Naujienos
Kelionės / žygiai
Kas yra kas...?
------------
E–paštas

INDIJA
2007 08 22 – 2007 09 15

Nuotraukas žiūrėkite čia
Maršrutas: Delis – Haridvaras – Rišikešas – Gangotri – Gaumukh – Dehradunas – Šimla – Dharamsala – Džaipūras – Agra – Govind Ghat – Gangarija – Hem Kund – Gėlių slėnis – Delis
Dalyviai: Jurga ir Remigijus



             Rugpjūčio dvidešimt antrą dieną mes atskridome į Delį. Buvo vidurnaktis, todėl prisėdome ant suolų atvykimo salėje ir laukėme aušros. Maždaug penktą valandą ryto mes sėdome į taksi ir išvažiavome į traukinių stotį gaudyti traukinio į Haridvarą. Stotyje sužinojome, jog norint važiuoti traukiniu, reikia bilietus pirkti mažiausiai prieš tris dienas. Mums begalvojant (sako, jog Indijoje negalima galvoti, visada turi turėti tikslą ir kryptį, nes tu lengvai gali būti nukreipiamas „na lievo“), indai pradėjo siūlyti taksi paslaugas arba nukreipinėti į vietines agentūras. Nepasidavėme! Nuvažiavome į autobusų stotį ir įsėdome į pirmą autobusą važiuojantį į Haridvarą. Autobusas du šimtus kilometrų važiavo septynias valandas. Tai nuvargino juodai. Mūsų laimei, autobuse buvo oro kondicionierius, o mūsų nelaimei – televizorius, kuris labai grasiai rodė indišką filmą. Ypatingai vargino nuolatinis autobuso pypinimas, nes čia juk Indija, be pypinimo nepavažiuosi. Pypalai (signalai) gali būti normalūs ir nenormalūs (skleidžiantys ypatingai isterišką garsą). Vėliau kelionėje, įpilę į džipą ar autobusą ir išgirdę, jog pypalas yra normalus, mes labai apsidžiaugdavome...
             Truputi po pietų atvykome į Haridvarą. Miestelis – nedidelis, turistų mažai lankomas, todėl į mus – baltaodžius mėlynakius šviesiaplaukius žiūrėjo labai įdėmiai. Pavaikščiojome smirdančiomis gatvėmis, aplankėme ant kalno įsikūrusią Mansa Devi šventyklą, pažiūrėjome į įvairius ašramus, pasėdėjome Gango pakrantėje. Vakare sėdome į autobusą išvažiavome į Rišikešą. Rišikeše ir nakvojome.
             Rišikešas – jogos sostinė. Savu laiku šiame miestelyje net ir legendiniai Bitlai pas savo guru mokėsi rytų filosofijos paslapčių. Čia daug jogos ir meditacijos centų, o taip pat ir apsikontempliavusių vakariečių.. Kairiajame Gango krante mes trumpam radome ramybę. Mat užėjo stiprus tropinis lietus ir visi indai sulindo į kampus su stogais. Lakshman Jhula rajone sutikome nemažai vakariečių, todėl įgavome drąsos ir pirmą kartą užsukome į šiame rajone įsikūrusį restoraną pavalgyti indiško maisto. Maistas buvo skanus. Mane sužavėjo ryžiai su daržovėmis, o Jurgą – bananų kokteilis. Ilgai vaikščiojome gatvėmis, apsipirkinėjome turguje, žiūrėjome į ašramus, šventyklas ir žmones. Vakare lėkėm žiūrėti kasdieninių apeigų Swanrg ašrame, nespėjome. Tad saulės laidą sutikome sėdėdami prie Gango ir klausydamiesi apeigų mįslingų garsų...
             Indijoje diena prasideda šeštą ryto. Šiuo metu jau garsiai pypina autobusai, rėkauja bilietų pardavėjai. Bilietus pirkome iš vakaro, todėl sausakimšame autobuse mūsų laukė dvi laisvos vietos. Komforto nebuvo jokio, bet ne tai blogiausia. Blogiausia, jog po penkiolikos minučių autobusas sustojo, mat privažiavo užtvarą. Pasirodo, kažkur kalnuose įvyko avarija, todėl valdžia sugalvojo, jog kelias yra pavojingas ir jį uždarė. O kada atidarys nepasakė. Kilo keleivių nepasitenkinimas. Galų gale po trijų valandų nervalionės šlachbaumas buvo pakeltas ir autobusas išvažiavo. Kilome į kalnus, o viskas aplinkui skendėjo rūke. Juk musonų sezonas, o mokykloje per geografijos pamoką sakė, jog ši, pietinė Himalajų pusė gauna daugiausiai kritulių visame pasaulyje. Mat pietiniai debesys atsitrenkia į kalnus ir numeta čia savo vandenis, kad lengvesni būtų.
             Čamboje persėdome į kitą autobusą, važiavome toliau. Utarkašyje vėl pakeitėme transportą. Žodžiu, visą dieną praleidome ant ratų, ir vakare atvažiavome į Gangotri miestelį. Nakvojome ašrame, kurį mums rekomendavo gatvėje sutiktas naujazelandietis...
             Galvojome, jog visą naują dieną vaikščiosime po miestelį, nes po tvankių Indijos miestų, šis gaivus kalnų miestukas mums labai patiko. Bet kai per dvi valandas viską išvaikščiojome, nusprendėme negaišti laiko ir dar šiandien keliauti Gango ištakų – Gaumukh link (Gaumukh iš hindi kalbos išvertus reiškia karvės snukis).
             Ėjome plačiu keliu, žiūrėjome į sniege paskendusias Bhagirathi viršūnes, šypsojome, o saulė mums švietė ir šildė mus. Kažkada skaičiau garsaus austrų alpinisto Hernriko Harerio knygą „Septyneri metai Tibete“. Mums, lietuviams labiau žinomas pagal knygą sukurtas filmas tokiu pačiu pavadinimu, kuriame vaidino Bredas Pitas. Ta va, Hernikas Hareris į Tibetą bėgo būtent šiuo Gango šlaite esančiu taku. Pamenu vaizduotėje sukurtą kelią, pilną pavojų. O juk Henrikas Hareris šiuo keliu turėjo eiti naktį, mat slapstėsi nuo jį persekiojančių anglų ir angliškų indų. Dabar aš esu čia ir realybė griauną mano vaizduotėje sukurtą kelią. O juk realybėje viskas paprasčiau – takas platus ir saugus. Net ir vienas aklasis juo galėtų eiti...
             Kai pasiekėme 3,5 km aukštį galvoje pradėjo stuksenti geniai – tipo kalnų liga. Mes aišku nieko nedarėme, kad nesirgtume – nei normalios aklimatizacijos, nei vaistų negėrėme. Nakvojome Bhojbasa palapinių miestelyje, įsikūrusiame 3,8 kilometrų aukštyje. Naktis buvo siaubinga – skaudėjo galvą, kamavo nemiga, pykino. Kalnų liga susirgau totaliai.
             Ryte kilo mintis neiti į Gaumukh, bet sukandau dantis, ir kaip koks senas pavargęs mulas kėblinau žingsnis po žingsnio. Beje, Jurga kalnų liga nesirgo. Po trijų valandų priėjome ledinį urvą – Gaumukh. Man Gango ištakos patiko...
             Žemyn leisti buvo lengviau, nes su kiekvienu nusileistu metru aukščio, genių stuksenimas mažėjo ir stuksenimai darėsi ne tokie skausmingi. Kai priėjome Gangotri, kalnų ligos neliko, o aš jaučiau nežmonišką alkio jausmą. Juk šiandien nuėjome dvidešimt aštuonis kilometrus, o aš nieko nevalgiau. Prisivalgėme ir dar tą pačią dieną išvažiavome į Utarkašį, kur ir nakvojome.
             Kitą rytą kėlėmės anksti, sėdome į džipą ir atvažiavome į Dehradūną. Beje, važiavimo džipu kaina yra tokia pati kaip ir autobuso. O kadangi džipas važiuoja greičiau, mes jais ir važinėjome. Bet prieš perkant bilietą susitardavome, jog sėdėsime tik priekinėje sėdynėje, nes džipo gale labai užsupa ir vietos mažai, mat vairuotojas renka visus netoli važiuojančius asmenis (vis pinigas į kišenę) ir kiša būtent į galą.
             Visą popietę vaikščiojome po Dehradūną nieko įspūdingo nepamatydami. Patiko tik turgus, kuriame ir vėl prisipirkome daug vaisių. Ryte sėdome į autobusą, ir visą dieną važiavome į Šimlą. Įsivaizduojat, Šimloje sutikome išminčių. Aš jį pavadinau „dėdule guru“. Jis priėjo prie Jurgos vienoje kavinėje ir pradėjo kabinti makaronus. Pasakojo, jog jis labai gerai pažįsta vakarietišką mąstymą, nes turi labai daug vakariečių draugų ir mokinių, nors vakaruose niekada nebuvo. Pasakojo, jog yra labai geras mokytojas, nes kitaip neturėtų tiek daug draugų ir mokinių. Net ir laiškus atsiųstus iš vakarų mums rodė. Žodžiu darė viską, kad jo akcijos mūsų akyse pakiltų ir mes pirktume jo paslaugas. Užkniso jis mane totaliai. Šūdą mala, o šūdą malantys žmonės mane erzina. Visoje šitoje istorijoje gėris buvo tik tas, kad jis mums suorganizavo pigią nakvynę viešbutyje.
             Tris dienas gyvenome Šimloje: vaikščiojome po miestelį, lankėme muziejus ir parduotuves.
             Sekantis miestelis – Dharamsala. Dharamsala mums labai patiko – čia vėsu, gaivu, juk netoli kalnai. Galų gale, juk čia yra ištemtas Tibetas. O tibetietiška kultūra be galo sužavėjo, net sakyčiau manyje pagimdė poreikį keliauti į Tibetą. Dharamsaloje praleidome tris dienas. Per jas daug išvaikščiojome, aplankėme Šv. Džono katalikų bažnyčią, maudėmės kalnų upelyje, vaikščiojome aplink Dalai Lamos rezidenciją, pirkome suvenyrus tibetietiškose parduotuvėse, net tibetietiškame koncerte buvome. Beje, jis buvo lievas.
             Vaikščiodamas Dharamsalos gatvėmis vis galvojau apie Jurgą Ivanauskaitę. Ji čia studijavo Tibeto budizmą, o grįžusi parašė savo tibetietišką trilogiją, kurią aš prarijau būdamas maždaug dvidešimties. Ir vėl mano vaizduotėje sukurti paveikslai buvo sunaikinti realybės...
             Dharamsalą palikome rugsėjo antrą dieną. Vakare tiesiog sėdome į autobusą, o ryte išlipome Delyje. Čia nusipirkome bilietus į Džaipūrą, mat norėjome pamatyti ir Indijos pietus. Žinojome, jog vasarą pietuose karšta, bet keturiasdešimt keturių laipsnių dykumos karštis mums buvo per didelė kančia. Tad vieną dieną pabimbinome po rožinį Džaipūrą ir iškeliavome į Agrą, nors prieš tai planavome traukti į Jodpūrą ir ten išbandyti kupranugarių raidą. O Agra – totali skylė. Įėjimas į Tadž Machalą užsieniečiams kainuoja dvidešimt kartų brangiau nei vietiniams, tad lietuviškos ambicijos neleido nusižeminti indų akyse – pasigrožėjome Tadž Machalu iš išorės. Aplankėme mes raudonąjį Agros fortą. Bilietas buvo brangus, bet vidus gan patiko. Tokio neefektyviai išnaudojamo ploto dar nebuvau matęs... Agroje supratau, jog pasaulio miestai man visiškai neįdomūs, ir čia pažadėjau sau, jog nuo šiol savo keliones aš orientuosiu tik į gamtos sukurtus objektus: kalnus, upės, dykumas, stepes, ugnikalnius, jūras, mėnulį ir panašiai.
             Gan sunkiai išvažiavome iš Agros, nes neradome mums tinkamos autobusų stoties. Norėjome pirkti bilietą į Rišikešą. Atvažiavome į stotį, o čia mums pasakė, jog reikia važiuoti į kitą stotį. Tada mes nuvažiavome į nurodytą stotį, o čia pasakė, kad mums reikia grįžti į tą stotį kurioje buvome, nes juk ten yra tikroji stotis. Tada mes vėl grįžome į pirmąją stotį, o čia ir vėl siunčia... Dabar visa istorija atrodo juokingai, bet tuo metu susinervinau juodai. O kai rikšos vairuotojas vietoj antros stoties nuvežė dar į trečiąją, pradėjau grasiai keiktis ir siuntinėti visus ant trijų raidžių. Sugalvojome jog į Rišikešą važiuosime ilgesniu, bet paprastesniu keliu – per Delį. Sėdome į autobusą, kvaila, bet jame pasijutau tarsi namie – apsaugotas nuo svetimo indiško pasaulio – įkyrių žmonių, triukšmo ir net karščio, nes autobuse buvo kondicionierius. Užmigau jaukiai ant sėdynės, kaip kūdikėlis...
             Lygiai vidurnakty atvažiavome į Delį. Mes jau buvo įsigudrinę važinėti naktimis, nes naktinės kelionės turi tris privalumus: pirma, sutaupome pinigus viešbučiui, nes nakvojame autobuse, antra, kelionė trunka trumpiau, nes keliuose po ratais nesipainioja rikšos, karvės, dviratininkai ir pėstieji, trečia, naktys būna vėsesnės, todėl lengviau ištveri kelionę.
             Delyje lengvai susiradome autobusą į Rišikešą, o iš ten kitu autobusu atvažiavome į Joshimathį. Tad per lygiai dvidešimt keturias valandas nuo maliariniuose uoduose ir karštyje paskendusios Agros mes atvykome į gaiviuosius Himalajus. Sugalvojome, jog šį kartą sąžiningai darysime aklimatizaciją, ir geniai nedaužys mūsų galvų. Todėl vakare nakvojome Joshimathyje. O kitą dieną paėmėm džipą, pavažiavome dvidešimt kilometrų iki Govind Ghato ir visą dieną nerūpestingai vaikščiojome po miestelį ir jo apylinkes. Kai viskas nusibodo, sėdėjome upės pakrantėje ir nieko neveikėme. Beje, sėdėdamas ant kranto sugalvojau, jog aš sunkia forma sergu vandenininkų liga, nes nuolat žiūrių į upę ir galvoju, kaip ją reikėtų praplaukti. O žiūrėdamas į pavojingą ruožą, jaučių kaip visas kūnas eina pagaugais. Ir tik protas nuramina – čia juk nereikės plaukti. Tad vaikštinėdamas Alknanda upės pakrante, beveik dariau žvalgybą plaukimui. O žinot, visos Himalajų upės yra plaukiamos...
             Kitą rytą iškeliavome į Gangariją. Ėjome šešias valandas, kelio atstumas – keturiolika kilometrų. Eiti nebuvo sunkų, bet asilai ir asilų šūdai ant tako užkniso totaliai. Mat sikai labai turtingi, todėl kai kuriems iš jų ne lygis eiti savo kojomis net ir į šventą vietą. Pateisinu, jeigu sveikata neleidžia, bet kai asilai neša jaunus sveikus žmones, tai jau socialinė problema...
             Po pietų priėjome Gangariją. Apsistojome gurdvaroje. Įdomu tai, jog išeidami bandėme palikti auką, o jos niekas nepriėmė. Sake, jog čia viskas nemokamai ir mums nereikia aukų. Ir apskritai, kitą kartą keliaudamas po Indiją maršrutą dėliosiu taip, jog nakvynę galėčiau gauti ašramuose arba gurdvarose: pigiau, jaukiau ir vienuoliams geriau.
             Kitą rytą išėjome Hem Kund ežero link. Hem Kund ežeras – šventa sikų vieta, į kurį būriais traukia piligrimai. Šis ežeras yra 4,3 kilometrų aukštyje, todėl belipant mus iš vėl užpuolė geniai. Tik šį kartą, jų stuksenimas nebuvo skausmingas. Labai patiko, kai tik užlipus mums pasiūlė arbatos ir maisto. Ir labai nudžiugino, kai prižiūrėtojai nuo mūsų nuvaikydavo savo paslaugas siūlančius nešikus. Šiaip sikai gan išsilavinę, todėl su jais radome bendrą kalbą, nes tikriausiai ir mes gan išsilavinę esame...
             Kalnai šaukė, todėl lipome aukštyn. Įspūdingai atrodė Himalajai. Kad ir kiek aukštai liptum, visada į juos turi žiūrėti užvertės galvą. Kai pasiekėme penkių kilometrų aukštį, Jurgos geniai pasiuto ir pradėjo skausmingai stuksenti. Paskutinis žygio taškas buvo perėja, nuo kurios atsivėrė įspūdingos Hathi Parvat viršūnės. Čia pasėdėjome gerą pusvalandį, ir leidomės namo. Ant perėjos sugalvojau, jog pirmą kartą šioje kelionėje aš išgyvenu ramybę savyje.
             Nusileidome nuo kalnų, bet kalnų liga Jurgos nepaliko. Sunkiai miegojo naktį, nekaip jautėsi ir ryte. Supratome, jog Jurga kažkuo susirgo, bet saulutė patekėjo, o Jurgai pagerėjo. Susirinkome reikalingus daiktus ir išėjome į gėlių slėnį. Rugsėjo pradžia – per vėlus metas gėlių slėniui. Radome nedaug, bet radome gėlyčių. Valio!!!
             Dar tą patį vakarą mes iškeliavome žemyn. Nors aplinkiniai mus atkalbėjo, sakė nespėsite nusileisti, mes sugalvojome, jog reikia palikti kalnus. Gangarija pasiekėme jau sutemus. Nakvojome gurdvaroje, o ryte sėdome į autobusą ir po parą trukusios kelionės su dviem persėdimais mes išlipome Delyje. Apsigyvenome viešbutyje Main Bazar garvėje, tris dienas ilsėjomės, vaikščiojome po Delį. O rugsėjo penkioliktą dieną, anksti ryte išskritome namo.
             Tad tokia buvo mūsų kelionė į Indiją. Ir šiandien, kai mintimis sugrįžtu į Indiją, aš prisimenu visus tuos žmones, sutiktus Indijoje, jų elgseną, pasaulėžiūrą, kuri yra kitokia nei mūsų, vakariečių. Aš nusišypsau... O kai prisimenu triukšmą, karštį, užterštą orą, įkyrius pardavėjus, aš nusišypsau, nes prisimenu žmones, kurie sugeba šypsotis ir būti laimingi gyvendami tame chaose. Šiandien aš labai džiaugiuosi, jog gyvenu Lietuvoje. Aš myliu Lietuvą...!

Copyright © 1999 – 2011 by Remigijus Launikonis. All rights reserved.
E–mail: remigijus.launikonis(eta)gmail.com. Atnaujinta: 2012 09 05