Naujienos
Kelionės / žygiai
Kas yra kas...?
------------
E–paštas

KRYMAS
2006 03 28 – 2006 04 07

Nuotraukas žiūrėkite čia
Dalyviai: Donatas ir Remigijus



             Taip jau atsitiko, kad gana kokybiškai praleidęs žiemą aš panorau kokybiškai praleisti ir pavasarį. O ar pavasaris gali būti kokybiškas be kelionės toli...?! Juolab, kad ir pats pavasaris Lietuvoje vėluoja... Štai todėl aš ir nusprendžiau nukeliauti į pietus. Bendramintį kelionei suradau greitai, ir vieną vis dar snieguose bei leduose paskendusios Lietuvos vakarą mes įlipome į traukinį Kaliningradas – Sevastopolis. Bilietas į vieną pusę kainavo nei daug, nei mažai – 169 Lt kupė vagone, todėl per daug neliūdėdamas, aš atsidariau pirmąjį alaus bambalį...
             Charkove traukinys stovėjo lygiai dvi valandas keturiasdešimt minučių, todėl mes nusprendėme per tą laiką pažinti Charkovą. Tiesa, naktinį Charkovą, nes jau buvo vėlus vakaras. Pirmiausiai, be abejo, apsilankėme parduotuvėje, ir aš apsidžiaugiau, kai pamačiau, kad alus kainuoja dvi grivinas, t. y. maždaug vieną litą. Nusipirkau vieną butelį, po to dar vieną, o po to dar du... Ir apskritai, labai dažnai kelionėje vaikščiojau su alaus buteliu. O žinot, Ukrainoje juk taip daro visi. Norėjau vietinių paklausti, ar įstatymai nedraudžia gerti alkoholį viešoje vietoje, bet bijojau, kad pagalvos, jog aš tyčiojuosi...
             Taigi, iš traukinio išlipome senojoje totorių sostinėje – Bachčisarajuje, ir iš karto prie mūsų prisiklijavo taksistai. Mes juos mandagiai pasiuntėme, pirmame kioske užsipirkome literatūros apie Krymą ir patraukėme Čufut–Kalė link. Iš karto į akis krito netvarka ir daug tarybinių automobilių. Ypač juokingai atrodė tiuninguoti "žiguliai", "moskvičiai" ir net "zazai". Gaila, fotkinti juos pradėjau per vėlai, bučiau surinkęs gerą kolekciją...
             Visai kairėje nuo kelio link Čufut–Kalė yra Beš–Koš kalnagūbris. Ir mes patraukėme jo link. Man buvo tikra palaima dingti iš Bachčisarajaus labai siaurų gatvių, kuriomis lankstė net ir tarybiniai "zilai", "lazai"... O labiausiai užknisdavo mikrūškės, nes jo lakstydavo greitai ir ypatingai pavojingai. Oras kalnuose gaivus, erdvė – įkvepianti, o vaizdai – tiesiog sėdėk, žiūrėk ir džiaukis... Beveik pusdienį prasitrynėme po Beš–Koš, ir kad ir kaip nenorėjome, turėjome leistis žemyn.
             Bachčisarajaus gatvėse, kaip kad ir turėjo būti, pasiklydome beieškodami kelio į Čufut–Kalė. Grybavom ilgai, ir į kairę, ir dešinę. Galiausiai nusprendėme kelio paklausti pas čiabuvius... Paklausėme ir radome... Pakeliui į Čufut–Kalė dar apžiūrėjome Uspenskij vienuolyną, ir sumokėję už bilietą po dešimt grivinų atsiradome Čufut–Kalė. O miestas oloje – tikra tvirtovė. Įsikūręs 550 metų aukštyje ir kažkada turėjęs 5000 gyventojų net ir taikos metu yra sunkiai pasiekiamas. Dviejų kilometrų pakilimo kelias taip išsekino, kad net ir nesunki kuprinė mane ant žemės prigulti traukė. Todėl kuprines palikome pas bobutę, kuri pardavinėjo bilietus. Įdomu čia buvo tai, kad kai baigėme apžiūrinėti Čufut–Kalė, prie įėjimo bobutės jau nebuvo. Kuprinės, tiesa, buvo, bet dabar į miestą oloje galėjai patekti nemokamai. Taip ir nesupratome ar ta bobutė anksčiau nusiplovė iš darbo, ar šiaip to miesto lankymas yra nemokamas, o ji tik išdūrinėjo turistus... Nesiaiškinome, juk svarbiausia, kad kuprinių niekas nenukosėjo. Nusprendėme savo kuprines ateityje labiau saugoti ir daugiau niekada nepalikti svetimiems...
             Vakarop patraukėme į Sevastopolį, nes, pasak Donato, būti Kryme ir neaplankyti Sevastopolio yra tiesiog blogai. Užsipirkome alaus ir patraukėme į krantinę žiūrėti saulės laidos. Šiaip tai aš norėjau vyno, bet kai parduotuvėje iš penkių apžiūrėtų vyno butelių aš neišsirinkau nei vieno, nes visi jie buvo spirituoti (mūsuose vadinami rašalu), ir pardavėja neverbaliai pasiuntė mane ant trijų raidžių, sugalvojau save įtikinti, jog vyno šiandien aš nenoriu...
             Vakarienei, kaip tikri turistai, prisivirėm katilą košės, o nakvojome mes ant kalno su vaizdu į jūrą...
             Sevastopolis kaip Sevastopolis, nieko naujo, nieko kitokio, todėl kitą rytą per daug neužsisėdėjome, sėdome į mikrūškę ir nuvažiavome į Alupką. Pavaikščiojome zigzagais po miestą, atsiradome prie jūros ir čia kokybiškai leidome laiką, besimėgaudami Krymo vynais... O po pietų nusprendėme keliauti į Ai–Petri kalną. Dar kažkada darbe, kai manęs paklausė, kodėl aš lipu į kalnus, aš atsakiau: jei į kalnus važiuotų troleibusas, aš važiuočiau juo... Todėl dabar jausdamas šiokį tokį įsipareigojimą, aš Donatui net nesiūliau į kalną lipti pėsčiomis...
             Žinojau, kad į kalną kelia keltuvas, bet nežinojau, kad šiuo metų laiku keltuvas dirba tik iki 15:00. Net labai netyčia spėjome į paskutinį reisą, ir štai jis, Ai–Petri kalnas, ir aš jau antrą kartą keliu Transmitto vadovo man padovanotą Lietuvos Respublikos vėliavą kalno viršūnėje. Pasisekė su oru, todėl sėdėjome ir ką daugiau čia bepridurti – tiesiog kalnai, apačioje – jūra, o dangus mėlynas mėlynas... Nulipome nuo Ai–Petri ir viršūnėmis nukeliavome šiek tiek į vakarus. Čia buvo mažiau vėjuota, todėl prisėdus mane iš karto suėmė miegas. Miegojau kalnuose, o kai pabudau žiūrėjau ir žiūrėjau...
             Vakare patraukėme žemyn. Kelias serpantinais leidosi žemyn, todėl ėjome ilgai. Bandžiau autostopą, deja nesėkmingai. Supratome, kad taip niekur nenueisime, todėl kirtome kampus, ir galiausiai per pušimis apaugusius šlaitus nestačiais uolėtais takeliais mes nusileidome nuo kalno. Buvo jau visai tamsu, todėl eiti nepažįstamu mišku nematant kelio ne itin viliojo. Juolab, kad mes niekur neskubėjome. Sustojome nakvynei...
             Ryte vėl grįžome prie jūros, pasidžiaugėme gaiviu vėsiu Juodosios jūros vandeniu, ir iškėlę naują tikslą – žūt būt pėsčiomis nueiti į Jaltą, pasukome į rytų pusę. Kelias buvo visai neįdomus, galima net sakyti užkniso totaliai, bet vėliau išėjome į Carskaja tropa, kuris tipo gydo, tai nors dėl to jautėme šiokį tokį moralinį pasitenkinimą. Tiesa, pakeliui aplankėme Kregždutės lizdą ir Livadijos rūmus. Į pastaruosius aš kojos nekėliau, o Donatas išėjo žiūrėti, nes taigi juose Stalinas, Ruzveltas ir Čerčelis sprendė labai svarbius klausimus, susijusius su II pasaulinio karo baigtimi. Ir būti Kryme, ir neaplankyti Livadijos rūmų... O tuo metu aš sėdėjau pievoje ir gėriau vyną. Staiga prie manęs priėjo berniokas, kuris pradžioje paklausė, kaip prieiti prie jūros, vėliau siūlė draugo taksisto paslaugas, o galiausiai brutaliai siūlėsi nemokamai mus apgyvendinti ir aprodyti Jaltą, nes tipo, jis ne vietinis, todėl neturi draugų, o jaltiečiai labai uždari žmonės ir t. t... Į tokius perėjūnus aš visada žiūrėjau kreivai, bet kaip pradedančiam psichologui, man buvo įdomu paanalizuoti bernioko atidirbtą taktiką. Galiausiai jis paprašė pavaišinti jį vynu, atsisveikino ir išėjo, tikriausiai "dirbti"... Na o mes patraukėme Jaltos link. Tą vakarą nakvojome Jaltos paplūdimyje. Vakarienei bandžiau gerti Masandros portveiną. Fuuujjjj...!
             Rytas negali būti blogas, kai visą naktį girdi jūros bangų mūšą. Todėl geros nuotaikos pastūmėtas, anksti ryte šokau iš miegmaišio ir išsimaudžiau jūroje. Tada sėdau ant pakrantės akmenų ir rašiau dienoraštį...
             Maskvos gatve nuėjome į priekį, Kijevo gatve grįžome, tada sėdome į mikrūškę ir nuvažiavome į Nikitą, nes juk sekantis objektas – Nikitos botanikos sodas. Čia aš norėjau pamatyti 500 metų senumo ąžuolą ir bambukus. O šiaip, apie augalus aš nieko nesuprantu, todėl man visos tos "30 tūkstančių skirtingų rūšių" atrodė vienodai žalios. Na tik Altajaus kedras suvirpino širdelę...
             Sėdome į troleibusą ir atsiradome Aluštoje. Čia apsilankėme maitinimo įstaigoje ir suvalgėme po porciją ukrainietiškų barščių ir po avienos šašlyką. Aš dar pora bokalų alaus išgėriau... Čia mus truputį apgavo: atnešė per mažai šašlykų ir dar su kaulu. O juk mokėti reikėjo už svorį... Ypatingai apgavo Donatą. Bet jis susinervino ir išėjo. Jis visada taip spendžia problemas – susinervina ir išeina...
             Lijo, todėl perėjome viena, kita gatve, trumpai pasėdėjome krantinėje ir vėl sėdome į troleibusą. Nuo Aluštos iki Simferopolio troleibusu važiavome pusantros valandos. Mikrūške būtų greičiau, bet juk tai ilgiausia tarybų sąjungoje troleibusų linija. Ir būti Kryme, ir ja nepravažiuoti...
             O Simferopolis, pasirodo, yra lūšnynų miestas – kur eisi, ten viskas apgriuvę, nugriuvę arba sugriuvę. Nakvojome kažkur kiemuose, nes ne kažin ką galėjome surasti. Ir taip, ieškodami nakvynės, naktį vaikščiojome, kaip mums pasirodė, po Krymietišką "Naują Vilnią".
             Traukinys į Odesą vakare, todėl dar visą dieną stumdėm Simferopolyje. Išvaikščiojau centrines gatves, visą stoties rajoną, darbininkų kvartalą, gamyklų rajoną... Šiaip dar Vilniuje sugalvojau grįžtant aplankyti du Ukrainos miestus – Odesą ir Kijevą. Labai patogu, nes iš Simferopolio traukinys išvažiuoja vakare, į Odesą atvažiuoja ryte, iš Odesos išvažiuoja vėl vakare, į Kijevą atvažiuoja vėl ryte, o iš Kijevo išvažiuoja ir vėl vakare, o į Minską atvažiuoja ir vėl ryte. Žodžiu nušauni tris zuikius vienu šūviu: pamaitai miestą, turi nakvynę ir ne taip nusibosta ilgas važiavimas traukiniu. Bilietas Simferopolis – Odesa kainavo 26 grivinas (~13 litų), ir tai mus nustebino, nes tarp miestų beveik 500 kilometrų atstumas. Bet kaip byloja išminčiai, jei už bilietą sumokėjai mažiau nei planavai, reiškia nusipirksi daugiau alaus...
             Odesa – miestas, apie kurį dainavo Vysockis. Gal todėl mes nusprendėme čia pabūti dvi dienas. Iš karto nulėkiau į uostą ir visą rytą žiūrėjau į saulėtekį jūroje, ir į tūkstančius jūrinių konteinerių, ir daug skirtingų šalių laivų. Odesoje sugalvojau, kad kai grįšiu namo, pradėsiu žaisti šachmatais...
             Visą dieną ir dar kitą visą dieną mes vaikščiojome po Odesą, o vakare sėdome į Kijevo traukinį...
             Kijeve lijo, todėl aš iš karto patraukiau į Dniepro pusę, tuo tarpu Donatas nusprendė kurį laiką pastovėti po stogu... Šiaip Kijevas visai gražus miestas. Erdvios gatvės, tvarkingi senoviniai pastatai, spalvingos cerkvės ir aukšti ryškūs paminklai prideda Kijevui bonusų. Čia yra daugybė prabangių didelių džipų. Įspūdis toks, kad kuo tu turtingesnis, tuo tavo džipas turi būti didesnis ir juodesnis. Kijeve pagaliau išgirdau ukrainiečių kalbą, nes visi Kryme ir Odesoje kalbėjo tik rusiškai...
             O Minske mes neužsibuvome, sėdome į artimiausią traukinį ir namo...

Copyright © 1999 – 2011 by Remigijus Launikonis. All rights reserved.
E–mail: remigijus.launikonis(eta)gmail.com. Atnaujinta: 2012 09 05