Naujienos
Kelionės / žygiai
Kas yra kas...?
------------
E–paštas

ISLANDIJA
2008 07 11 – 2008 07 27

Nuotraukas žiūrėkite čia
Dalyviai: Rita, Jurga, Agnė, Arūnas, Alminas, Andrius, Remigijus



             Keflavike nusileidome liepos vienuoliktą dieną, maždaug dvyliktą valandą dienos. Dar būdami Lietuvoje "Budget" bendrovėje išsinuomojome Suzuki Garnd Vitara XL – septynvietį džipą, į kurį kaip nors septyniese planavome sutilpti. Dėkojame likimui, jog mūsų atvykimo dieną bendrovė tokio džipo neturėjo ir už tą pačią kainą mums pasiūlė visiškai naują, dar kvepiantį Nissan Partol. Šiaip taip septyniese mes sutilpome į Nissan Patrol, kuris yra gerokai didesnis už Suzuki Garnd Vitara XL...
             Pirmas mūsų taikinys – Thingvellir'as, vieta, kurioje įsikūrė seniausias parlamentas ir vieta, kurioje susijungia Europos ir Amerikos žemynų plokštės... Aplankytų vietų istorijų aš jums nepasakosiu, paminėsiu pavadinimus, o jei domina istorinės detalės, paieškokite internete, informacijos tikrai rasite, nes mes keliavome daugelio turistų nutryptu maršrutu...
             Žodžiu, pasivaikščiojome po Thingvellir'ą, pažiūrėjome filmukus apie istoriją, evoliuciją, ekologiją, stichines nelaimes – viskas taip patogu, labai pritaikyta turizmui... Pavakaryje patraukėme link Geysir'o – čia žiūrėsime į geizerius. Tik išlipus iš automobilio, pajutome supuvusių kiaušinių kvapą, mat būtent taip "kvepia" siera. Bet vaizdas viską kompensavo: mėlynas dangus, geltona žemė, žydri ežeriukai ir kas penkiolika minučių į viršų šaunantis Strokkur geizeris. Fotografai čia turėjo ką veikti...
             Pavažiavome šiek tiek atokiau, ir įsirengėme stovyklą krūmynuose netoli upelio, nes jau buvo gan vėlus poliarinės dienos vakaras. Šiaip, man labai patinka vasarą būti šiaurėje, nes čia visą parą šviesu ir tau niekur nereikia skubėti, nes tu visada turi laiko rezervą – baltąją naktį...
             Islandijoje kempingas kainuoja maždaug dvidešimt litų žmogui. Bet jeigu tai nėra nacionalinio parko teritorija, palapinę tu gali statyti bet kur. Būtent taip mes ir darėme visos kelionės metu. Tik laužo kurti negalima, nors čia ir nebūtų iš ko kurti – malkų juk nėra...
             Antra kelionės diena buvo pati šlapiausia per visą kelionę – visą dieną lijo lietus, o lietaus lašai buvo labai vandeningi: užkrenta vienas lašas ant galvos, ir tu jau esi kiaurai šlapias... Be to, šiandien mes lankėme krioklius, kurių krintantis vanduo ir taip jau šlapino visus žiūrėtojus. Didelį įspūdį paliko Gulffoss'as, kuris įvardinamas kaip gražiausias Islandijos krioklys. Žiūrovų čia buvo daug, tad nufotografuoti krioklį be pašalinių žmonių nepavyko. Dar šiek tiek paėjome aukštupio link, gražu, bet nieko įspūdingo. O juk Islandijoje turistai išlepę: "tiesiog gražu" jiems nepakanka, turi būti gražiausias, aukščiausias, vandeningiausias, galingiausias...
             Kitas šios dienos lankytinas objektas – Seljalandsfoss'as. Šio krioklio išskirtinumas tas, jog aplink jį gali apeiti ratu. Taip mes ir padarėme...
             Prie sekančio krioklio – Skogarfoss'o turėjome nedidelį treką. Vaizdai buvo įkvepiantys, bet dangus buvo kiauras, todėl grįžime sušlapę ir sušalę. Prisimenu, atsukau tualete karštą vandenį, apsikabinau čiaupą ir šildžiausi... Beje, karštas vanduo Islandijoje turi vieną teigiamą ir vieną neigiamą savybę: teigiama – jis yra nemokamas, neigiama – jis smirda supuvusiais kiaušiniais...
             Vakare vis dar lijo, viskas skendėjo rūke. Kažkur rūke radome lauką, jame pasistatėme palapines. Vana Tallinn prieš miegą sušildė mus iš vidaus...
             Trečia kelionės buvo kur kas gražesnė. Ryte jau nebelijo, o po gerų dviejų valandų išlindo saulutė. Saulutė ir stiprus islandiškas vėjas išdžiovino mano rūbus, tad prieš pietus į mano kūną sugrįžo komforto jausmas. Aplankėme Vik'ą, pasivaikščiojome juodos spalvos paplūdimiais, nuvažiavome į Dyrholaey'ą, aplankėme švyturį, populiarų uoloje išgraužtą tunelį, iš arti pažiūrėjome į pufinus. Oras buvo puikus, nuotaika pakili, tad sugalvojome apturėti šiek tiek off road'o – patraukėme Laki'o link. Bet kai kelią mums pastojo upelis, šį mūsų sugalvojimą pakeitė kitas sugalvojimas – nerizikuoti, visgi džipas off road'ui nėra apdraustas. Sustojome prie upelio, gulėjome, pietavome, dainavome, džiovinome palapines...
             Sugrįžome į pagrindinį kelią, ir tiesiu taikymu patraukėme Skaftafell'io link. Pakeliui matėme tiek daug grožybių, jog pasibaigė penkiasdešimt procentų mano fotoaparato kortelės atminties. Aš rimtai sunerimau...
             Nakvojome kempinge Skaftafell'yje. Vakarienei turėjome nedidelį treką, ne super įspūdingą, bet vis tiek...
             Visą ketvirtą kelionės dieną mes trekinome, o mūsų džipas stovėjo ant kaladžių. Iškeliavome anksti ryte ir po keturių valandų pasiekėme Morsarlon ežeriuką prie ledyno. Ir ką čia daugiau pasakoti, viskas gražu, nuostabu, nepakartojama... Tik gaila, kad negalėjome prieiti prie ledo ir jį pačiupinėti. Gal tai ir sąlygojo papildyti planą A – nueiti prie kito ledyno – Skeithararjokull, kurį tikrai galėsime pačiupinėti... Žygiavome lygiai dvi valandas. Ledynas didelis, labai purvinas ir atrodo labai nejaukiai. Eini atrodo normalia žeme, bet netyčia gali įsmukti į duobę, kurioje kažkada buvo ledas, bet netikėtai ištirpo, upssss... Brrr...
             Drąsiausi arba kvailiausi iš mūsų – Alminas ir aš sugalvojome truputį pasivaikščioti ledynu. Tam reikėjo nusileisti nuo nedidelio kalniuko, kuris atrodė yra normali žemė. Bet kai pradėjau leistis, normali žemė pasirodo yra ledas uždengtas nedideliu žemių sluoksniu, tad aš nučiuožiau nuo kalniuko, gerai dar, kad ne į kokį nors plyšį... Stovėti ant ledyno buvo labai nejauku, ypač girdint ledo sproginėjimus. Tad ilgai nestovėjome, movėme kuo greičiau ir kuo toliau nuo čia...
             Gan vėlai vakare sugrįžome į kempingą. Pavalgėme vakarienę, susirinkome šmutkes ir išvažiavome, nes Skaftafell'yje jau nebeturėjome ką veikti. Nakvojome prie kito ledyno liežuvio, pavadinimo nežinau...
             Penktos kelionės dienos ryte pūstelėjęs vėjelis nunešė mūsų palapinės tentą, todėl buvome priversti keltis gan anksti. Šiaip, mano palapinė yra su gan aukštu prieangiu, todėl yra nelabai tinkama vėjuotam Islandijos klimatui. Kelionėje visada stengdavomės palapinę pastatyti taip, kad prieangis žiūrėtų pavėjui, bet, deja, vėjas čia dažnai keičia kryptį...
             Švietė saulė, dangus buvo giedras, mėlynas. Gaila būtų pramiegoti tokį rytą. Tad mintyse dėkojau mus prikėlusiam vėjui. Pirmas mūsų šios dienos objektas – Jokulsarlon ežeras, kuriame plaukioja gigantiški ledo luitai. Viskas atrodė įspūdingai, tad mumyse gimė poreikis paplaukioti po ežeriuką su amfibija. Būtent tokią paslauga siūlė vietiniai islandai. Sumokėjome šešiasdešimt litų už galvą ir plaukiojome keturiasdešimt minučių. Detalizuodamas tas keturiasdešimt minučių pasakysiu: penkiolika minučių plaukėme beveik lygiagrečiai kranto, dešimt minučių stovėjome vietoje, o gidė kažką pasakojo, penkiolika minučių tuo pačiu keliu plaukėme atgal. Žodžiu, "renginiu" aš visiškai nusivyliau...
             Vėliau geras dvi valandas vaikščiojome pajūrių, stebėjome paukščius, kurie stengėsi mus apšikti (taip jie gina savo lizdus), o Alminas dar išsimaudė lediniame vandenyje...
             Sekantis objektas – važiavimas džipu per ledyną. Bet ne su mūsų džipu, o su tam specialiai pritaikytu džipu, kurį vairuoja patyręs vairuotojas. Čia mums nutiko gan linksmas įvykis, kurį pasistengsiu trumpai aprašyti. Žodžiu, atvažiavome mes prie Skalafellsjokull, vietą, kurioje gali nusipirkti išvyka į ledyną džipu arba skuteriu (sniego motociklu). Valandos išvyka kainuoja nei daug, nei mažai trys šimtai litų žmogui. Brangoka, bet daugmaž visi nusprendėme važiuoti. Tik bėda ta, jog džipe yra tik keturios laisvos vietos. Tad draugiškai nusprendėme, jog pirmu reisu važiuos Andrius, Agnė, Rita ir Arunas, o mes – Alminas, Jurga ir aš važiuosime antru reisu. Mūsų keturiems bendražygiams gidas liepė eiti į lauką ir sėsti į džipą. Na mes juos palydėjome iki džipo, įsodinome. Tik tas džipas pasirodė silpnokas... Juokais aš ir Alminas džipo vairuotojui pasakėme, jog mūsų džipas (kuriuo mes keliaujame po Islandiją) yra tinkamesnis ledynui, nei jo... Jis mūsų bajerio nesuprato... Kai mūsų bendražygiai išvažiavo, iš namo išėjo gidas ir paklausė, kur mūsų kolegos, tegul jie sėda į džipą ir jau važiuosime... Hmmm... Pasirodo, mūsų bičiuliai įsėdo ne į tą džipą, o tas džipas net nevažiuoja į ledyną, jis leidžiasi nuo kalnų ir važiuoja į kažkokį miestą. Alminas, Jurga ir aš lūžome, net pilvus skaudėjo. Prisiminėme vairuotojo veido išraišką, kai mes "tyčiojomės" iš jo džipo, pradėjome dar labiau juoktis...
             Istorija baigėsi tuo, jog į ledyną mes išvažiavome pirmieji, o mūsų bendražygiai pasirinko kitą transporto rūšį – į ledyną važiavo skuteriais. Asmeniškai man šį išvyka labai patiko, bet nemanau, jog paslauga buvo verta trijų šimtų litų žmogui. Įdomiai atrodė "niekas": žiūrį į tolį ir nieko nematai. Viskas yra balta ir lygu, kaip jūroje, bet taip toli gražu nėra...
             Didžiausios Islandijos grožybės susitelkusios pietinėje dalyje, ir dar šiek tiek grožybių yra šiaurėje. Tad visą šios dienos popietę ir visą kitos dienos priešpietį mes tranzitu kirtome pietrytinę, rytinė ir šiaurės rytų Islandijos dalį.
             Kitas mūsų objektas – Dettifoss krioklys. Krioklys kaip krioklys, nieko įspūdingo, jei lyginsime su kitais, mūsų jau aplankytais Islandijos kriokliais. Aplankėme ir Vestuldalur'ą, kur žiūrėjome į keistus darinius iš lavos. Beje, visą dieną mes ieškojome hot-pot'o, vietos, kurioje galėtume išsimaudyti natūraliame karšto vandens ežeriuke. Tobulą radome Myvatn'e. Gulėjome jame iki vidurnakčio, žiūrėjome į nesutemstantį šiaurės dangų...
             Septintą kelionės dieną mes keliavome Myvatn'o apylinkėse. Įspūdingai atrodė spalvoti kalnai, kunkuliuojanti žemė, karštų garų srovės, trykštančios iš žemės... Na ir, be abejo, viską lydėjo supuvusių kiaušinių kvapas... Keistas jausmas matyti tokį reginį, nes savo gyvenime aš nebuvau matęs nieko panašaus... Vakare dar aplankėme Godfoss'ą, kuris per daug nesužavėjo, nes jį ir vėl lyginome su jau aplankytais Islandijos perliukais...
             Ryte keliavome Snefelsnes'o pusiasalio link. Pakeliui sustojome, užsikorėme į kalnus, apžiūrėjome kažkokį ežeriuką. Nieko įdomaus, nieko įspūdingo, bet jame išsimaudėme. Pakeliui dar aplankėme ir Akureyri miestą, kuriame bandėme pasivaikščioti po centrą bei uostą, bet vėjas mus tiesiog įpūtė atgal į džipą. Islandijoje tokio reiškinio kaip pasivaikščiojimas po miestą ar pasėdėjimas parke ant suoliuko nėra. Nes būti lauke ten, net ir vidurvasary, dažniausiai yra nekomfortabilu: vėjas sugadina reikalus.
             Pavakaryje apsilankėme Stykkisholmur'o miesto kapinėse. Čia pastebėjome įdomų faktą: islandai sudarydami pavardes naudoja tėvavardžius, pavyzdžiui, pavardė Eriksson reiškia tėvo Erik'o sūnus (Erik + son), analogiškai ir su moterimis: Sigurddottir reiškia tėvo Sigurd'o duktė (Sigurd + dottir)...
             Po kapinių apsilankėme hot-pot'e. Šis hot-pot'as buvo nenatūralus, bet turėjo didelį baseiną ir aukštą čiuožyklą, kuri buvo labai populiari mūsų tarpe. Vakarieniavome Stykkisholmur'o centre ant kalno prie švyturio. Buvo labai gražus saulėlydis ir labai skani vakarienė...
             Devintą kelionės dieną šturmavome Snefellsjokull ledyną. Į viršūnę, kuri atrodė ranka pasiekiama, žygiavome daugiau nei dvi valandas. Žygiavome monotoniškai, kadangi visas kelias buvo vienodai snieguotas ir neįdomus. Pakeliui pasitaikydavo plyšių, juos lengvai peržengdavome. Nuo viršūnės nusileidome maždaug per valandą. Visų batai buvo šlapi. Nepadėjo nei Gore-tex'as...
             Vakare aplankėme pusiasalio pietinę dalį, kur mus ir vėl bandė apšikti paukščiai. Dar apžiūrėjome geltono (mums tai normalu, bet čia tai yra egzotika...) smėlio paplūdimį, o nakvojome mes namelyje, kuris kažkada buvo prižiūrimas...
             Ryte tiesiu taikiniu nuvažiavome stebėti ruonių. Ruonių buvo daug, jie gulėjo ant akmenų ir gan drąsiai mums pozavo. Daugiau nieko įsimintino šią dieną neatsitiko... Po pietų pasukome Reikjaviko link. Kelionė džipu baigiasi, rytoj ryte jį atiduosime ir pagaliau išeisime į žygį...
             Vakarienei apsilankėme hot-pot'e. Beje, kadangi Islandijoje lauke nėra ką veikti (bet kuriuo momentu tu gali būti nupūstas), laisvalaikį visi leidžia gulėdami karštame vandenyje hot-pot'uose. Čia yra savotiški jų barai: jie čia atsipalaiduoja, bendrauja... Tikriausiai ir aš taip daryčiau, jei čia gyvenčiau, nes ši paslauga yra labai pigi – sumoki dešimt litų ir būni tiek kiek nori. Ir viskas po atviru dangumi. Mokslininkai jau įrodė, jog būtent dėl šio pomėgio islandai yra viena ilgiausiai gyvenančių tautų pasaulyje...
             Su automobilio pridavimu problemų nebuvo, juk jo nesubraižėme, nesudaužėme... Atidavę jį sėdome į autobusą ir iškeliavome Landmannalaugar'o link. Kelionė priminė kelionę autobusu Indijoje: pusiaukelėje autobusas sugedo, ir mes dvi valandas laukėme naujo, o naujo autobuso vairuotoja (moteris) nelabai orientavosi aplinkoje, galiausiai, kažkur dingo vieno keleivio bagažas, kuo baigėsi ši istorija, nesužinojome...
             Be didesnių nuotykių, kirtę siauras ir plačias, sraunias ir nesraunias upes, mes atvažiavome į Landmannalaugar'ą. Oras nebuvo itin geras, lijo, bet oro juk neužsakysi. Tad džiaugėmės tuo ką turėjome. Pasistatėme palapinė ir išėjome į kalnus. Išėjome, oras ir pasitaisė, tad pridarėme gausybę nepakartojamų nuotraukų. O vakare gulėjome karšto vandens upelyje, žiūrėjome į dangų, buvo nuostabu...
             Ryte susipakavome palapinę ir jau ruošėmės keliauti, bet kempingo darbuotojas mums papasakojo apie labai, net sakyčiau ypatingai labai blogą orą kalnuose, o atėję iš kalnų žmonės pasakodavo siaubingus dalykus (priminė pasakas apie nenukaunamą drakoną). Po ilgų diskusijų, nusprendė šiandien niekur neiti. Ir gerai padarėme, nes oras pasitaisė ir mes palikę daiktus išėjome į kalnus. Kalnuose prisižiūrėjome pasakiškų grožybių. Ne veltui šis rajonas laikomas gražiausiais kalnais Islandijoje. Tiesa, minėdamas gerą orą aš turiu galvoje gerą apšvietimą nuotraukoms. Nes beveik visada putė stiprus vėjas, kuris sukeldavo smėlio audras, o kartais ir dangaus žydrynė pasislėpdavo po piktų debesų gausa. Vakare ir vėl maudėmės nepakartojamame upelyje...
             Ryte susirankiojome daiktus, pasiėmėme trobos kalnuose koordinates ir iškeliavome. Prieš tai sužinojome, jog kalnuose oras ir vėl ne koks, bet kur kas geresnis nei vakar.
             Kuo aukščiau į kalnus kilome, tuo vėjas stiprėjo, darėsi šaltesnis, o rūkas tirštėjo. Takas vedė kalnų ketera, tad užuovėjos nebuvo jokios. Po keturių valandų priėjome Reykjafjoll'o trobą. Šeimininkė buvo maloni, leido mums pasišilti viduje, padrąsino mus parodydama altitudės grafiką, kuris bylojo, jog sudėtingiausią maršruto dalį mes jau nuėjome, ir toliau visą kelią leisimės žemyn. Taip ir atsitiko – kelias žemėjo, oras gerėjo. Apačioje perbridome upelį ir atsiradome privačiose arklidėse prie Hvanngil. Vėjas buvo nežmoniškas, o vieta palapinei, kurią pasiūlė arklidės šeimininkas, buvo visiškai ne užuovėjoje. Turėjome dvi išeitis: eiti tolyn ir pakeliui ieškoti nakvynės vietos su užuovėja arba nakvoti arklidžių palėpėje už penkiasdešimt litų žmogui. Pasirinkome pastarąjį variantą ir labai tuo džiaugėmės. Nes vakarop vėjas sustiprėjo, o mes buvome po šiltu stogu ir kiekvienas turėjome po minkštą asmeninį guolį...
             Beje, Islandijoje visur, net ir visiškuose užkampiuose, galima atsiskaityti kreditinėmis kortelėmis. Tad ir šitoj civilizacijos gan užmirštoje vietoje mes pasinaudojome technokratiniais išradimais...
             Ryte keliavome toliau. Išėję iš kempingo pamatėme pirmą iššūkį – sraunų upelį, kurį reikėjo perbristi. Tikrai nebuvo lengva... Toliau ėjome per dykumą, kurioje išgyvenome smėlio audrą, o pavakaryje vėl bridome per sraunų upelį, kuris ekstrymo davė tikrai ne mažai... Bet kokių įkvepiančių vaizdų prisižiūrėjome... Manau, jog visa Islandija yra fotografų rojus...
             Vakare priėjome Thorsmork'ą ir didelių krūmų saugiame prieglobstyje pastatėme palapines. Penkiasdešimt kilometrų maršrutą įveikėme per dvi dienas. Žemėlapis rašo, jog tai keturių dienų maršrutas. Šaunuoliai mes, ar ne..?!
             Beje, dar būdami Landmannalaugar'e patekome į smėlio audrą, kuri mums į akis pripūtė smėlio. Visiems smėlis iškrito, o man kažkoks žvirgždo gabalas, bjaurybė, liko akyje. Kankinausi tris dienas, visaip bandžiau juo atsikratyti: mirksėjau, verkiau, atsimerkęs nardžiau puode pilname vandens, atsidaviau bendražygių akies plovimo metodams... Niekas nepadėjo... Galiausiai prasidėjo uždegimas ir aš vidurį kalnų pasidariau pusiau žlibas. Aplinkybių įtakotas sugalvojau, jog medicininę pagalbą gausiu ne anksčiau kaip Reikjavike... Bet gerai, jog atėjau į protą, ir pakeliui, Bonatur'o namelyje užsiminiau šeimininkei apie savo bėdą. Ji iškvietė gelbėtojus, kurie patruliavo netoliese. Jie išplovė mano akį. Didelis AČIŪ jiems už tai!!! Dar dvi dienas akyje kažką jaučiau, vėliau pasveikau galutinai... :-)
             Ryte iškeliavome į Reikjaviką. Autobusas ekstremaliai kirto visas sraunias upes. Keleiviai sėdėjo apsikabinę turėklus ir didelėm akim viską stebėjo. Prisipažinsiu, nejauku yra, kai autobusas neria į pusantro metro gylio sraunią upę, ir vanduo jau beveik bėga į autobuso vidų...
             Kadangi Islandijos autobusų servisas niekuo nesiskiria nuo Indijos, tad nenustebome, kai iš degalinės išvažiavome be keturių keleivių, ir vėliau jų turėjome laukti. Be to, dėl kažkokių priežasčių, niekas jų nepaaiškino, mes vėl turėjome pakeisti autobusą...
             Pavakaryje įvažiavome į Reikjaviką. Daiktus palikome saugojimo kameroje ir išėjome pasivaikščioti po miestą. Neįspūdingas tas Reikjavikas, bet tvarkingas. Bandėme apžiūrėti uostą, bet vėjas buvo beveik uraganinis, jis mus nupūtė atgal į senamiesčio užuovėją...
             Beje, Arūnas sugalvojo, jog jam nusibodo bomžiškas gyvenimas, tad paėmė kambarį viešbutyje, na o mes, ekonomistai sugalvojome nemokamai nakvoti parke: krūmų apsuptyje pasistatėme palapines ir puikiai išsimiegojome...
             Visą kitą dieną mes vaikščiojome po Reikjaviką, o vakare sėdome į autobusą ir nuvažiavome į Blue Lagoon. Žinojome, jog nieko gero joje nerasime... Vėliau autobusu iškeliavome į oro uostą. Nakvojome prie oro uosto tvoros, ten kur visi nakvoja prieš išskrisdami iš šios nuostabios šalies...

Copyright © 1999 – 2011 by Remigijus Launikonis. All rights reserved.
E–mail: remigijus.launikonis(eta)gmail.com. Atnaujinta: 2012 09 05