Naujienos
Kelionės / žygiai
Kas yra kas...?
------------
E–paštas

AUKŠTIEJI TATRAI DAR KARTĄ
2008 10 16 – 2008 10 19

Nuotraukas žiūrėkite čia
Dalyviai: Dovilė, Rasa, Aušra, Dovilė, Daiva, Jūratė, Jolanta, Jelena, Vaida, Virgis, Rolandas, Voitekas, Rimas, Aurelijus, Remigijus



             Lietuvoje jau baigiasi bobų vasara. Saulės spinduliai vis rečiau prasimuša pro pilkų storų debesų paklotą, ir dienos darosi niūresnės bei liūdnesnės. Vasaros žygių istorijos jau išpasakotos, pasakojimai užrašyti, nuotraukos išžiūrėtos. Turbūt reikėtų gulėti ant pečiaus ir laukti pavasario... Bet aš taip negaliu. Manyje gyvena kažkoks velnias, kuris verčia keliauti, keliauti, keliauti...
             Šį kartą mano bendražygiai – ir vėl kolegos iš Lietuvos spaudos. Trys iš jų, neskaitant manęs, dalyvavo žygyje vasarą, tad turi šiek tiek patirties, visiems kitiems tai yra pirmas kojos įkėlimas į kalnus. Kompanija labai šauni, tad žygis buvo tiesiog SUPER!

             Iš įmonės kiemelio išvažiavome trečiadienį vakare, ir neskubėdami, per keturiolika valandų atvykome į Lysa Polianą – miestelį Lenkijos ir Slovakijos pasienyje. Stovėjimo aikštelėje palikome automobilius ir iškeliavome... Užmojai pirmai dienai nebuvo dideli – trijų valandų žygelis iki namelio penkių ežerų slėnyje. Išsirinkau jį, nes šis slėnis man pats gražiausias visuose Aukštuosiuose Tatruose – norėjau jį parodyti savo bendradarbiams...
             Lėtai lipome aukštyn, visi kalbėjo, jog čia labai gražu. Na, miško zona man niekada neatrodydavo super įspūdingai, tad aš dairiausi į tolį, kur jau matėsi gabaliukas uolėtų snieguotų kalnų. Komanda tradiciškai skilo į dvi grupeles – einančius greičiau ir einančius lėčiau. Bet vieni kitų palaukdavome, juk mes esame viena darni komanda. Pakilus aukščiau, miško zona baigėsi, prasidėjo krūmynai ir žolynai. Priėjome sankryžą, ir čia mums reikėjo sukti į kairę – į sparčiai statėjantį serpantinuotą taką, kuris iš kai kurių išsunkė nemažai jėgų. Po valandos priėjome trobą. Čia mūsų kančios baigėsi – šiandien mes niekur neisime. Tiesa, dar buvo netvirtas planelis šturmuoti Kozi viršūnę. Bet popiet oras subjuro – lijo, pūtė beveik uraganinis vėjas, o visos viršūnės skendo tirštame rūke. Tad iš galvų ištrynėme šią idėją, iškeitėme ją į ramų popiečio miegą... Vakare visi susirinkome restoranėlyje ir ilgai linksminomės...

             Išaušo rytas. Roztoka upės slėnis, kuriuo mes vakar keliavome, skendėjo tirštame rūke, rūkas gaubė ir penkių ežerų slėnio perėjas bei viršūnes. Snigo... Iškeliavome devintą valandą ir neskubėdami, juk laiko turime daug, žygiavome Szpiglasowa perėjos link. Iškeliavome be daiktų, juk vakare čia grįšime ir čia nakvosime... Szpiglasowa perėja iš apačios atrodė nesudėtingai, tik visus baugino būsimos grandinės. Po vasaros žygelio, įmonėje sklido kalbos, jog lipimas grandinėmis yra tiesiog košmariškas – labai sudėtingas ir labai pavojingas. Nors aš nuolat kartojau, jog reikia džiaugtis, jog yra grandinės, juk jos mums padeda...
             Pusiaukelėje pasidavė Daiva – nusprendė nelipti į perėją, grįžti atgal į namuką. Su ja grįžo ir Rolandas, juk tokia sutuoktinio pareiga, turbūt...
             Palipus šiek tiek aukščiau oras pasikeitė – liovėsi snigti, išlindo saulutė, sumėlynavo dangus. Toks oras laikėsi iki pat vėlaus vakaro. Žodžiu, šiandien turėjome viską, ką bent aš norėjau, kad mes turėtume šiame žygyje...
             Vidurdienį įkopėme į perėją. Čia visi suprato, jog mano vakar vakaro pasakojimas apie nesudėtingą kopimą ir nepavojingas grandines buvo tiesa... Perėja buvo ne galutinis taškas šioje kalnų keteroje. Lipome ir į Szpiglasowy viršūnę, kurios aukštis 2172 metrai virš jūros lygio daugeliui iš mūsų buvo naujas aukščio rekordas. Nuo viršūnės atsivėrė trys slėniai iš daugybė ežerų...
             Apžiūrėję viską iš viršaus lėtai leidomės žemyn į Rybiego Potoku slėnį. Vaizdai buvo įkvepiantys, spalvos nerealios. Tolumoje pamatėme bandą kalnų ožių. Jie bėgiojo šlaitu aukštyn, šlaitu žemyn. Tiesa, viso žygio metu ant tako matydavome mėlynų šūdų. Tai čia šių ožių darbas – prisivalgo mėlynių ir šika mėlynai...
             Po pusantros valandos priėjome namelį prie Morskie Oko. Čia sočiai papietavome, puikiai pailsėjome ir keliavome toliau. Iki trobos penkių ežerų slėnyje – dvi valandos lengvo, bet ne mažiau įspūdingo kelio...
             Baigėsi dar viena diena kalnuose. Jaukiai sėdėjome trobos restoranėlyje ir šypsojomės, nes tai ką mes šiandien darėme, mums patiko. Vakaras neprailgo, nes "Lietuvos spaudos" komanda yra linksmų nuotaikingų žmogelių būrys...

             Trečia žygio diena buvo saulėta. Naktį snigo ir spaudė nedidelis šaltukas, tad ryte takas buvo gan slidi čiuožykla... Mes leidomės žemyn tuo pačiu slėniu, kuriuo kilome pirmąją žygio dieną...


             P. S. Dėkoju savo kolegoms už dalyvavimą žygyje, už tikėjimą mano "crazy” idėja bei pasitikėjimą manimi... Dėjoju už šypsenas, juoką, drąsą, dainas, ašaras ir visa kita, kas lydėjo mus viso žygio metu...

Ypatingai dėkoju:

Dovilei, už tai, jog jos šypsena man padeda suprasi, jog net ir sunkiausi momentai kartais būna išgyvenami...

Rasai, už tai, jog patyrusi pragariškas kančias pirmame žygyje, ryžosi pabandyti dar kartą...

Aušrai, už tai, jog kalba viena, o daro kita, bet daro tai, ką reikia daryti...

Dovilei, už tai, jog prižiūrėjo mamą ir puikiai pritapo prie Lietuvos spaudos kolektyvo...

Virgilijui, už tai, jog nuo jo naktinių bajerių dvylikto kambario gyventojams visą vakarą skaudėjo pilvus...

Rolandui, už tai, jog prižiūrėjo Daivą ir parodė mums, jog perėjas ir viršūnes kartais reikia paaukoti vardan šeimos...

Daivai, už tai, jog kalnus pabandys įveikti kitą kartą...

Jelenai, už tai, jog taip puikiai lipa grandinėmis, ir už tai, jog šis žygis jai tai tik visko pradžia...

Juratei, už tai, jog pabandė ir jai patiko...

Voitekui, už tai, jog chatoje jautėsi kaip namie, susirado ir mums surado naujų draugų, ir už tai, jog puikiai kalba lenkiškai, o svarbiausia – dalinasi su mumis viskuo, ką sužino...

Jolantai, už tai, jog net ir sunkiausiais momentais tikėjo savimi – stojosi, ėjo į priekį ir pasiekė tikslą...

Aurelijui, už tai, jog buvo, yra ir bus visų draugas...

Vaidai, už tai, jog parodė mums, jog ne pilnais pajėgumais funkcionuojanti ranka nėra kliūtis perėjoms bei viršūnėms įveikti...

Rimui, už tai, jog jo nemirtingi bajeriai yra iš tikrųjų nemirtingi...

Copyright © 1999 – 2011 by Remigijus Launikonis. All rights reserved.
E–mail: remigijus.launikonis(eta)gmail.com. Atnaujinta: 2012 09 05