Naujienos
Kelionės / žygiai
Kas yra kas...?
------------
E–paštas

KAI LIETUS BŪNA ŠALTAS, ARBA KELIONĖ Į BUDAPEŠTĄ
1999 06 18 – 1999 06 23

Nuotraukas žiūrėkite čia
Maršrutas: Kaunas (LT) – Liublinas (PL) – Ržešovas (PL) – Prešovas (SK) – Košitca (H) – Budapeštas (H) – Ružomberokas (SK) – Krokuva (PL) – Varšuva (PL) – Kaunas (LT)
Davyvauja: Donatas, Daiva, Mikas, Germantė, Asta, Remigijus



Pirma diena

             Dešimtą valandą ryte atsiradome kelyje, Garliavoje. Ilgai netranzinom, gal po penkių minučių paėmėme mašiną į Alytų. Išlipome Alytaus pradžioje, ir kelis kilometrus ėjome apvažiavimu. Tada sustojo mašina, pavežė iki miesto pabaigos. O čia, po penkiolikos minučių sutranzijom kitą mašiną, iki Varšuvos. Ant LT/PL sienos pamatėme kolegas – Donatą ir Daivą, mūsų vairuotojas pavežė ir juos. Į Varšuvą nevažiavome, išlipome Augustovo pabaigoje, nes mums reikėjo į pietus. Po penkių minučių išvažiavo Donatas ir Daiva, po dešimt minučių išvažiavome mes. Atvažiavome į Bieliastoką, ta proga papietavome. O tada sutranzijom mašiną, kurios mums sutranzinti turbūt nereikėjo. Buvo pavargęs Kamazas, kuris važiavo “slow motion” rėžime. Per tris valandas nuvažiavome šimtą kilometrų, ir atsiradome kažkokiame kaime. Asta nuėjo į mišką ir rado daug žemuogių. Suvalgėm žemuoges visas. Ir išvažiavome pietų link. Sustabdėm fūriuką (maža krovininė mašina), važiavom su juo ilgai ir į pietus. Išlipome penkiasdešimt kilometrų prieš Ržešovą. Buvo dešimta valanda vakaro ir jau prieblanda. Tolumoje pamatėme menkai apšviestą degalinę, ir patraukėme jos link su tikslu – ten kažkur pamiegosim. Pakeliui pralenkėme mašiną, kurios vairuotojas sustojo nusivalyti žibintus. Ant durniaus paklausėm:
– Gal į Ržešovą?
             Lygiai vidurnaktį įvažiavome į Ržešovą. Suradome miegojimui tinkamą vietą ir išsimiegojome.


Antra diena

             Naktį lijo lietus, bet mums dzin, miegojom palapinėje. Papusryčiavome ir išėjom miesto pabaigos link. Ilgai ėjome, ilgas tas Ržešovas. Pagaliau suradome beveik tinkamą vieta tranzavimui, bet niekas nestojo. Visi tipo važiavo vietoj, turbūt į bažnyčią. Ėjome toliau. O čia prasidėjo tikra kaimų autostrada – vienas kaimas pasibaigia, prasideda kitas, kitas pasibaigia, trečias prasideda... Šūdas!
             Pagaliau sustojo geras vaikinukas su ilgais plaukais, aš pirmą kartą važiavau su kibiru (kibiras – poskas fiatas). Pavežė iki teisingos sankryžos. O čia mes totaliai sugrybavome – nuėjome blogu keliu...
             Ėjome ėjome, ilgai ėjome ir priėjome gerąjį vaikinuką su ilgais plaukais. Mes nustebome, jis irgi nustebo. Išsiaiškinome savo dislokacijos vietą, ir gerojo vaikinuko su ilgais plaukais tėvas nuvežė mus prie teisingos sankryžos. Produktyvus tranzas, ir mes atsiradome Slovakijoje. O čia totali skylė! Ėjom, važiavom... Ėjom, ėjom... Ėjom... Ėjom... Truputį važiavom... Blogas laikas – savaitgalis. Bloga vieta – Slovakija.
             Sunkiai, labai sunkiai, bet atkeliavome į Prešovą. Išėjome į miesto pabaigą, suradome potencialiai nepavojingą vietą ir pamiegojome. Per dieną nukeliavome tik šimtą penkiasdešimt kilometrų. Blogas kilometrų skaičius!


Trečia diena

             Ryte pabudome, o šalia jaukus kelias. Man taip pasirodė, o man jis patiko. Tranzijom neilgai, ~ dešimt minučių. Dešimtą valandą buvome Košice. Iš Košice lengvai nuvažiavome iki SK/H sienos. Čia prisipirkome pigių vengriško pašteto koncervų ir jaukiai papietavome.
             Sekmadienis. Vengrijos provincija nelabai viliojančiai atrodė – tylu ir tuščia... Truputį patranzavome, truputį pavažiavome. Per keturias valandas nuvažiavome dvidešimt kilometrų, ir supratome, kad mums jau nusibodo tas truputis. Todėl sėdome į vengrišką traukinį, lengva ranka sumokėjome kelis vengriškus pinigėlius ir atkeliavome į Miskolcą.
             Vengrų kalbą – paukščių kalba, o užsienio kalbų vengrai nemoka. Kol išsiaiškinau kaip išvažiuoti į miesto pabaigą, supratau, kaip yra sunku gyventi kurčiam ir nebyliam. Sunkiai, bet atsiradome kelyje. Buvo 15:00, iki Budapešo – du šimtai kilometrų. Tranzijom pusvalandį, sustojo taksas. Atidarėme mašinos duris, vairuotojas iš karto pasakė, kad važiuoja į Budapeštą ir pinigų jam nereikės. Taip ir mūsų kiemą pagaliau aplankė mašina, važiuojanti toli. Aš tapau laimingas, o pakeliui paėmėme dar vieną stoparą.
             Taksistas pasakė, kad sekmadieniais Budapešto visuomeniniame transporte nebūna kontrolierių, ir išleido mus priemiestyje. Sėdome į “nemokamą” visuomeninį transportą, ir ~ 17:30 atsiradome centre. Pavalgėme McDonalde, ir ~ 18:30 atėjome į susitikimo vietą. Čia buvo tuščia. Nei Donato, nei Daivos, nei Miko, nei Germantės. Nupeckiojom didelį informacinį raštelį su turiniu – “mes jau čia” (ar kažkas panašaus), ir išėjome pabrowsuot po salą.
             Sutartoje vietoje kitą sutartą valandą mes susitikome keturiese: Germantė, Mikas, Asta ir aš. Kitų dviejų nebuvo. Keturiese ir išėjome į naktinį pažintinį turą po Budapeštą. Aplankėme senamiestį, kitas miesto gatves, nupaveikslavome gražias vietas. O kai vaikščioti nusibodo, nusipirkom Martinio ir jaukiai išgėrėme jį Dunojaus pakrantėje. Tada nusižiūrėjom didelį kalną, ir sugalvojom, kad mums reikia į jį įlipti. Ir įlipom. Ir ne veltui įlipom. Vaizdelis buvo gražus. Pažiūrėjome į vieną pusę, į kitą pusę, nusižiovavom ir supratom, kad laikas pradėti miegojimo procesą. Pasibaigė trečia kelionės diena.


Ketvirta diena

             Mažoje dvivietėje palapinėje keturiese išsimiegojome puikiai. Tam tikrą laiko tarpą pasivaikščiojom po kalną, ir nusileidome į miestą. Buvo gražu ir geras oras. Vaikščiojom...
             Vakare patraukėme iš miesto šiaurės kryptimi. Pirmoji mašina visus keturis nuvežė į Vacą. Vace parodėm “SK” ir greitai paėmėm mašiną iki sienos. Bet vairuotojas važiavo ne į tą sieną, į kurią mums reikėjo, todėl ant kelių susikryžiavimo išlipome. Dar pora mašinų, ir iki sienos su slovakais mums liko kilometras. Tą kilometrą mes jaukiai nuėjom, pakeliui pavalgėm aviečių. Buvo 21:00. Ir mes sugalvojom, kad pavargom. Todėl nuėjome išsimiegoti.


Penkta diena

             Lijo lietus dideliais lašais. Greitai susipakavome šmutkes ir atsiradome degalinėje. Bet vieta tranzinimui netiko, nes buvo miestelio pradžia, o ir degalinė buvo priešingoje pusėje. Reikėjo eiti. Apsisaugojimo nuo lietaus priemonių neturėjome, todėl kai pasiekėme Šahy miestelio pabaigą buvome šlapi, kaip ciuciukai. Niekas nevažiavo, todėl niekas ir nestojo. O lietus vis dar lijo dideliais lašais. Tolumoje pamatėme degalinę, į ją ir nuėjome. Mirusi buvo degalinė. Per pusvalandį į ją užvažiuodavo viena mašina, ir ta vietinė. Mes buvom šlapi. Mums buvo šalta. Mums buvo liūdna...
             Viena mašina mus nuvežė atgal į sieną. Nusprendėme – iš čia važiuosime tik iki SK/PL sienos, ne arčiau! Radome vietą, pro kurią būtinai turi praeiti fūros vairuotojas, norintis įvažiuoti į Slovakiją, ir laukėme. Atėjo muitininkas ir pareiškė, kad čia draudžiama stovėti. Bet mes tikriausiai atrodėme labai šlapi ir sušalę, nes jis neišvarė, o pakvietė į savo šiltą namuką ir pavaišino karšta arbata. O tada surado furistą ir pasakė – neveši stoparų, nevažiuosi į Slovakiją. Taip mes suradom mašiną važiuojančią į lenkų sieną. Važiavome keturias valandas. Per tą laiką apdžiūvome. 17:00 atvažiavome į sena. Buvo šalta. Kol ieškojau lietuviškos fūros, sušalau. Neradau. Vairuotojas sutiko mus nuvežti į Poznaną. Truputį nepakeliui, bet mums reikėjo kuo ilgiau išbūti šiltoje aplinkoje, nes reikėjo išdžiūti.
             Vidurnaktį įvažiavom į sieną ir gavom baudą už žmonių perteklių. Be to, dėl kažkokių priežasčių vairuotojas negalėjo pervažiuoti sienos. Turėjo laukti septintos valandos ryto.
             Mes išlipome, perėjome sieną, pasistatėme palapinę ir pamiegojome.


Šešta diena

             Anksti ryte mus pažadino lenkų pasieniečiai – tipo miegam muitinės teritorijoje, o tai yra blogai. Bet jei buvo geri muitininkai, ir paklausė mūsų ar gali apie mus pranešti savo valdžiai – tipo jiems tai bus pliusas, o mums nieko neatsitiks. Aišku mes sutikome. O tada muitininkai mus nuvežė į degalinę. Tranzijom toliau, niekas nestojo, o visi kalbinti fūristai važiavo į Varšuvą. Bet mes norėjom mašinos tik iki PL/LT sienos. Ne arčiau! Todėl laukėm...
             Po valandos į degalinę įvažiavo lietuviška fūra, ir vairuotojas sutiko mus parvežti namo. Devintą valandą vakare atvažiavome prie sienos. Asta išvažiavo į Šiaulius, o aš susiradau kitą fūrą ir išvažiavau į Marijampolę. Čia ir pasibaigė mano kelionė.

Copyright © 1999 – 2011 by Remigijus Launikonis. All rights reserved.
E–mail: remigijus.launikonis(eta)gmail.com. Atnaujinta: 2012 09 05