Naujienos
Kelionės / žygiai
Kas yra kas...?
------------
E–paštas

VĖL ROPINĖJAM. ŠĮ KARTĄ – LENKIJOS AUKŠTUOSIUOSE TATRUOSE
2007 06 22 – 2007 06 25

Nuotraukas žiūrėkite čia
Dalyviai: Rita, Kristė, Stasiukas, Lina, Romas, Lina, Audrius, Remigijus



             Pasitaikius pirmai progai – dar vienam ilgajam savaitgaliui – mes ir vėl iškeliavome į Aukštuosius Tatrus. Šį kartą mūsų dėmėsi patraukė Lenkijos pusė, todėl po lygiai dvylika valandų trukusios keliones, mes įvažiavom į Zakopanę. Stovėjimo aikštelėje palikome transporto priemones ir patraukėme keltuvo į kalnus link. Dar pakeliui sužinojome, jog keltuvas neveikia. Nors tai ir reiškė tris valandas papildomo neįdomaus kilimo į kalnus, mes per daug neliūdėjome. Juk aplink mus – gražūs kalnai. Tiesa, kalnai tuo metu buvo paskendę rūke, ir kaip vienas lenkas išsireiškė – ten viršuje šūdas matosi (originalo kalba – gūvno vydno). Visos šios aplinkybės nesugadino mūsų nuotakos ir nenumušė entuziazmo...
             Į Kasprov vrch užlipome per tris valandas ir dešimt minučių. Viršuje rūko nebuvo, todėl žiūrėjome į nuostabius kalnus ir grožėjomės jais. Laikrodžiai rodė lygiai vidurdienį, todėl susiradome užuovėją ir papietavome. Valgydami sumąstėme, jog maisto ne tiek daug ir turime, nes trečdalį žygiui skirto maisto suvalgyme važiuodami per Lenkiją. Bet mes per daug nepanikavom, nusprendėm džiaugtis tuo, ką turime, o kai maistas baigsis tada ir sugalvosim ką valgyti...
             Ketera, kurios vienoje pusėje buvo Lenkija, kitoje – Slovakija, keliavome pietryčių kryptimi, o mūsų tikslas buvo Svinica viršūnė, esanti 2301 metrų aukštyje. Ėjome lengvai, eidami žiūrėjome į uolėtas viršūnes, ežeriukus slėniuose, mėlyną debesuotą dangų... Maždaug po dviejų valandų prasidėjo stačios uolos, kuriomis jau reikėjo ropoti keturiom, todėl mūsų tempas sulėtėjo. 15:00 mes šturmavom Svinicą. Gerą pusvalandį sėdėjome viršūnėje: grožėjome kalnais, fotografavome, gėrėme alų... Dar būnant ant Svinicos Audriaus žvitrioji akis pastebėjo kažką judant apačioje. Pasinaudojome Ritos fotoaparatu, kuris turi 10 zoom‘ą, ir nustatėme jog ten trys dideli ir keturi maži kalniniai ožiai...
             Nuo Svinicos keliavome Zawrat perėjos link. Eiti buvo gan sudėtinga – stačios uolos, daug grandinių, kopėtėlių ir turistų su kuriais reikėjo prasilenkinėti stovint ant bedugnės krašto. Maždaug 18:00 nusileidome į Wielki Polski ežero slėnį, o maždaug dar po valandos priėjome chatą w Dolinie. Laisvų lovų chatoje nebuvo, bet gavome grindų plotelį restorane. Sumokėjome po 21 zlotą (~21 Lt). Restorane normaliai pavakarieniavome ir pavakarojome prie alaus. Išsimiegojome puikiai...
             Kitą rytą mūsų komanda skilo į dvi grupes: Romas ir Lina nusprendė turėti lengvesnį žygelį – trumpą pasivaikščiojimą aplink chatą, nes vakar dienos ropinėjimo jiems buvo per daug, na o likusieji keliavome toliau pietryčių kryptimi. Pirmas mūsų tikslas – pereiti Swistowa Czuba bei Kępa viršūnes ir apsilankyti prie Morskie Oko ežero. Po dviejų valandų planą įvykdėme. Kadangi chata prie ežero buvo pasiekiama ir važiuojamuoju transportu, aplink buvo daug žmonių. Ilgai neužsibuvome – pavalgėme, išgėrėme šalto alaus, pažiūrėjome į ežere plaukiojančius upėtakius ir keliavome toliau. Kitas mūsų tikslas – Hruby viršūnė, esanti 2172 metrų aukštyje. Per daug neskubėjome, tad po gerų trijų valandų viršūnę šturmavome. Buvo sekmadienio vakaras, žmonių kalnuose stipriai sumažėjo (mat rytoj lenkam reikia į darbą). Ramiai pasėdėjome viršūnėje, pavalgėme, damušėm žalias devynerias ir pro Szpiglasowy Przelęcz perėją leidomės žemyn. Pradžioje ėjome takeliu, vėliau sugalvojome, jog per dešinę ežero pusę yra arčiau ir greičiau, todėl metėm takelį ir nuėjome tiesiai per akmenis. Tiesa, dar lipdami į Hruby štit matėme du švilpikus, o leisdamiesi iš arti pamatėme kalninį ožį. Tai bent sekasi su žvėreliais šiame žygyje...
             Nusileidome žemyn, įmerkėm užpakalius į ežerą ir visas nuovargis iš karto dingo. Grįžome į chatą w Dolinie ir laimingi sėdėjome restorane, gurkšnodami alų. Šiandien žmonių chatoje buvo nedaug (juk savaitgalis baigėsi), todėl vyravo tyla ir ramybė, lyginant su vakarykščiu triukšmu. Šį kartą chatoje kiekvienas turėjome po asmeninę lovą trylikos vietų kambaryje, už kurią sumokėjome tiek pat kiek ir už grindų kampelį vakar – 21 zlotą. Ilgai nevakarojome, juk rytoj anksti kelsimės, versimės per kalnus ir keliausime namo...
             Anksti ryte išėjome iš chatos. Pagal žemėlapį iki Zakopanės penkios valandos ėjimo. Kadangi Romui ir Linai tai buvo pirmas žygis kalnuose, ėjome labai lėtai. Pirma maršruto dalis buvo sunkiausia – į Kozia perėją reikėjo lipti stačiomis uolomis. Kaip ir visur Tatruose, čia sudėtingesniuose ruožuose buvo grandinės ir kopėtėlės. Perėja visiems patiko. Sugalvojome, jog kitą kartą vien per tokias perėjas ir vaikščiosime. Antroji dalis – nusileisti nuo perėjos į slėnį buvo lengva. Pakeliui sumerkėm užpakalius į ledinį Zmarzly ežero vandenį, nuovargis ir vėl išgaravo. Po valandos priėjome Muriwaniec chatą, kurioje turėjome gerus pietus, o dar po dviejų valandų jau buvome Zakopanėje. Čia susirinkome šmutkes ir iškeliavome namo...

Copyright © 1999 – 2011 by Remigijus Launikonis. All rights reserved.
E–mail: remigijus.launikonis(eta)gmail.com. Atnaujinta: 2012 09 05