Naujienos
Kelionės / žygiai
Kas yra kas...?
------------
E–paštas

APSILANKYMAS AUKŠTUOSIUOSE TATRUOSE IR SLOVAKIJOS ROJUJE
2009 05 01 – 2009 05 04

Nuotraukas žiūrėkite čia
Dalyviai: Lietuvos spauda



             Kalnai kalnai... Kas jūsų grožį apsakyti gali... Ir kodėl grįžtant iš kalnų liūdesys apima visus mus, žygeivius... Bet mes vis tiek šypsomės, nes žinome, jog į kalnus sugrįšime tikrai!
             Šį kartą mūsų komanda – keturiolika Lietuvos spaudos keliauninkų – nusprendėme kalnus pamatyti pavasarį. Tad gegužės pirmos dienos ryte mes atvykome į Slovakiją. Žygį pradėjome Tatranska Lesna miestelyje, kur iškeitė iškeitę "miesto rūbus" į žygio ekipiruotę, užsivertėme ant pečių po kuprinę ir iškeliavome kalnų link. Oras buvo puikus – švietė saulė, dangus buvo mėlynas mėlynas, o debesėliai – nekaltai balti. Takas vedė Velky Studeny upelio pakrante, tad visą kelią turėjome gaivaus vandens troškulio numalšinimui, o upelio čiurlenimo garsas priminė mums, jog Velky Studeny yra tikrai ne lygumų upelis...
             Geras dvi valandas kulniavome Velky Studeny aukštupio link. Užvertę galvas regėjome didingus kalnus – uolėtus ir snieguotus... Mes keliavome šių klanų link, tad bendražygių veiduose spindėjo šypsenos, o juokas buvo mūsų nelengvo kelio palydovas. Vidurdienį priėjome Zamkovskeho chatą, kur turėjome poilsio valandėlę – papietavome, išgėrėme po bokalėlį alaus...
             Už Zamkovskeho trobeles jau prasidėjo sniegas. Miškas retėjo, medžiai žemėjo, galiausiai liko tik uolos, akmenys, sniego pusnys ir vėjo švilpesys. Aukštai slėnyje, ant uolėtosios keteros jau matėsi Terycho chata, trobelė, kurioje mes šiandien nakvosime. Trobelė atrodė esanti visai čia pat, tačiau iki jos kulniavome dar geras dvi valandas. Žingsnis po žingsnio mes kilome aukštyn. Kvėpuoti darėsi sunkiau, juk oras retėjo su kiekvieno metro paaukštėjimu, o ir bemiegė naktis nuovargį dar labiau didino... Čia, viršuje, buvo visiška žiema. Klampojome po gilias sniego pusnis, stengėmės nepargriūti pustelėjus stipresniam vėjo gūsiui...
             Vakarop visi keturiolika žygeivių sėkmingai pasiekėme kalnų trobelę. Čia ir baigėsi pirma diena – vakariene, jaukiu pavakarojimu ir saldžiu, giliu miegu pačiose minkščiausiose (taip mums atrodė) pasaulio lovose...

             Kitą rytą kalnai skendėjo rūke, o kalnuose karaliavo pūga. Tik išėję iš trobelės mes su ja ir susitikome. Pūga kalnuose žygeiviui nėra naujiena. Juk visi žinome, jog net ir vasarą keliaudamas į kalnus buk pasiruošęs sutikti žiemą...
             Vėjas buvo tikrai "nuo kojų verčiantis". O kadangi naktį čia spaudė šaltukas, sniegą dengė ledo putelė, kuri mūsų takelį pavertė ilga ir ypatingai pavojinga čiuožykla. Tad susikibę rankomis, kaip balerinos "gulbių ežere" mes leidomės žemyn. Lėtai, bet užtikrintai...
             Kalno šlaitas palėkštėjo, tad keliaujančiųjų vorelė pasidalino į kelias grupeles, iš kurių vieną grupelę sudarė tik Valentinas. Besileisdamas Valentinas paslydo, parkrito ir gan dideliu greičiu čiuožė žemyn. Jis bandė apsiverti ant pilvo ir alkūnėmis stabdyti save (kaip, kad aš ir mokiau per instruktažą), tačiau tai nepavyko. Valentinas bečiuoždamas atsitrenkė į akmenį ir dar šiek tiek pačiuožės sustojo. Atsitiko nelaimė – Valentinas susilaužė koją. Slovako padedami iškvietėme gelbėtojus, o kad laiko veltui negaištume, iš kuprinės padarėme "rogutes" ir tempėme žemyn. Ir taip dvi valandas... Likus dvidešimt minučių kelio iki Zamkovskeho trobeles mes sutikome gelbėtojus. Jie sutvarstė koją, paguldė Valentiną ant neštuvų ir nusinešė i Hrebienoką, o iš ten nuvežė į Poprado ligoninę. Dovilė išvažiavo su Valentinu, na o mes, likusieji, nusprendėme, jog daugiau Valentinui negalime padėti, tad tęsėme žygį.
             Papietavome Zamkovskeho trobelėje ir keliavome toliau. Sniego nebuvo, tad žygiavome gan sparčiai. Po valandos priėjome Skalnata chata, o dar po dviejų valandų pasiekėme Velka Svištovka perėją. Nuo jos atsivėrė gilus slėnis, kurio apačioje jau įžiūrėjome Chatą pri Zelenom plese. Tačiau takelis žemyn į slėnį nebuvo pramintas, nesimatė net turų. Nusileidome šiek tiek žemiau ir pamatėme, jog kelias yra gan pavojingas – status snieguotas apledėjęs šlaitas. Paslydęs juo, faktas – nučiuoši tiesiai pas Abraomą. Tad palikau bendražygius ilsėti, o pats nulėkiau žemyn, paieškoti kito kelio. Vienintelis įmanomas kelias vedė per kairę šlaito pusę, tačiau baigėsi stačia siena, kuria galima nusileisti, tačiau labai rizikinga. O juk ne rizikuoti mes keliaujame į kalnus. Tad sugrįžome į perėją ir, trumpindami suplanuotą dienos maršrutą, kitu keliu leidomės žemyn. Leistis buvo lengva, nes po tokio "extrymo" nuožulnus keliukas kėlė šypseną. Pasinaudoję snieguotu šlaitu, dalį kalno nučiuožėme ant užpakalių, priekių, kojų ir kitų slidžių vietų...
             Toliau kelias vedė žemyn per mišką ir tamsą. Taip, per tamsą, nes buvo dešimta valanda vakaro. Kelias priminė pasivaikščiojimą po Vingio parką, tad bendražygių veiduose vis dar spindėjo plačios šypsenos. O linksmindavo mus bet kas – net netikėtas įsmukimas į pusnį. Be abejo, sunku iš jos išsikapstyti, kai sulendi iki juosmens... Bet stebėti taip įkritusi draugą yra ypač juokinga, ypač, kai po geros juoko dozės žengi žingsnį ir pats įkrenti taip pat giliai...
             Jau visai tamsoje priėjome kelią, kur mūsų laukė transportas. Vairuotojai mus nuvežė į Stara Lesna miestelį, pas Janą – mūsų draugą slovaką, pas kurį, mes šį kartą nakvosime...
             Vakare, rusenat ugnelėje, židinyje mes prisiminėme visus nuotykius, patirtus kalnuose, kuriuose buvome tik dvi dienas, tačiau nuotykių tiek daug ir taip seniai, atrodo, viskas įvyko...

             Kitą rytą autobusu išvažiavome į Slovakijos rojų. Apsistojome Podlesok kempinge, palikę čia Valentiną iškeliavome Sucha Bella upeliu aukštyn. Upelis nebuvo labai vandeningas, tačiau kanjonai atrodė įspūdingai. Lėtai ėjome, žiūrėdami į stačias kanjono sienas ir storakamienių medžių sangrūdas, lipome į aukštus krioklius, žiūrėdami į sienose vandens ir vėjų išraustu urvus.
             Įveikę Sucha Bella mes leidomės žemyn, ir Hornad upės pakrante grįžome į kempingą. Čia ir baigėsi žygelis kalnuose, trečias Lietuvos spaudai, bet tikrai ne paskutinis...

Copyright © 1999 – 2011 by Remigijus Launikonis. All rights reserved.
E–mail: remigijus.launikonis(eta)gmail.com. Atnaujinta: 2012 09 05