Naujienos
Kelionės / žygiai
Kas yra kas...?
------------
E–paštas

DAR VIENA KELIONĖ Į AUKŠTUOSIUS TATRUS
2008 06 21 – 2008 06 25

Nuotraukas žiūrėkite čia
Dalyviai: Jurga, Rita, Rūta, Lina, dar viena Lina, Angelina, Raimis, Darius, Mindaugas, Remigijus



             Jau tapo norma per ilgą savaitgalį keliauti į Tatrus. Tad ir šis Joninių savaitgalis "pagal default'ą" buvo rezervuotas kelionei į Tatrus.
             Šį kartą automobilius palikome Tatranska Javorina miestelyje ir žalia trasa iškeliavome Sedielko perėjos link. Žemėlapį pažymėta, jog iki perėjos Javorova slėniu teks kulniuoti truputį daugiau nei keturias valandas. Mes žemėlapio normą įvykdėme – nukulniavome per truputį daugiau nei keturias valandas. Kelias šiek tiek prailgo, bet taip jau būna, kai turi iš beveik lygios vietos nueiti į kalnus...
             Gerą pusvalandį pasėdėjome ant Sedielko perėjos, pasigrožėjome vaizdais. Tada nusileidome į slėnį, ir čia mūsų komanda skilo į dvi grupes: į Liną ir visus kitus. Lina Sedielko perėją įveikė gan sunkiai, todėl ji nenorėjo šiandien verstis dar ir per Priečne perėją. Kelias į šią perėją jai atrodė per sudėtingas, be to dar vedė per snieguotą šlaitą. O snieguotas šlaitas Linai kėlė blogus prisiminimus (lapkričio mėnesį ji paslydo ir gana nuo aukštai nučiuožė žemyn). Lina nukeliavo link Terycho chatos, mes – link Zbojinskos chatos.
             Kilimas į Priečne perėja buvo gan techniškas – status šlaitas, dideli uolų luitai, daug grandinių, o persivertus per perėją laukė ilgas kulniavimas iki Zbojinska chatos. Beje, Priečne perėją mes bandėme įveikti lapkričio mėnesį, bet dėl sniego gausos savo planus turėjome pakeisti...
             Kadangi aš ir Jurga persivertėme pirmieji, sparčiu žingsniu nukulniavome į chatą rezervuoti vietų. Ir kaip mes nuliūdome, kai sužinojome, jog vietų chatoje nėra, o restorane ant grindų nakvoti negalima... Tai šiek tiek nustebino, nes paprastai chatose kai laisvų lovų nėra, leidžia nakvoti bet kur pasitiesus kilimėlį. Kelis kartus ėjome klausti, bet rezultatas buvo tas pats – mums buvo siūloma eiti į kitas chatas. Vėliau sužinojome, jog visą trobą yra išsinuomojusi viena Slovakijos įmonė, čia daro šventę ir ketina švęsti iki paryčių... Skambinome į kitas chatas, sužinojome, jog ir ten vietų nėra. Ir apskritai, mes nenorėjome niekur eiti. Netikėtai prasidėjo lietus, ir mes supratome, jog lauke neišsimiegosime. Tada kažkam iš mūsų kilo idėja miegoti lauke po stalais. Taip ir padarėme. Stalus apdengėme "plašč palatkomis", šonus apkabinėjome kuprinėmis, striukėmis, hermomaišais ir kitais daiktais, žodžiu, pasistatėme barikadas nuo lietaus ir vėjo. Išsimiegojome puikiai ir net sutaupėme po 40 litų. :-)
             Ryte oras buvo puikus, tad pakilios nuotaikos vedini žygiavome Prielom perėjos link. Šios perėjos dėl sniego gausos mes taip pat neįveikėme lapkričio mėnesį. Tiesą sakant, neįveikėme, nes neradome trasos. Lipome tiesiu taikymu į perėją, nors visai šalia truputį apsnigtos gulėjo grandinės...
             Nuo perėjos atsivėręs Bielovodska slėnis atrodė be galo įspūdingai. Bet šiuo slėniu mes nesileidome, vertėmės per Polsky hreben perėją ir nusileidome į Sliezsky dom. O pakeliui dar nusimaudėme lediniame ežeriuke. Tiesa, tiek Javorova dolina tiek šiame slėnyje matėme labai daug aukso šaknies...
             Sliezsky dom turėjome puikius pietus, kai kurie dar ir numiegojo truputį. Bet čia nebuvo mūsų šios dienos kelio pabaiga, tad susirinkome daiktus ir žygiavome į pietus, nes mūsų nakvynės vieta – chata Popradske pleso. Per tris valandas iki jos ir nuėjome. Čia sutikome Liną (ryte jai paskambinome ir pasakėme, kur mes planuojame nakvoti). Chata buvo daugiau viešbutis, tad lova man buvo per minkšta. Ir apskritai, viešbučiai man nepatinka. Mieliau nakvočiau palapinėje ar po aukšta plačiašake egle...
             Ryte išpėdinome Rysy link. Pakeliui ir vėl pametėme du bendražygius – Darių ir kitą Liną. Mat jie atsiliko, ir sankryžoje neperskaitę nuorodos nepasuko į dešinę. Jie mus pasivijo tik vakare...
             Gan lengvai priėjome Rysy chatą, čia išgėrėme po milžinišką puodą arbatos. Po valandos jau stovėjome ant viršūnės. Oras buvo geras, tad matėme viską. Leidimasis į Lenkijos pusę nebuvo sudėtingas. Dalį kelio nulipome, dalį nuropojome, o dalį tiesiog nučiuožėme. Ir išsimaudėme Czarny Staw pod Rysami ežeriuke. Po pusvalandžio priėjome chatą prie Morkie Oko ir čia pavalgėme vakarienę. Visi jautėme nuovargį, bet čia dar nebuvo kelio pabaiga. Tad apturėję dvi valandas lengvo kelio, mes pasitiesėme miegmaišius troboje Pięciu Stawow Polskich slėnyje. Čia turėjome antrą vakarienę ir gero miego naktį.
             Ryte mūsų komanda skilo į dvi grupes. Pirmoji grupė – Jurga, Rita, Rūta ir aš šturmavome Krzyžne kalną ir Panszczyca slėniu leidomės žemyn, antroji – visi kiti – tiesiausiu keliu – Roztoki slėniu nužygiavo link automobilių. Beje, mes, pirmoji grupė, jau visai apačioje, miško zonoje, pametėme taką, mat trasa, kurią išsirinkome buvo mažai nuvaikščiota. Tad pasiklydę, gerą valandą blūdijome po mišką, kol priėjome laukymę, o jos gale pamatėme kryžių. Kai priėjome prie kryžiaus, radome ir taką namų link...

Copyright © 1999 – 2011 by Remigijus Launikonis. All rights reserved.
E–mail: remigijus.launikonis(eta)gmail.com. Atnaujinta: 2012 09 05