Naujienos
Kelionės / žygiai
Kas yra kas...?
------------
E–paštas

RUDUO AUKŠTUOSIUOSE TATRUOSE
2007 11 01 – 2007 11 04

Nuotraukas žiūrėkite čia
Dalyviai: Arūnas, Lina, Rita, Gražina, Kristė, Liudas, Jurga, Vladas, Remigijus



            Kai Lietuvos darbo liaudis sulaukia keturių laisvų dienių iš eiles, ji būna be galo laiminga, nes gauna dar viena progą aplankyti Aukštuosius Tatrus. Taigi, mes devyni lietuviai – Arūnas, Lina, Rita, Gražina, Kristė, Liudas, Jurga, Vladas ir aš – linksmą trečiadienio vakarą patraukėme Slovakijos link. Kelias šį kartą neprailgo, nes aš nevairavau, nerūpestingai miegojau išsidrėbęs ant automobilio priekinės sėdynės...
             Kaip jau tapo įprasta, maždaug po dvylikos valandų kelionės mes atvykome į Staty Smokovec miestelį Slovakijoje. Buvo 8:00 AM. Iš karto ir iškeliavome į kalnus. Oras apačioje buvo gan debesuotas, tad tik pakilę į 1700 metrų aukštį pamatėme pirmąsias snieguotas viršūnes. Pakeliui apsilankėme Zamkovskeho chatoje, pailsėjome, suvalgėme sriubos, išgėrėme gaivinančių ir svaiginančių gėrimų...
             Ne visiem į kalnus eiti buvo lengva, tad kopėme itin lėtai. Maždaug 14:00 priėjome Teryho chatą. Chatos šeimininkė mums uždraudė toliau keliauti, teigdama, jog viršuje yra ledas ir Priečne perėjos be įrangos (ledkirčių, kačių, virvių ir t.t.) mes nepraeisime. Be to nuo lapkričio 1 d. į perėją eiti draudžiama. Arūnas ir Rita liko chatoje, o mes likusieji nusprendėme pabandyti... Tačiau jau pirmas kalniukas mums buvo neįveikiamas, todėl komanda pasuko atgal. Staiga Lina paslydo ir dideliu greičiu nučiuožė nuo gan stataus kalno apibarstyto dideliais akmenimis. Laimei, atsipirko keliomis mėlynėmis. Kadangi iki sutemų liko dar geros trys valandos, aš sugalvojau šiek tiek palipti ir iš arčiau pažiūrėti į perėją. Sniegas buvo klampus ir neslidus, todėl gan lengvai priėjau prie aukšto kalno, kuris vedė tiesiai į Priečne. Perėja iš tikrųjų pasirodė be įrangos nepraeinama. Be abejo, lipti į ją galima, bet jeigu paslysi, žemyn čiuoši ilgai, greitai ir mirtinai. Tad pasidžiaugiau nuostabiais vaizdais, apsigręžiau ir pasukau chatos link. Pakeliui sutikau Liudą ir Vladą, kartu mes sulaipiojom į vieną viršūnę – juk visada norisi į viską pažiūrėti iš viršaus...
             Kalniukas, nuo kurio nučiuožė Lina, išties buvo slidus. Kažkodėl lipant į viršų jis man atrodė eilinis, neypatingas ir nepavojingas... Lėtai leidomės atgal. Bet čia nepasisekė Vladui. Jis paslydo ir nučiuožė žemyn. O apačioje gan stipriai galva trinktelėjo į akmenį, prasikirto pakaušį ir užsidirbo kelias skaudžias mėlynes. Parlėkėm į chatą, paprašėme chatos šeimininkės apžiūrėti žaizdą, nes mes ne ekspertai, o gal ten kažką siūti reikia. Chatos šeimininkė mus apšaukė bepročiais, bet nuramino – Vladas gyvens. Beje, Vladas buvo ne vienintelis nukentėjęs: vengras vaikinukas taip pat lipo, slydo ir prasikirto ranką. Na bet visiems viskas baigėsi laimingai, ir mes šiek tiek pavakaroję nuėjome miegoti. Tą naktį chatoje mes buvome vieni...
             Ryte sniegas buvo suledėjęs, todėl net ten, kur vakar galėjome eiti užmerktomis akimis, šiandien slidinėjome kaip čiuožykloje. Pirmieji (Rita ir Arūnas) išėjo pusvalandžiu anksčiau, nes jie eina lėtai, o mes greitalaksčiai juos pasivijome jau kalno apačioje. Nors vakar dar nežinojome ką veiksime šiandien (planas sugriuvo, nes numatyto maršruto be įrangos praeiti negalėsime), šiandien visi vieningai išsikėlė tikslą: užkilti į Velky Studeny upės slėnį ir nakvoti Zbojinska chatoj, o jei liks laiko, pabandyti lipti į Prielom perėją. Arūnui toks krūvis pasirodė per didelis, todėl jis nusprendė leistis žemyn ir parą mūsų laukti Stary Smokovec miestelyje. Iškeliavome... Lipti buvo lengva, o nors ir rūke paskendę kalnai atrodė nuostabiai. 14:00 priėjome chatą. Pailsėjome, ir keturiese – Liudas, Kristė, Gražina ir aš – iškeliavome Prielom perėjos link: bandysime lipti. Sniegas buvo neslidus, tad lipome nerūpestingai. Perėja atrodė lengvesnė nei Priečne, bet pabaigoje kelias vedė apledėjusiu sniego ruožu, kuris buvo pralipamas, bet pavojingas, nes paslydęs galėjai nučiuožti iki pat kalno apačios, o iš ten tiesiu taikymų varyti pas Abraomą. Nusprendėme nelipti. Pasigrožėjome vaizdais ir patraukėme atgal. Pakeliui sutikome Ritą ir Jurgą, kurios vaikščiojo sniegynais ir jau grįžinėjo į chatą. Gražina išėjo su jomis, o mes trise dar sulaipiojome į nedidelę viršūnę – juk viršūnės mums labai patinka...
             Ilgai vakarojome žibalinių lempų šviesoje skendinčiame jaukiame kalnų namelyje: žaidėme "Ligretto", deginome žvakutes Jurgos ir Liudo vedybų proga, lauke mėtėmės apledėjusiu sniegu...
             Anksti anksti ryte tyloje ir ramybėje žiūrėjau į nuostabų saulėtekį. Tada pabudo Kristė. Rezultatas – didelis triukšmas, kuris sąlygojo beveik visų miegančiųjų tame kambaryje pabudimą... Išsiropštėme iš lovų, papusryčiavome ir išėjome į dienos šviesą. Oras buvo nuostabus. Mes matėme viską, ką vakar gaubė rūkas. Įspūdingai atrodė kalnas, kuris saulėtekio metu buvo raudonas, o saulei patekėjus pabalo. Žemyn lipome neskubėdami, nes, kaip ir vakar, po nakties šalčių kelias buvo apledėjęs. 11:30 pasiekėme Stary Smokovec, kur mūsų laukė Arūnas. Iš čia važiavome į Tatranska Kotlina miestelį, kur visą valandą vaikščiojome po Bielianskaja jaskyna urvus. Vakarinę suvalgėme mūsų labai pamėgtoje Mončio tavernoje Stara Lesna miestelyje ir iškeliavome namo...

Copyright © 1999 – 2011 by Remigijus Launikonis. All rights reserved.
E–mail: remigijus.launikonis(eta)gmail.com. Atnaujinta: 2012 09 05