Naujienos
Kelionės / žygiai
Kas yra kas...?
------------
E–paštas

KOLA: KAMENAJA IR RIABINA
2007 05 24 – 2007 06 04

Nuotraukas žiūrėkite čia
Dalyviai: Jurga, Sondra, Stasiukas, Audrius, Remigijus



             Dvi paras traukiniu mes važiavome šiaurės kryptimi. Už lango šmėsčiojo spygliuočiai, plačios vandeningos upės ir netvarkingai atrodantys šiaurės Rusijos miestai. Išlipome Kandalakšoje. Stotyje mus pasitiko transporto milicija, kuri mandagiai susirašė mūsų pasų duomenis. Užsiregistravome mes Belamorje viešbutyje, Kandalakšoje, paėmėm du taksus už 2500 rublių (250Lt) ir išvažiavome prie Kamenajos ežero, kuris randasi 70 kilometrų nuo Kandalakšos Alakurti kryptimi. Taksistai, kaip ir turėjo būti, mus atvežė ne visai ten kur mes norėjome – prie kito, mažesnio ežero. Kadangi GPS‘as rodė 9 kilometrus iki mūsų šiandien dienos tikslo – tilto Kamenajos ežero šiaurėje, per daug neliūdėdami užsimetėm kupras ir patraukėme šiaurės rytų kryptimi. Gegužės pabaiga Koloje – tikras pavasaris. Saulė šviečia, tirpina kalnuose dar gulintį sniegą. Todėl visi upeliai patvinę, o pievos apsemtos. Nelengva jomis eiti. Prisėdome poilsiui ant vieno kalniuko, nes šalia radome pernykščių spanguolių. Jas bevalgydami sumąstėme ežerą ne apeiti, o perplaukti. Tad prisipūtėme laivelius ir apsidžiaugėm, kai atsiradome ant vandens. Perplaukėme į kitą ežero krantą ir įplaukėme į siaurą, bet ilgą įlanką, kuri pasibaigė srauniai į ežerą įtekančiu Kamenaja upeliu. Čia baigėme plaukimą, susipakavome laivelius ir keliavome toliau. Gerokai po vidurnakčio supratom, jog šiandien tilto neprieisim, tad stojome nakvynei.
             Kitą dieną per dvi valandas išėjome į senąjį Alakurti kelią, dar per dvi valandas pasiekėme ežero šiaurėje esantį tiltą. Čia papietavome, pažvejojome ir keliavome toliau – į Kamenajos upės aukštupį. Ėjome visą dieną ir kitos dienos dvi valandas kol priėjome dešinįjį bevardį Kamenajos intaką, kurį nusižiūrėjome plaukimui. Intakas atrodė gan grėsmingai. Gerą pusdienį juo kilome aukšyn, pakeliui žiūrėdami ir baisėdamiesi dideliu vandeniu ir nuolatine srove, bandydami įsivaizduoti, kaip čia apsivertę mes kapanosime į krantą...
             Aukštapelkėje sustojome pietums. O bevalgant mums kilo išganinga mintis – užlipti į Kamenajos kalną ir į viską pažiūrėti iš aukštai. Į kalną klampojome tris valandas, nes viršuje sniego buvo lygiai iki juosmens. Viršūnėje atsivėrė be galo gražus vaizdas, tad mes pamiršome visą snieguotą ir sunkų kelią. Ilgai sėdėjome ant kalno: fotografavome, filmavome, valgėme bruknes, miegojome... Nuo kalno nusileidome truputi daugiau nei per valandą. O nakvynei stojome Kamenajos bevardžio intako aukštupyje.
             Kitą rytą mes plaukėme Kamenajos intaku. Aukštupyje upelis buvo siauras, truputį sraunus, o vietomis vanduo sustodavo, upelio vaga išplatėdavo. Turėjome po kajaką ("Edelveisą") ant galvos, tad plaukėme lengvai ir nerūpestingai. Po geros valandos įvairavome rėvingąją upelio dalį. Vanduo ištisa srove varė pirmyn, tad šį ruožą plaukėme be daiktų ir su sauga nuo kranto. Čia išsimaudėme visi: Stasiukas didžiulį akmenį apiplaukdamas iš dešinės įmerkė užpakalį į vandenį, Audrius iki pusės įkrito, kai laivelis šonu užplaukė ant akmens, Sondra išsimaudė, kai slenkstyje užsuko baidarę, Jurga neaišku kur iškrito, na o aš – likus dviem šimtams metrų iki žiočių, atsišvartuodamas nuo kranto, šonu įvairavau į bačką...
             Su plačia šypsena ir pilni įspūdžių įplaukėme į Kamenają. Kamenaja – plati, vietomis rami upė. Po gero pusvalandžio priplaukėme rėvas. Pradžioje jos buvo gan lengvos, vėliau bangos padidėjo, tad mūsų nedidelio tūrio laivelius mėtė stipriai. Viename slenkstyje apsivertė Audrius. Jis įkrito į tiesiai į stiprią srovę, todėl jam nepavyko išlaikyti nei laivelio, nei irklo. Laivelį sugavo priekyje buvęs Stasiukas, o irklas, deja, nuplaukė nežinoma kryptimi. Planavome dar šiandien pasiekti tiltą, tačiau planą pakeitėme – sustojome nakvynei. Vakare dalinomės įspūdžiais, tik irklo buvo gaila: juk žygis dar tik įpusėjo...
             Kitą rytą Kamenaja plaukėme toliau. Žemėlapyje pažymėti slenksčiai pasirodo yra tik neypatingai pavojingos rėvos, todėl įdėmiai jas apžiūrėdavome ir plaukdavome. Tiesa, vieną slenkstį apsinešėme...
             Gerokai po pietų priplaukėme tiltą. Čia susipakavome laivelius ir išėjome senuoju Alakurti keliu Riabinos link. Oras geras, kelias – taip pat. Tad ėjome ganėtinai lengvai. Tik šiek tiek vargino nuolatinis kilimas į kalną. Tačiau tai leido mums grožėtis nuostabiais Kolos peizažais. Beeidami ant kelio matėme teterviną, jerubę ir briedžių, elnių bei net dvejus meškos pėdsakus. O maždaug pusiaukelėje radome paminklą II pasauliniame kare žuvusiems kariams. Vėlai vakare priėjome Riabiną.
             Kitą rytą mes plaukėme Riabina. Rėvos – nedidelės, linksmos, bet gan pavojingos. Vėliau sekė ramus upės ruožas, po kurio prasidėjo slenksčiai. Riabinos slenksčiai buvo panašūs į Kamenajos slenksčius – didelės rėvos su nedidelėmis, bet pavojingomis, bačkutėmis. Viename iš tų slenksčių aš apsiverčiau. Kitame slenkstyje apsivertė Sondra, o jos laivelis nuplaukė žemyn upe. Stasiukas jį pavijo tik už dviejų kilometrų. Plaukdama apsivertė ir Jurga, o Audrius sušlapo gelbėdamas mane. Taigi, visi, išskyrus Stasiuką, buvome šlapi iki ausų. Kadangi tą dieną oras mūsų nelepino, o ir laikas spaudė, nusprendėme čia ir baigti mūsų žygis.
             Ryte susikrovėme daiktus, išvykome į Kandalakšą, iš kur kitą dieną traukiniu iškeliavome namo.

Copyright © 1999 – 2011 by Remigijus Launikonis. All rights reserved.
E–mail: remigijus.launikonis(eta)gmail.com. Atnaujinta: 2012 09 05