Naujienos
Kelionės / žygiai
Kas yra kas...?
------------
E–paštas

APLANKĖME ŽEMUOSIUS TATRUS IR SLOVAKIJOS ROJŲ
2008 04 30 – 2008 05 05

Nuotraukas žiūrėkite čia
Dalyviai: Rita, Rūta, Arūnas, Darius, Mindaugas, Vytenis, Mantas, Remigijus



             Ir vėl atsiradęs ilgasis savaitgalis padovanojo mums galimybę keturias dienas pabėgioti po kalnus. Kadangi didžiąją takelių dalį Aukštuosiuose Tatruose mes jau prabėgiojome, o įdomesnėse vietose dėl sniego gausos reikėtų žygiuoti su alpinistine įranga, pasirinkome Žemuosius Tatrus ir Slovakijos Rojų.
             Žemieji Tatrai – ne ką ir žemesni už Aukštuosius. O debesyse paskendusios snieguotos viršūnės ir čia atrodo be galo įspūdingai. Žygelį pradėjome Jasnoje. Iš čia trumpiausiu keliu – slidinėjimo trasa užkopėme ant Chopok (2024 m) kalno (Planavome eiti normalia trasa, bet jos neradome. Su nuorodomis Žemuose Tatruose prastai...) Čia pailsėjome, suvalgėme sriubytės, išgėrėme alučio. Kadangi lipome stačiu kalnu, buvome labai nustekenti ir norėjome miego. O vakaras dar toli, ir mūsų tikslas dar toli...
             Viršūnė buvo paskendusi rūke, todėl mes nieko nematėme. Nieko – reiškia ir kelio nematėme. Todėl aklai ėjome į priekį. Netikėtai komandoje pasigirdo pasiūlymai grįžti į chatą ir niekur šiandien neiti. Bet mes ėjome, nes šios dienos mūsų tikslas dar buvo nepasiektas. Besiblaškydami rūke radome taką, o nusileidus šiek tiek žemiau rūkas išsisklaidė. Čia ir atsivėrė nuostabios viršūnės, keteros ir slėniai. Net saulutė išlindo. Tolumoje pamatėme elnią, deja nufotkinti nespėjome. :(
             Maždaug 18:00 pasiekėme generolo M. R. Štefaniko chatą. Už 240 kronų (~24 Lt) gavome po lovą, pusryčius ir net tapkutes. O kiaurai peršlapusius batus padžiovėme batų džiovinimo kambaryje. Skaniai pavalgėme, jaukiai išgėrėme po bokalą alaus ir nuėjome miegoti. Dar bandėme žaisti "uno" ir "ligretto", bet nuovargis padarė savo. Visgi dešimt valandų vaikščiojome kalnuose, o prieš tai dar trylika valandų važiavome per Lenkiją...
             Antroji žygio diena mus pasitiko ledine pūga. Vėjas vertė nuo kojų, o ledai negailestingai kapojo veidą. Visi pasislėpėme po giliais kapišonais ir šilumai įkalėme svaigalų. Priėjome rūke paskendusią perėją, takas netikėtai pasibaigė. Puolėme ieškoti pratęsimo, radome. Slidžiu šlaitu nusileidome žemyn, o kai dar labiau numetėme aukštį, rūkas išsisklaidė. Ir vėl atsivėrė viršūnės, keteros, slėniai. Lengvai leidomės žemyn, pakeliui žiūrėdami į kalnus ir fotografuodami viską aplink. Apie 17:00 nusileidome į Jasną, sėdome į mašinas ir išvažiavome į Slovakijos Rojų, nes kitas dvi dienas praleisime būtent ten...
             Poprade nusipirkome Slovakijos Rojaus žemėlapį, o nakvyne radome Podlesoke už 210 kronas žmogui. Paėmėme visą namuką. Linksmai pavakarojome restorane, pažaidėme futbolą ant kelio ir paskendome miege...
             Ryte iškeliavome anksti, nors planavome iškeliauti anksčiau. Pirmiausia nusprendėme praeiti Sucha Bela. Ėjome link upelio aukštupio, žiūrėdami į stačias kanjono sienas, krioklius ir storakamienių medžių sangrūdas. Blogybė buvo ta, jog tokių žiūrėtojų buvo daug. Todėl kai kuriose vietose susidarydavo kamščiai, kurie sąlygojo mūsų pasipiktinimą. Ypatingai fotografų, kurie nenorėjo kadre matyti lenkų ir slovakų turistų. Apskritai, Sucha Bela man patiko. Tik čia reikėtų atvažiuoti mėnesiu ar dviem anksčiau, kai mažiau žmonių ir daugiau vandens, o gal net ir sniego būtų. Juk taip įdomiau...
             Kitas upelis – Velky Sokol yra šiek tiek toliau nuo turistinių vietų, todėl žygiuodami sutikome vos vieną kitą grupelę. Velky Sokol buvo šiek tiek kitoks – jame daugiau užvirtusių šimtamečių medžių ir vandens daugiau...
             Nakvynei apsistojome Geravy chatoje uz 350 kronų žmogui. O po vakarienės dar nulėkėme (tiesa, ne visi) prie Palcmanska Maša ežero. Grįžome Zejmarska roklina upeliu...
             Paskutinę žygio dieną mus lydėjo lietus. Lengvai žygiavome miško keliukais, Klaštorisko chatoje pasišildėme prie židinio, užvalgėme kopūstienės. Pasistiprinę dar aplankėme Obrovsky krioklį ir Hornad upės pakrante grįžome į Podlesok...

Copyright © 1999 – 2011 by Remigijus Launikonis. All rights reserved.
E–mail: remigijus.launikonis(eta)gmail.com. Atnaujinta: 2012 09 05