Naujienos
Kelionės / žygiai
Kas yra kas...?
------------
E–paštas

PRIEPOLIARINIS URALAS: MANARAGA, VANGYRU IR SYNIA
2008 08 14 – 2008 08 31

Nuotraukas žiūrėkite čia
Dalyviai: Irma, Agnė, Lina, Danas, Darius, Jurgis, Edvardas, Remigijus



            Daugiau nei dvi savaites mano akys neregėjo Šiaurės dangaus. Ir štai šiandien aš vėl plačiai šypsausi, lėtai beslinkdamas troleibusų stotelės link. Iš čia važiuosiu į traukinių stotį, o tada ir vėl į Šiaurę. Šį kartą į Priepoliarinį Uralą...
             Traukinys lėtai juda šiaurės rytų kryptimi, ir mums nelieka nieko kito kaip tik stebėti slenkančius pro langą horizontus. Laiką prastumti padeda knygos, žurnalai ir, be abejo, alus. Pilki, netvarkingi, depresuoti pakelės Rusijos miestai kelia šiurpulį. Gerai, kad aš negyvenu Rusijoje, galvoju...

             Išlipame Intos traukinių stotyje. Pagal planą A, mūsų čia turi laukti visureigis. Bet visureigio nėra. Gal vėluoja, galvoju... Praslenka valanda, antra, trečia... Aš jau esu beveik vietinis – žinau visą Intos traukinių stoties rajoną. Deja, visureigio vis dar nėra. Darius, Edvardas ir Irma nusprendžia važiuoti į Intos centrą, aplankyti Nacionalinio parko "Jugyd-va" biurą, kuris tiesiogiai yra atsakingas už tai, jog visureigis tinkamu metu būtų tinkamoje vietoje. Bet juk šiandien yra sekmadienis, todėl biuras nedirba. Mums nelieka nieko kito kaip tik laukti rytojaus ryto, nes rytoj bus darbo diena, o darbo dieną reikalai visame pasaulyje sprendžiasi lengviau...
             Likusią dienos dalį bimbinėjame Intoje, tiesa ne visi. Nebimbinėtojai sėdi stovykloje, kurią įsikūrėme pelkėtoje sunkiai prieinamoje vietovėje. Juk reikėjo kaip nors apsisaugoti nuo civilizacijos blogybių... Uodai ir mašalai yra negailestingi...

             Pirmadienio rytas! Darius ir aš keliamės anksti ir važiuojame į Intą. Lygiai devintą valandą ryto praveriame Nacionalinio parko "Jugyd-va" biuro duris. Nustebės pareigūnės balsas taria "O, jūs jau čia... O mes jau ruošiamės pas jus važiuoti..." Tada Darius ramiu balsu paaiškina, jog mes atvažiavome vakar ir visą parą malėme ŠŪDĄ...!!! Na Darius šio brutalaus žodžio nepanaudojo, bet jo diplomatišką kalbą aš sau išverčiau būtent taip. Pareigūnės mimika neverbaliai vaizduoja, jog nieko čia baisaus, para šen, para ten... Aš susinervinu totaliai ir išeinu į lauką. Raminuosi tik tuo, jog šiandien mes vis dėlto išvažiuosime, nes po vakar dienos nesėkmės šiai dienai buvome sugalvoję įvairių scenarijų...
             Pakeliui susirenkame bendražygius ir keliaujame kalnų link. Kelias prastas, bet nesudėtingas. Vanduo Kožyme neaukštas, todėl brastą pravažiuojame be nuotykių. Važiuojame lėtai, automobilį siūbuoja – aukštyn žemyn, į vieną šoną, į kitą šoną... Bandau miegoti... Taip keliaujame aštuonias valandas. Tad pradėję kelionę dešimtą ryto, šeštą vakare ją baigiame Želanaja kalnų krištolo kasykloje. Planavome atvažiuoti anksčiau, ir šiandien dar šiek tiek pažygiuoti. Bet, kai išlipame iš visureigio, laikrodis jau rodo vakarą, todėl puolame įrenginėti stovyklą...

             Išaušta nuostabus rytas. Atsivėrę kalnų toliai ragina mus kuo greičiau keliauti, o mėlynas dangus ir rudeniškos spalvos verčia netaupyti fotoaparatų kadrų ir elementų energijos. Žemė šlapia, kelias dumblinas, tad klampojame gan lėtai. Tinkamesnių batų nei guminiai nėra, galvoju... Aplenkiame rusų turistus. Jie eina vangiai, turbūt jiems sunku, galvoju. Tolumoje jau matosi Starik kalnas, ir turbūt Naroda. Žvelgių į GPS‘ą, jis mano prielaidą patvirtina. Pasikeliame aukščiau, žemė pasausėja, tad dabar jau nebeklampojame. Tolumoje pamatome elnių augintojų – chantų gyvenvietę. Na gal ne gyvenvietę, o kelis čiumus. Kieme sėdi tėvas chantas ir sūnus chantas. Nenustembame, kaip jie paklausia "ar turite spirito". Tokia jau ta Rusija, ir nieko tu negali pakeisti...
             Oras atvėsta, nes artėja vakaras. Prieiname "Apvalųjį" ežerėli. Gražu, mums čia patinka ir mes čia nakvosime. Statome palapines ir tiesiame pavargusias kojas...

             Trečia žygio diena. Šiandien mes šturmuosime aukščiausią Uralo viršūnę – Narodą. Skamba išdidžiai, bet į ją užlipame gan lengvai. Nuo viršūnės atsiveria įspūdingi Uralo kalnų horizontai. Iškeliame Lietuvos vėliavą ir balionus, aprašinėtus palinkėjimais, kuriuos mus padovanojo Julius. Sėdime viršūnėje, žiūrime į tolį... Pasidaro šaltoka, o ir laikrodis rodo popietę. Lėtai leidžiamės nuo Narodos, pakeliui apžiūrėdami visas Uralo mums dovanojamas grožybes, griauname stovykla, pakuojame šmutkes ir keliaujame Kar-kar perėjos link. Perėja Kar-kar skiria Balbanju slėnį, kuriame mes dabar esame, ir Manaragos slėnį, kuriame mes turime būti. Į perėją užkylame gan lengvai. Nuo keteros nužiūrime Manaragos slėnį. Manaraga dar neplaukiama, tad rytoj reikės dar šiek tiek pažygiuoti upės žiočių link. Leistis nuo perėjos jau yra ką veikti. Techniškai ji nesudėtinga, bet kojas, ypač sąnarius, kerta juodai. Tad truputi nustekenti prieiname krūmynų zoną, čia ir nakvojame...

             Ketvirtą žygio dieną keliaujame Manaragos žemupio link. Takas geras, tad žygiuoti lengva. Dangus giedras mėlynas, tik Manaragos kalnas paskendęs pilkuose tirštuose debesyse. Beeidamas taku sugalvoju, jog tobulas jausmas yra taip keliauti... Žygiuoji sau nerūpesningai, stebi kalnus, medžius, upes, paukščius, saulę... Galvoji apie tai, kaip čia tylu, ramu, švaru ir tyra... Galvoji kaip skaniai šiandien vakarieniausi, kaip giliai šiąnakt miegosi ir kokį įdomų sapną sapnuosi. Ir nesvarbu tau visokie nebaigti darbai ir projektai, keisti darbdaviai, ekonominės šalies krizės, žmonių depresijos ir apšikti Vilniaus parkai... Visa tai atrodo taip toli ir netikra...
             Po kelių valandų prieiname intaką Olenij, tad vandens Manaragoje padaugėja, ja jau galima plaukti. Taip mes ir padarome... Pradžioje upelis yra gan paprastas ir linksmas, o vėliau šiek tiek suagresyvėja. Mat žemėlapyje pažymėtos rėvos pasirodo yra nedideli slenkstukai, o kadangi upės kritimas padidėjo, jie pasidarė visai ekstremalūs. Turime ir nepatyrusių bendražygių, todėl per daug negalvodami sudėtingiausias vietas apsinešame. Vakarop kritimas sumažėja, tad užgulame irklus ir sparčiai mostelim į priekį. Čia yra geriausias plaukimas per visą mūsų žygį: truputį sudėtinga, todėl įdomu, bet neypatingai pavojinga... Pradeda temti, tad mes stojame ir ruošiamės nakvynei. Gaila, jog rudenį šiaurėje nebūna baltųjų naktų...

             Nors iki santakos su Junkovožo liko tik penkti kilometrai, mes pakuojame baidares, kurios per naktį beveik išdžiūvo. Mat paplaukti pora valandų ir po to visą dieną tįsti šlapius laivelius į Barsukov perėją neturime jokio noro...
             Takas vis dar geras, tad žygiuojame gan sparčiai. Tačiau takas daro didelius vingius, todėl tuos penkis kilometrus einame tris valandas. Pusiaudienyje prieiname santaką su Junkovožo. Upelis žiotyse išsiskaido į daugybę mažų kanalų, tad kertame jį net nesuprasdami kuris iš jų yra pagrindinis. Rudeniškos spalvos ir toliau mus lydi. Retkarčiais sustojame, ilsimės, renkame mėlynes, kurių šiais metais yra ypatingai daug. Įspūdingai atrodo nuraudę kalnų šlaitų pievos bei nugeltę medžių lapai... Pakeliui randame ir grybų. Juos sėkmingai suvartojame pietums, kartu su makaronų sriuba bei sojos faršu. Vakarop prieiname miško zonos pabaigą, čia ir apsistojame...

             Išaušta dar vienas rytas. Dangus apsiniaukęs, bet vienas kitas spindulėlis prasimuša pro pilkų gigantiškų debesų uždangą. Mes stovime miško zonos pakraštyje ir žiūrime į Barsukov perėją. Perėja nesudėtinga, kelias iki jos veda per lygias spalvotas gėlėtas pievas. Praslenka valanda ir mes jau stovime ant perėjos. Atsisveikiname su Manaraga ir leidžiamės Vangyro link. Leidžiamės lėtai, nes šlaitas – status šlapias nuobirynas. Įvertinus didelį mūsų kuprinių svorį, šis nusileidimas mums yra gan pavojingas... Pagaliau prieiname miško zoną, nuobirynas baigėsi. Bet čia nė velnio ne lengviau. Mūsų komanda skiriasi – vieni eina upės vaga, kiti kopia į šlaitą ir viršuje bandys surasti takelį. Upės vaga pasidaro nepraeinama, tad einantieji upe taip pat kopia į šlaitą ir bandys eiti mišku. Tik neaišku kodėl, dalis lipą į kairį krantą, kita dalis į dešinį krantą. Žodžiu, vienu metu trys grupės savarankiškai klaidžioja Priepoliarinio Uralo miškuose viena kitos nerasdamos. Bet likimas mums yra palankus, tad visi mes susitinkame santakoje su Vangyru.
             Vangyras čia dar neplaukiamas. Tad mums nelieka nieko kito, kaip persikelti per upę, susirasti takelį ir juo žygiuoti iki artimiausio didesnio intako – Malyj Vangyr. Po trijų valandų prieiname intaką. Čia jau vandens yra pakankamai, bet mes nusprendžiame šiandien neplaukti, paeiti dar pora kilometrų iki žemėlapyje pažymėto namuko.
             Namuką lengvai randame. Pasirodo, čia kažkada buvo įsikūrę geologai. Apgriuvę pastatai, prakiurusios degalų cisternos, surūdijusios visureigių detalės, sutrūniję vamzdžiai – visa tai, ko geologai nesugebėjo išsinešti, nepuošia Vangyro pakrantės. Ant namuko kabantis užrašas bei daiktai viduje byloja, jog dabar namukas naudojamas turistams apgyvendinti. Gerai pramintas takelis veda prie upės, mes juo ir einame. O ant upės kranto randame gan geros būklės pirtelę. Jos nekuriame, tiesiog šalia įsirengiame stovyklą...

             Naktį lijo lietus, todėl malkos šlapios – nedega. Šiaip taip įžiebiame ugnį, verdame pusryčių košę. Tada griauname stovyklą, viską kišame į laivelius ir plaukiame... Pradžioje Vangyras gan linksmas ir sportiškas, tad plačiai šypsodamiesi manevruojame tarp kliūčių. Vėliau rėvingoji dalis baigiasi, upės vaga išplatėja, o srovė sulėtėja. Vidutinis upės tėkmės greitis – šeši kilometrai per valandą, truputį pairkluodami mes plaukiame vidutiniškai aštuonių kilometrų per valandą greičiu. Nuobodu...! Į galvą lenda neįdomios mintys, norisi veiksmo. Bet žemėlapis rodo, jog veiksmo šioje upėje nebus... Pradeda lyti, ir mes pamatome labai ryškią vaivorykštę. Ji neabejotinai yra pati ryškiausia kada nors mano matyta vaivorykštė. Aš esu laimingas...

             Pusantros dienos mes plaukiame Vangyru. Kalnai lieka toli, mintys lieka kalnuose. Vidurdienį GPS‘as parodo, jog čia reikia sustoti, nes čia prasideda kelias, kuris veda prie dar vienos upės – Synios. Susipakuojame šlapias baidares, kišame jas į kuprines ir žygiuojame. Kelias Synios link nelengvas – per pelkėtą bei užvirtusį mišką žygiuojame geras tris valandas. Netikėtai prieš mūsų akis atsiveria skardis, o jo apačioje Synia. Lekiame žemyn, statome laivelius, plaukiame tolyn...

             Dvi dienas plaukiame Synia, nepatirdami jokių nuotykių. Beplaukdamas sugalvoju, jog tokios upė man varo depresiją. Bet kitaip išsigauti iš kalnų neįmanoma: juk visos upės ištekėję iš kalnų pasidaro plačios, lėtos ir neįdomios...

             Dešimtą žygio dieną priplaukiame geležinkelio tiltą. Jis rodo mūsų žygio pabaigą. Kuriame stovyklą, pakuojame laivelius. Mašalai mums negailestingai kandžioja... Vakarop keliaujame į miestelį sužinoti traukinių judėjimo grafiko, nupirkti maisto bei alaus, ir, be abejo, pasižmonėti...

             Dar vienas saulėtas šiaurės rytas. Keturis kilometrus mes žygiuojame traukinio bėgiais Synios miestelio link. Čia sėdame į traukinį ir važiuojame į Pečiorą, kur praleidžiame dvylika ilgų savo gyvenimo valandų...
             Traukinys lėtai juda pietvakarių kryptimi. Pro langus slenka neįdomios Rusijos horizontai. Gaila, jog šiaurės naktys rudenį pasidaro tamsios, šaltos, nejaukios... Gaila, nors, ne... Gerai, jog aš negyvenu Šiaurėje...

Copyright © 1999 – 2011 by Remigijus Launikonis. All rights reserved.
E–mail: remigijus.launikonis(eta)gmail.com. Atnaujinta: 2012 09 05