeivių akyse. Bet mes praeivių beveik nematėm, bo į juos nežiūrėjom. Tai kam rūpintis...?
             22:00 atsiradome prie laikrodžio, kur tikėjomės sutikti Egį ir jo draugą. Egio ir jo draugo čia nebuvo. Prigulėm ant laipų, netoli nuo Prahos laikrodžio, gulėjome, kontempliavome... Pagalvojome – čia visai gera vieta nakvynei, miegosim čia...
             Pradėjo lyti. Susirinkom šmutkes, ir nulėkėm į artimiausią naktinį klubą. Kampe susiradome stalą, ir jį kolonizavome. Sėdėjom, klausėmės muzikos, žiūrėjom striptizą, šokom... 24:00 kažkas išėjo prie laikrodžio pažiūrėti ar neatėjo Egis ir jo draugas. Jų nebuvo. Prigulėm ant suoliuko, o padavėjas pasakė, kad čia negalima miegoti. Išėjom iš klubo, pasukome į dešinę, paėjome kelis žingsnius ir pamatėme tinkamą vietą nakvynei. Tiesą sakant, tuo metu mums tiko bet kokia vieta, turinti stogą, bo, kaip jau minėjau, lijo. Išsimiegojome.


Trečia diena

             Atsikėlėm anksti ryte. Gatvės buvo dar tuščios. Šiek tiek pavaikščiojom po senamiestį, sėdom į tramvajų ir išvažiavome į kelią. Ramunę ir Donatą mums pavyko įkalbėti tranzinti į Vieną. Donatas tam pritarė, o Ramunė itin priešinosi, nes jie atvažiavo vakare ir nespėjo pamatyti Prahos.
             Lijo lietus. Mes stovėjom kelyje už Prahos ir tranzinom. Niekas nestojo. Į kelią atėjo pankas. Tikras pankas – odiniais rūbais ir spalvotais stovinčiais plaukais. Atsistojo gale, ir po penkių minučių išvažiavo. Išmąstėme – Čekijoje stoja tik pankams. Galų gale, maždaug po pusantros valandos mums sustojo mersas. Pakvietėme savo draugus, ir visi keturi išvažiavome. Vairuotoja buvo moteris, ir visą kelia spaude 150 km/h. Sugalvojau, kad tai prabangiausia mašina, su kuria kada nors aš važiavau.
             Nuvažiavome ~ 100 kilometrų ir išlipome vidurį laukų. Buvo maždaug pusiaukelė iki Brno. Lietus nelijo. Išmąstėme, kad šioje kelionėje tikriausiai teks naudoti nightstop’ą. Todėl nuo stulpelių prisilupinėjom atšvaitų ir tranzinom toliau. Greitai sustojo mašina, nuvežė į Brno. Po keliolikos minučių į Brno atsibeldė ir Ramunė bei Donatas. Tranzijom... Sustojo mergaičiukė, ir visus keturis nuvežė 20 kilometrų Austrijos sienos link. Čia išsitraukėme “A”, tipo Austrija, ir tranzijom. Niekas nestojo. Nevilties apimti, lėtai ėjome pirmyn. Ramunė ir Donatas – priekyje, Saulius – paskui juos, o aš, per nemenką atstumą atsilikęs nuo jų, ėjau paskutinis. Sustojo austras. Pamatęs, kad aš užsienietis, labai išsigando, ir net nespėjus man uždaryti automobilio durelių nuvažiavo. Žaltys, vos nenusivežė mano žemėlapio. Dvi valandas šūdą malėm. Tada sustojo geras dėdė, ir visus keturis nuvežė į Znojimo, miestelį prie Austrijos sienos. Perėjom sieną, ir tranzijom toliau. Mašinų buvo daug, bet niekas nestojo. Išvažiavo Donatas ir Ramunė, o mes vis stovėjom. Po dviejų valandų, sugalvojom, kad Austrijoj autostopas yra blogas. Užsimetėm kupriakus, ir pėsčiomis patraukėm Vienos link. Po maždaug dvidešimt minučių pamatėme kaip per laukus važiuoja mašina. Na ten buvo ne visai laukai, buvo žvyrkelis. Įsuko ta mašina į pagrindinį kelią, ir artėjo prie mūsų. Mes ją tranzijom, ir sutranzijom. Vairuotojas buvo rumunas, ir važiavo į Vieną. Bet pakeliui dar turėjo sustoti Stockenrau miestelyje, ir sutvarkyti kelis reikalus. Kol vairuotojas tvarkė reikalus, mes žiūrėjome į miestelį.
             ~ 19:00 įvažiavom į Vieną. Išlipom centre ir tiesiu taikymu ėjome į susitikimo vietą. Donato žemėlapyje buvo Vienos planas. Dar Prahoj būdami, išsirinkome kažkokią, turbūt žinomą, bažnyčią ir 20:00 nusprendėme prie jos susitikti. Donatui gerai, jis turi žemėlapį. O mes teturėjom medinį ledų pagaliuką, ant kurio užrašytas bažnyčios ir gatvės, kurioje ta bažnyčia randasi, pavadinimas.
             Klausinėjom, ėjom, radom. Sutartu laiku sutartoje vietoje vėl susitikome keturiese. Temo, todėl išėjome ieškoti naktinės Vienos. Radome. Ilgai vaikščiojome, žiūrėjome, fotografavome. Kai viskas nusibodo, išėjome ieškoti nakvynės. Ėjome, ėjome, pamatėme kažkokį apgriuvusį namuką, apžiūrėjome, bet jis mums pasirodė per prastas. Ieškojome toliau. Tolumoje pamatėme didelį baltą, dar nebaigtą statyti, pastatą, su kviečiančiai atidarytomis durimis. Nusprendėme, šiąnakt miegosime stojkėse, ir pasukome durų link. Įėjome, išsirinkome jaukiausią patalpą su minkščiausiomis grindimis, atsigulėme ir užmigome.
             Susapnavau, kad įbėgo daug šunų, ir tada vėl išbėgo. Išgirdau triukšmą, atsimerkiau, ir supratau, kad tų šunų aš nesusapnavau. Jie buvo tikri, stovėjo prieš mane, o šalia šunų stovėjo policajai... Policajai laikė į mus atkištus šautuvus, ir kažką kalbėjo. Supratau, kad liepia stoti prie sienos, rankas atremti į sieną, kojas pražergti. Visai kaip filmuose. O žinot, taip stovėdamas, tu tikrai tampi nepavojingas, nes esi pasviręs beveik 45 laipsnių kampu, ir rankomis bei kojomis turi laikyti pusiausvirą, nes kitaip nugriūsi... Policajai apieškojo mus, iškratė kuprines, ir tikrino mūsų dokumentus...
             Kadangi buvau vienintelis iš čia esančių litovcų, kuris kalbėjo vokiškai, nuėjau aiškintis situacijos. Supratau, kad mes kaltinami įsilaužimu į JAV ambasadą. Kad padarėme nusikaltimą ne tik Austrijai, bet ir JAV. Išsiaiškinau, kad jie mus palaikė Kosovo albanais, kurių dabar pilna Austrijoj, ir kurie viską vagia bei laužo.
             Ekspromtu sugalvojau istoriją: mes lietuviai studentai, traukiniais bei autostopu keliavome į Vieną pas draugus. Bet pakeliui mus apvogė. Pavogė pinigus ir adresus... (pamačiau, kaip policajus tikrina Donato piniginę, kurioje pilna baksų...), pasitaisiau: pavogė dalį pinigų ir adresus... Kad mes neturime, kur apsistoti, todėl ieškojome parko, bet kai pamatėme šį pastatą ir atidarytas duris... Kitas policajus patvirtino, kad įsilaužimo požymių nebuvo.
             Policininkas liepė susirinkti šmutkes ir eiti. Aceit jūs laisvi. Eidamas nugirdau, kad nemalonumų turės sargas, kuris ir iškvietė policiją...
             Ėjome, o policajai dar kelis kvartalus mus sekė, stebėjo. Radome pievelę. Atsigulėme, užmigome...


Ketvirta diena

             Atsikėlėme anksti. Šiek tiek pavaikščiojome po senamiestį, pafotografavome... Tada užėjome į parduotuvę, bo reikėjo maisto. Kainos buvo kosminės! Už ~10 litų Donatas nusipirko batoną, suvalgėm visi...
             Pamatėme kelio ženklus, ir kaip ir visada ėjome pagal juos. Ir iš kur mums žinoti, kad Viena turi apvažiavimą... O apvažiavimas – platus autobanas, kuriuo mašinos važiuoja šniūrais. Na bent jau esame teisingame kelyje. Perlipome tvorą, ir nuėjome autobano pakraščiu. Ir iš kur mums žinoti, kad autobane negalima vaikščioti... Pravažiavo policajus, ir sustojo už maždaug dviejų šimtų metrų nuo mūsų. Nulipo nuo motociklo, atsirėmė į jį, sukryžiavo rankas ant krūtinės ir laukė... Pirma mintis – bėgam kuo toliau nuo čia. Kažkas pastūmė mane, tipo eik, tu kalbi vokiškai, paaiškinsi, sutvarkysi viską. Gerai pasakyta: eik... Tas policajus gal dviejų metrų. Apsirengęs odiniais rūbais, visai kai Švarcnegeris filme “Terminatorius”. Aš bijojau...
             Nutaisiau plačią šypseną, ir nuėjau jo link. Priėjau, ir net neleidęs jam prasižioti, pradėjau atsiprašinėti. Aceit, mes pasiklydom, mums pavogė pinigus, adresus... Mes pavargę, palūžę, norim namo... Policajus pasakė, kad čia draudžiama vaikščioti. Liepė eiti iš autobano, o jei dar kartą mus pamatys, atims dokumentus, ir patys būsim kalti...
             Stovėjom nežinia kur, toli nuo namų, pasimetę, pasiklydę... Ramunė pradėjo garsiai nerimauti... Kažkaip išsiaiškinom kryptį, ir išėjome. Ėjome ilgai. Pagaliau priėjome kažkokį kelią, ir tranzijom. Nesvarbu kur tas kelias veda, svarbu iš čia kaip nors dingti. Bet niekas mums nestojo... pusvalandį... valandą... Tada pro šalį praėjo kažkoks dėdė, ir pasakė, kad irgi yra stoparas, ir supranta mūsų reikalus. Paaiškino, kad į Slovakiją geriau važiuoti traukiniu, bo ten beveik nebūna kontrolės, o traukinių stotis nuo čia netoli... Nuėjom ieškoti traukinių stoties. Traukinių stoties neradome. Maža to, vietiniai pasakė, kad čia nėra traukinių stoties, ir niekada jos nebuvo. Visiškai susibalamutijom. Sėdėjom autobusų stotelėje ir nežinojom ką daryti. Atvažiavo autobusas. Gal vairuotojui mes pasirodėm įdomūs, nes jis užkalbino mane. Pabendravom... Vairuotojas pasakė, kad važiuoja į Vieną, ir jei norim, galim su juo važiuoti, bilietų pirkti nereikės. Pakviečiau chebrą, išvažiavome. Vairuotojas visą kelią aiškino, kad Tarybų Sąjunga ir turėjo sužlugti, ir kad jam labai patinka Gorbačiovas, kaip asmenybė...
             Atvažiavome į Vieną. Pamatėme traukinio bėgius, o tolumoje – stotelę. Nuėjome, sužinojome, kad traukiniai važiuoja kas valandą, laukėme. Atvažiavo traukinys, mes įlipome. Važiavome dvi stoteles, ir išlipome, nes pamatėme kontrolierių. Po valandos atvažiavo kitas traukinys. Įlipome. Kai atėjo kontrolierius, vėl sekiau pasaką, kad mes studentai, kad mus apvogė... Kad mes pavargę, palūžę, labai norim namo... Kontrolierius leido važiuoti iki sienos. Šalia sėdinti moteris paklausė, iš kur mes. Pasitarėme, ir vienbalsiai atsakėme – mes estai...
             Perėjome sieną, atsiradome Bratislavoje. Na jei jau atvažiavome į miestą, reikia jį apžiūrėti. Ėjome viena gatve, ėjome kita gatve... Priėjome parduotuvę... Sukrapštėme paskutinius pinigėlius, nusipirkome batoną, šlapdešrės ir alaus. Pavalgėme, dar šiek tiek pasėdėjome, pabraidžiojome po fontano vandenis, sėdome į tramvajų ir 18:00 atradome kelyje.
             Greitai sustojo mašina, pavežė visus keturis. Išlipome Nitroje. Čia Sauliui pradėjo važiuoti stogas: pakeliui jis pamatė kelio ženklą, ant kurio aceit parašyta “Kaunas”. Iš kur Slovakijos viduryje bus nuoroda į Kauną? Bet Saulius mūsų blaiviais protais nepasitikėjo, grįžo kelis šimtus metrų pasitikslinti...
             Tranzijom toliau. Sustojo kita mašina, visus keturis nuvežė į Zvoleną. Toliau netranzijom, nes jau buvo tamsu. Pavaikščiojom po miestelį, ir nutarėm miegoti stotyje. Bet stoties policajai liepė parodyti bilietus, o kadangi jų neturėjome, mus išmetė. Buvau labai pavargęs, labai norėjau miego. Prisėdome ant suoliuko pailsėti, aš iš karto užmigau. Mane pažadino, nes reikėjo eiti ieškoti vietos miegojimui (paradoksas)... Griuvome kažkokiame parkelyje. Ramunė, Donatas ir Saulius miegojo vienas šalia kito, nes taip šilčiau. O man viskas buvo dzin...


Penkta diena

             Buvo šalta. O naktį Sauliui ir vėl pradėjo važiuoti stogas. Jis pašoko, pasakė – “Ant kokių bėgių čia mes...” Tada atsigulė ir miegojo toliau...
             Mašiną sutranzijom greitai. Išvažiavom ir vėl visi keturi. Išlipome Banska Bystrica. Ėjom į miestelio pabaigą, priėjome degalinę. Donatas ir Ramunė čia greitai rado fūrą, ir išvažiavo. O mes užsilenkėm...
             Į degalinę įvažiavo fūra. Pakalbinome... Ji važiuoja į Ružomberoką, bet sutinka vežti tik vieną. Pasitarėme, nusprendėme, kad su fūra važiuos Saulius, o aš lieku ir ieškau kitos mašinos. Susitiksime Ružomberoke. Po dvidešimt minučių išvažiavau ir aš. Pakeliui pralenkiau Donato ir Ramunės mašiną, kuris važiavo labai jau “slow motion” režime...
             Ružomberoke sustojo pirma mašina, nuvežė į Dolny Kubin, o čia parodėme “PL” ir paėmėme du lenkus, kurie važiavo į Radomą. Lenkai grįžinėjo iš Venecijos, į kurią sugalvojo važiuoti savaitgaliui, šiaip, pabimbinėti.
             Išlipome Radome, tranzijom toliau. Po valandos sutranzijom mašiną į Varšuvą. Išlipome centre, ir tiesiu taikymu nuėjome miesto pabaigos link. Kol vežė, važiavome tramvajumi, o kai pasibaigė tramvajų kelias, ėjome savo kojų pagalba. Ilgai ėjome... Pakeliui degalinėje, panaudoję Visa Electron, nusipirkome sausainiukų. Valgyt norėjom juodai...
             Buvo jau tamsu, kai priėjome tranzijimui tinkamą vietą. Maždaug po pusvalandžio sustojo citroenas, kuris važiavo Lomžos kryptimi. Su vairuotoju iš kart radom bendrą kalbą, o už dešimt minučių jis pasakė, kad važiuoja į Raigrod miestelį, kuris dislokuojasi ~25 kilometrai nuo Augustovo. Pakeliui išgėrėm arbatos...
             Kadangi Raigrod gatvė buvo apšviesta, tranzijom toliau. Maždaug po pusvalandžio sustojo vyriškis su vaiku, nuvežė į Suvalkus. Ėjom miesto apvažiavimu, ir tranzijom. Sustojo lietuviška fūra. Vairuotojas važiavo į Maskvą. Susitarėm, kad paveš iki sienos. Vairuotojas pasakė, kad per dešimt metų darbo laikotarpį, jis tik trečią kartą veža stoparus. O sustojo mums tik todėl, kad labai nori miego, o dar reikia daug važiuoti. Reiškia, kad jis neužmigtų, mes privalom jį kalbinti. Mes ir kalbinom...
             Ant sienos buvo daug fūrų. Vairuotojas važiavo su šaldytuvu, t.y. be eilės, todėl mes su juo ir nuvažiavome. Į Kauną...
             5:00 išlipau Vilijampolėje... Visuomeninis transportas dar nevažinėjo, todėl, ėjau centro link, ir tranzijau. Greitai sustojo golfas, kuris važiavo į stotį. Važiavau, pakeliui vairuotojui trumpai papasakojau kelionės istoriją. Sužinojęs, kad aš grįžtu iš Austrijos, pasuko mašiną ir nuvežė mane namo...
             Tik įžengiau į kambarį, dingo visas nuovargis. Išsimaudžiau, išsikepiau bulvių, pavalgiau ir išėjau į paskaitas...

Copyright © 1999 – 2011 by Remigijus Launikonis. All rights reserved.
E–mail: remigijus.launikonis(eta)gmail.com. Atnaujinta: 2012 09 05