Naujienos
Kelionės / žygiai
Kas yra kas...?
------------
E–paštas

VELYKOS ANT VANDENS: PLAUKIAM BABRUNGU IR MINIJA
2006 04 16 – 2006 04 18

Nuotraukas žiūrėkite čia
Maršrutas: Babrungu nuo Plungės ir Minija iki Didžiosios Dyburių kilpos
Dalyviai: Rita, Agnė, Andrius, dar vienas Andrius, Remigijus



             Sako, jog Velykos yra šeimos šventė. Gal todėl į žygelį visi keliavo iš skirtingų Lietuvos kampų – Panevėžio, Kauno, Šiaulių, Telšių... Na o aš iš Vilniaus į Plungę išvažiavau traukiniu. Ir tas važiavimas traukiniu būtų užknisęs visiškai, jei nebūčiau sėdėjęs paskutiniame vagone ir turėjęs alaus. Be to, Radviliškyje įlipo Rita, kas sąlygojo papildomo alaus atsiradimą...
             Plungėje iš traukinio išlipome 21:00 ir patraukėme Plungės užtvankos pabaigos link. Be abejo, galėjome keliauti taksu, bet būsimas ėjimas naktinėmis Plungės gatvėmis mums atrodė viliojančiai, todėl užsimetėm žiauriai dideles ir sunkias kuprines, atsidarėm po alaus bambalį ir – į kelią... Maždaug vidurnaktį atsiradome prie upės. Pasistatėme palatkę, suvalgėme Ritos vištą, išgėrėme alaus ir – miegot...
             Ryte prie mūsų turėjo prisijungti du Andriai ir Agnė. Pirmas Andrius atvažiavo greitai, na o antras Andrius ir Agnė vėlavo. Tiesa, pirmas Andrius atvažiavo taip, jog juodai užklimpo vienoj iš Žemaitijos pievų. Kito Andriaus laukėme kaip išganymo. Kai atvažiavo antras Andrius, mes bandėme ištraukti pirmo Andriaus automobilį. Bet ir antro Andriaus automobilis užklimpo vienoje iš Žemaitijos pievų. Kasėme, stūmėme, kėlėme, keikėmės... Niekas nepadėjo... Vienas iš Andrių išėjo ieškoti traktoriaus. Traktoriaus nerado, bet grįžo su papildomų stūmikų brigada. Kadangi mūsų buvo daug, tai lengvai išstūmėme antro Andriaus automobilį, o dar labiau pasistengę – ir pirmo Andriaus...
             Maždaug 13:00 buvome ant vandens. Babrungas – upė plati ir šiuo metų laiku gana srauni. Nuo Plungės užtvankos iki santakos su Minija nebuvo nei vienos užvartos, todėl plaukimas buvo lengvas ir nerūpestingas, o nedidelės rėvos plaukimą darė dar mielesnį. Gana greitai mes įplaukėme į Miniją, o tada dreifavome ir gėrėme samagoną ant vandens...
             Ieškoti nakvynės vietos pradėjome anksti, nes nakvynės vietai kėlėme didelius reikalavimus: vieta turi būti netoli nuo vandens, šalia turėtų būti daug akmenų ir daug malkų. Juk vakarienei statysime pirtelę. Todėl mums reikės sukurti didelį laužą ir ilgai kaitinti akmenis...
             Maždaug 17:00 radome idealią vietą ir sustojome. Pasistatėme palatkę, pasistatėme pirtį, susikūrėme lauželį, sumetėme į jį akmenis, išsivirėme košę, pavalgėme ir belaukdami pirties proceso žaidėme žaidimą "uno". Tiesa, dar verdant košę iš laužo pradėjo skraidyti akmenys. Mat jie buvo šlapi, todėl gavę didelę dozę karščio skylinėjo ir bandė savo aerodinamines savybes. Todėl prieiti prie laužo ir pamaišyti košę ar papūsti į žarijas reikėjo su kilimėlio apsauga. Na bet viskas baigėsi laimingai, o kai išgėrėme alkoholio ir akmenų skraidymas liovėsi...
             Visai vakare visi sulindome į pirtelę. Gera buvo pirtelė, karšta... O po gero garo su alumi, visi šokome į upę...
             Kitą rytą ir vėl išplaukėm tik po pietų. Švietė saulė, ir dangus buvo mėlynas su labai nedaug debesų. Todėl truputį pairklavome, o tada išsidrėbėm laiveliuose ir nieko neveikėme. Kai nusibodo dreifuoti, vėl irklavome... Minija nėra super įdomi upė, bet jos krantai labai gražus. Viename jų augo labai daug žibučių, o aukštai medyje pamatėme beržo grybą – čiagą. Panorome jį turėti. Vienas iš Andrių net su kirviu į medį įlipo, bet sudėtinga buvo nukapoti čiagą būnant tokioje nepatogioje padėtyje. Kirsti beržo nenorėjome, todėl palikome čiagą ir nuplaukėme...
             Pagaliau priplaukėme Didžają Dyburių kilpą, kuri, tipo, yra gražiausia Minijos vieta. Ir iš tiesų, čia prasidėjo nedidelės rėvos ir aukšti gražūs skardžiai. O truputį už Didžiosios Dyburių kilpos mes baigėme savo plaukimą...

Copyright © 1999 – 2011 by Remigijus Launikonis. All rights reserved.
E–mail: remigijus.launikonis(eta)gmail.com. Atnaujinta: 2012 09 05