Naujienos
Kelionės / žygiai
Kas yra kas...?
------------
E–paštas

ZILLERTALER ALPĖS, AUSTRIJA
2009 06 24 – 2009 06 28

Nuotraukas žiūrėkite čia
Dalyviai: Jurga, Rita, Agnė, Rasa, Alminas, Algimantas, Danas, Domas, Vytenis, Andrius, Mindaugas, Remigijus



             Pastaraisiais metais mano gyvenimo kasdienybėje atsirado gan dažnas apsilankymas kalnuose. Ir šis atsiradimas taip įsišaknijo, jog aš panorau ir toliau tęsti panašias keliones... Arčiausiai nuo Lietuvos esantys kalnai – Aukštieji Tatrai jau išvaikščioti, tad pradėjau tyrinėti dar "neatrastas" žemes. Be abejo, Tatruose gali vaikščioti ir vaikščioti, ir dar dešimtmetį surasi naujų vietų, tačiau tokiame keliavimo kalnuose lygyje, kokiame aš keliauju, Aukštuosiuose Tatruose man nelabai yra ką veikti...
             Taigi, mano žvilgsnis užkliuvo už Alpių. Jau kuris laikas tyrinėjau Austrijos Alpių žemėlapius, ir suradau tokių vietelių, kurios oj oj oj kaip mane traukia. O pasitelkus geografiją, matematika ir tikimybių teoriją galima apskaičiuoti, jog nuo Vilniaus iki Insbruko važiuoti reikia tik šešiom valandom ilgiau nei iki Tatranska Lomnica, Slovakijoje. Reiškia, pakanka turėti papildomą vieną dieną, kad galėtum trijų dienų žygį turėti ne Aukštuosiuose Tatruose, o Austrijos Alpėse.
             Šį kartą mūsų komanda ir vėl gausi – dvylika žmonių. Iškeliavome trimis automobiliais – po keturis viename. Ne labai ekonomiška, bet komfortiška, o juk kelionė tolima...
             Įveikę vakarinius Vilniaus kamščius mes be nuotykių pasiekėme ir kirtome Lietuvos – Lenkijos sieną. Lenkijoje oras subjuro: griaudėjo, žaibavo bei gausiai lijo. Tai labai sumažino kelio matomumą, o kartu ir važiavimo greitį. Pravažiavus Varšuvą oras dar labiau pablogėjo. Laimei už Varšuvos prasidėjo dviejų juostų kelias. Tačiau jis buvo labai provėžuotas, o provėžose telkšojo balos. Važiuoti dideliu greičiu tokiu keliu yra nesaugu, nes balos provėžose mėto automobilį į šalis. Tad laikydami devyniasdešimt kilometrų per valandą greitį mes sąlyginai lėtai judame Čekijos link. Paryčiui pravažiavom Vroclavą, už kurio link Prahos traukė ilgas automobilių šniūras. Kaip sako, prieš vėją nepapūsi, tad šniūro dalimi tapome ir mes. Vidutinis greitis dar labiau nukrito, o privažiavę Prahą, mes įlindome į didžiulį kamštį... Žodžiu, kelionė mums visai nesisekė... Prahoje planavome būti aštuntą valandą ryte, o atvažiavome pirmą valandą po pietų. Reiškia nuo Vilniaus iki Prahos mes važiavome aštuoniolika valandų... Visiškas pravalas...
             Pravažiavus Praha prasidėjo autostrada, kuri Vokietijoje nepastebimai virto autobanu. Tad laikydami 140 km/h mes po penkių valandų atvažiavome į Zell am Ziller miestelį, Austrijos Alpėse. Taigi, vietoj dvidešimt valandų, iki Alpių mes važiavome beveik visą parą.
             Bendražygių nuotaikos buvo gan niūrios, nes kelionė prailgo, o ir oras buvo niūrus. Lijo, saulės danguje nesimatė, laimei, kad nors šilta buvo. Sustojome Mayrhofen miestelio informacijos centre. Čia nusipirkome detalų žemėlapį ir sužinojome, jog Hoher Riffler, kurį aš nusižiūrėjau, kaip pagrindinį žygio tikslą, yra uždarytas dėl sniego gausos. Mat iškrito daug sniego, ir apskritai šiais metais kalnuose labai daug sniego. Gaila, kad man niekas to nepasakė, kai aš klausinėjau apie šį maršrutą. Tačiau informacijos centre mums parekomendavo kitą maršrutą, tokį pat gražų ir beveik praeinamą. Jis mums patiko. Prasidėjo toje pat vietoje, kurioje mes planavome pradėti žygį į Hoher Riffler, tik reikėjo keliauti į kitą ežero pusę. Užklausėme ir apie nakvynę žygio starto vietoje, ir gavom atsakymą – "keine probleme", jus galite statyti palapines ir nakvoti...
             Lėtai kilome Zamser Bach upės slėniu. Oras kylant nesitaisė. Likus penkiems kilometrams iki tikslo privažiavome šlachbaumą. Mat privažiavimas prie Schlegeisspeicher užtvankos mokamas – dešimt eurų automobiliui. Sargo pasiteiravau, ar čia už vienkartinį įvažiavimą, ar galėsime mes kelis kartus įvažiuoti. Nes vieną automobilį planavome palikti maršruto pradžioje – prie Schlegeisspeicher užtvankos, o kitus du – maršruto apačioje, vieną Ginzling, kitą Rauth miestelyje. Tad mes mažiausiai dar du kartus turėtume kirsti šį šlachbaumą. Sargas galvojo galvojo, ir pasakė – o žinot, jeigu jūs keletą minučių palauksite, galėsit važiuoti nemokamai, nes už keleto minučių baigsis mano darbo diena ir pravažiavimas bus nemokamas. Tiesiog paspauskit tą didelį raudoną mygtuką, užsidegs žalia šviesa ir važiuokit... Tada sėdo į automobilį ir išvažiavo...
             Taigi, sutaupėme trisdešimt eurų, visai neblogai... Pakilome iki Schlegeisspeicher užtvankos. Buvo visiškas rūkas, nieko nesimatė – nei kalnų, nei ežero, nei upės, visiškai nieko... Pavaikštinėjome užtvankos "pylimu", nieko nematydami, tada nuvažiavome į kitą ežero galą – į toliausią vietą, į kurią galima nuvažiuoti automobiliu. Čia radome mums labai nemalonų ženklą ”No camp”. Nu ir ką mums dabar daryti... Negi važiuosim viešbučio ieškoti. Galimybė tam yra, bet noro tam visai nėra. Nusprendėme daryti pažeidimą ir nakvoti čia. Tad išsirengėme stovyklą, pavalgėme ir čiūčią lliūlią...

             Miegojau puikiai. Taip ir turėjo būti, nes daugiau nei keturiasdešimt valandų neturėjau normalaus miego. Oras buvo kur kas geresnis nei vakar. Nesakau, kad puikus, tiesiog geresnis. Jau matėsi kalnai, matėsi ežeras, užtvanka, vietomis matėsi ir dangaus mėlynė... Gan greitai susipakavome daiktus ir iškeliavome. Pradžioje ėjome normaliu net automobilių pravažiuojamu keliu, kuris, kaip vėliau paaiškėjo, vedė iki keltuvo, kurio į Furtschaglhaus trobą vežamas maistas. Juk čia ne taip, kaip Slovakijoje – niekas ant pečių maisto nenešioja...
             Kelias vangiai kilo aukšyn, tad eiti buvo tiesiog poilsis. Pakelėse ganėsi karvės. Visos jos rudos ir turi po skardžiai skambantį žalvarinį varpelį ant kaklo. Per gerą valandą mes priėjome šio kelio galą, o čia prasidėjo serpantinuotas takelis į Furtschaglhaus. Takas status, tačiau eiti, bent man, buvo nesunku.. Vietomis takas vedė per pievas, vietomis per akmenynus, reikėjo ir vieną kitą upelį pereiti. Oras jau visai pasitaisė, atsivėrė pasakiški kalnų peizažai, fotografavau po penkis kartus tą patį kadrą...
             Vidurdienį priėjome Furtschaglhaus. Ilgai neužsibuvome, vienos iš darbuotojų paklausėme, kur yra Schonbichler perėja ir keliavome link jos. Man patiko tai, kad moteris neatkalbėjo ten neiti, nors ir iš tolo matėsi, jog visa perėja apsnigta. Aš ir pasakiau, jog mes bandome eiti, jei bus per daug pavojinga, grįšime atgal...
             Kuo aukščiau kilome tuo daugiau buvo sniego. Pradžioje atsirado sniego lopai, vėliau – sniego košė ir balos, galiausiai – pusmetrinės sniego pusnys. Beje, tik priėjus sniego zoną, mes pametėme taką, tad ėjome nosies tiesumu perėjos link. Aš ėjau pirmas – tai pasakysiu, jog bristi per pusnis, kai tu susmengi iki juosmens tikrai nėra lengva. Batai jau seniai peršlapę, kelnės taip pat. Kas gi žinojo, kad čia bus tiek daug sniego. Nei bachilų neturime, nei batų aš neimpregnavau... Kilome labai lėtai, o laikas tikrai nebuvo mūsų sąjungininkas. Mums besiilsint priešais mus esančiame šlaite kažkas sudrebėjo ir pradėjo triukšmauti. Tai buvo lavina. Laimei ji mums nebuvo pavojinga, tačiau nejauku vis tik į ją žiūrėti. Geras penkias minutes sniegas čiuožė žemyn. Žvelgiant iš toli, nuošliauža panašėjo į kalnų upelį. Tačiau tai nebuvo upelis...
             Toliau žygiavome aukštyn. Dar šiek tiek palipome, GPS‘as rodė 2800 metrų. Perėja yra 3150 metrai. Įvertinę tai, kad laiko mes neturime, tako nematome ir nežinome, kas darosi už perėjos, mes pasukome atgal...
             Maniau leistis bus lengviau, tačiau sniegas toks šlapias, jog ant užpakalio nenučiuoši, tad ir vėl klampojam, tik šį kartą žemyn. Mano batai visiškai peršlapo, periodiškai sustoju, gręžiu kojines, nes vanduo batuose gi ledinis, kojas gelia...
             Nusileidome iki Furtschaglhaus ir čia pasidarėme poilsio valandėlę: pavalgėme, pagulėjome, pailsėjome... Beje, valgėme savo, iš Lietuvos atsivežtą, maistą, prieš tai be abejo atsiklausėme šeimininkų ar galima taip... Jie mums leido. O savo maistu mes pamaitinome ir šuniuką. Jis buvo labai mielas...
             Vakarop iškeliavome žemyn. Mat kadangi Zemmbach upės slėnio nepasiekėm per Schonbichler perėją, tai į jį pateksime iš apačios. Tai sugadins mums ne tiek ir daug – pusdienį. Kita vertus, kai tu turi tik tris dienas, pusdienis yra daug. Bet kito pasirinkimo mes juk neturėjome...
             Nusileidome žemyn, apsistojome toje pačioje vietoje. Vieni statė palatkes, kiti virė valgyti, dar kiti išėjo atvaryti automobilių. Padarę "namų ruošos" darbus aš ir Jurga nuėjome prie upelio paieškoti vietos maudymuisi. Jau pasiruošėme nusirenginėti ir šokti į upelį, kai prie mūsų priėjo žmogus, ir pasakė, kad čia negalima maudytis. Čia pavojinga, nes upelis sraunus, vanduo nešvarus, nes aukštai slėnyje ganosi karvės... Be to, sako, jus čia apsistoję su palapinėmis, o čia negalima kempinti. Jeigu jus pagaus policija sumokėsite labai didelė bauda...
             Mes nuėjome ieškoti kitos vietos maudymuisi, o kai grįžome, sutikome jį su žiūronais besidairantį. Dar šiek tiek šnektelėjome su juo, ir bekalbėdami supratome, jog policijai jis apie mus jau pranešė. Tad sugrįžome į stovykla, sugriovėme jau pastatytas palapines, sėdome į du automobilius ir išvažiavome žemyn. Beje, tas pats žmogelis ir pasakė mums, jog apačioje yra automobilių stovėjimo aikštelė, kurioje mes galime statytis palapines nemokamai. Pakeliui restorane sustojome pasitikslinti kelio ir pamatėme reindžerius. Kažkodėl sugalvojau, jog jie važiavo pas mus...
             Taigi socialinis reiškinys – įduok visuomenės priešą Austrijoje veikia. Matyt dėl to pas juos ir yra tokia tvarka.
             Tad ramiai atgulėme nors ir ant kietos akmenėtos automobilių stovėjimo aikštelės žemės. Tačiau viską darėme legaliai, o tai kompensavo viską. Aš pažadėjau sau, jog nuo šiol viską darysiu legaliai. Nes gi sako – nelegalas esi tik iki pirmo karto. Tada susimoki tokią baudą, jog kitą kartą rizikuoti tiesiog nesinori...
             Kažkas dar valgė vakarienę, na o aš pasinėriau į miegus. Jaučiau nuovargi. Vis tik diena buvo įtempta...

             Palapinės buvo apytuštės, nes Mindaugas, Rasa ir Rita panoro miegoti namuke, esančiame už kilometro, na o Andrius ir Vytenis, kaip ir pirmąją naktį, miegojo automobilyje. Gi pas mus demokratija, kas kaip nori, lai taip ir elgiasi...
             Po vakar dienos matės traumuoti bendražygių veidai. Bet ne piktąja prasme traumuoti: Domo akys buvo labai raudonos, Andriaus raudonavo visas veidas, o Vytenis atrodė juokingiausiai – visas raudonas su baltais ratilais aplink akis. Mat jis vakar ėjo su akiniais nuo saulės, nesitepė kremu, tai ir nudegė taip, juokingai...
             Šiandien net ir didžiausi skeptikai tepėsi daug kremo nuo saulės. Iškeliavome ne taip jau vėlai – 8:00 jau buvome kelyje. Kelias aukštyn kilo vangiai. Dešinėje pamatėme suspausta Zemmbach upelį. Jis įplukdė savo vandenis į nedidelį, bet gilų kanjoną. Kanjono sienų aukštis gal dešimt metrų, o vaizdas apačioje sukėlė man šiurpuliukus. Juk aš, kaip senas vandenininkas, upes skirstau tik į dvi kategorijas – praplaukiama arba nepraplaukiama. Nors kai kurie sakytu, jog nėra nepraplaukiamos upės, yra tik laivo, patirties ir rizikos klausimas, bet šitą upę aš nurašiau į nepraplaukiamų kategoriją...
             Po valandos priėjome Schwemmalm trobą. Čia padarėme penkiolikos minučių pertraukėlę ir keliavome toliau. Oras buvo geras, tik ūkas nervino fotografus. Tiesa, šiandien mes startavome visu kilometru žemiau, todėl gan ilgai žygiavome miško zona. Pušynai kvepėjo, o rododendrų raudonis malonino akis. Rododendrai čia vadinami Alpių rože (Alpen rose). Sugalvojome, jog grįždami iš kalnų išsikasime krūmelį (kitą dieną taip ir padarėme), parsivešime namo, pasodinsime...
             Po valandos priėjome Grawandhutte, o dar po valandos Berliner Hutte. Čia pavalgėme, pailsėjome. Buvo vidurdienis. Sniego šiame slėnyje buvo pastebimai mažiau, tačiau laikas mus labai spaudė, nes buvo jau vidurdienis. Trobos šeimininke nieko nežinojo apie Morchenscharte perėjos būklę. Apskritai mes turėjome du variantus. Planavome eiti iki Morchenscharte perėjos, ją praeiti, nusileisti į Floitenbach slėni ir nakvoti Greizer Hutte. Jeigu vis tik negalėtume praeiti Morchenscharte perėjos, sugrįžtume iki Schwarzensee ežeriuko ir leistumėmės į slėnį ir nakvotume Maxhutte. Pastarąjį variantą trobos šeimininkė išbrojijo, sakydama, jog nusileidimas labai status, o takas nesužymėtas. Mes lengvai pasiklysime, o dar sniegas... Tikimybė, jog nepraeisime perėjos buvo didelė, tad pasirinkome patį lengviausia sprendimą – mes liekame troboje ir čia nakvojame. O dabar be daiktų neskubėdami keliaujame į perėją. Prieš kelionę pavalgėme sočius pietus – sriubytė, štriudeliai, na ir žinoma lietuviški lašiniai – kaipgi be jų...
             Lengvai kilome Zemmbach upės slėniu. Tačiau labai greitai pamatėme, jog vėl pametėme taką. Tad greičiausias būdas rasti taką buvo kilti į statų šlaitą. Čia mūsų komanda išsiskyrė, mat merginos – Jurga, Rita ir Agnė, panoro turėti lengvą pasivaikščiojimą, ir visiškai nejautė poreikio kilti į perėją. Vyrai žygiavo toliau. Pagaliau radome taką, bet akivaizdžiai matėme, jog jis veda ne ten. Tačiau takas buvo labai geras, tad mažytė viršūnėlė, į kurį jis vedė buvo lengvai pasiekiama. Ją mes ir nuėjome. Žygiavome per kriokliuką ir net per šlaitą, kuriuo neseniai buvo nusiritusi lavina. Nejauku aišku buvo eiti. Bet rizika, kad lavina pasikartos, maža. Galų gale visi gi buvo instruktuoti, ką daryti, jei netikėtai patenki į laviną – kuo greičiau suglausti galūnes, kad užimtum kuo mažesnį plotą. O jei tave užvertė ir tu nesuvoki kurioje pusėje yra viršus, o kurioje apačia, tiesiog spjauk. Žiūrėk kur seilės nukris, ir rauskis į priešingą pusę.
             Praėjome ir nedidelį sniego karnyzą, kuris buvo pavojingiausia šio tako dalis ir po dvidešimties minučių kilimo serpantinais per pasiekėme turą. Jis mums pranešė, jog čia yra kažkokia viršūnė. Takas vedė toliau, bet eiti juo nebuvo prasmės, nes aplink karaliavo rūkas. Debesys kartais prasiverdavo, ir mes pamatydavome viršūnės. Čia besėdėdami mes pamatėm ir pamestą taką į Morchenscharte perėją. Regis jau iš trobos mes nuėjome ne tuo keliu. Šiaip čia su nuorodomis prastai – jos ne tokios iškalbingos kaip Aukštuosiuose Tatruose.
             Dar kurį laiką pasėdėjome viršūnėje, sudorojome "valdišką" chalvą ir keliavome žemyn. Po pusvalandžio priėjome kryžkelę – vienas kelias vedė į Berliner Hutte, kitas į Morchenscharte perėją. Labai norėjau keliauti į perėją, tačiau nebuvo prasmės. Takas aukštumoje ir vėl dingsta, o ir laiko mažai. Tada pasukome namų link. Beeidamas sugalvojau, jog rytoj kelsiuosi anksti, ir šturmuosiu perėją. Kas norės, galės eiti su manimi, o kas nenorės, galės tiesiausiu keliu žygiuoti žemyn. Ši mano idėja daug kam patiko, tad mano sugalvotas planas buvo patvirtintas. Bet vakare trobos šeimininkė mus pranešė, jog šiandien vienas žmogus iš Greizer Hutte pakilo iki Morchenscharte perėjos, tačiau praeiti jos negalėjo, nes ji visa užsnigta. Perėjoje yra pagalbinės priemonės – kopėtėlės ir grandinės, bet jos po sniegu. Tad perėja nepraeinama. Aš nuliūdau siaubingai. Visą vakarą į kalnus žiūrėjau ilgesingai ir supratau, jog nieko doro aš čia nenuveikiau. Net ir šeimininkė guodė, jog paprastai tokiu metų laiku viskas būna OK, bet šie metai ypatingi – šiais metai labai daug sniego...
             Vakare debesys išretėjo, ir aukštai aukštai mes pamatėme Schonbichler perėją, kurią turėjome įveikti pirmąją dieną. Bežiūrėdamas į ją supratau, jog teisingas sprendimas buvo į ją nelipti. Nes ji visa snieguose, be to nematydami tako, mes būtume pasiklydę ir ne ten nusileidę. O kadangi laiko buvo mažai, tai oj oj oj kuo visa tai galėjo baigtis...
             Jau gulėdamas lovoje supratau, jog oras šį kartą nebuvo mūsų sąjungininkas, bet Alpėse mes padarėme viską ką galėjome.

             Ilgai miegojome, ilgai krapštėmės, bet nusileidome labai greitai. Tada sėdome į automobilius ir išvažiavome namo. Pakeliu dar kelinta valandų praleidome Mayrhofen miestelyje, kultūrinome, šopinomės...
             Dar vakar vakare iš Liudo gavau SMS su klausimu, ar mes nepaskendome. Mat visa pietų Lenkija ir Čekija apsemta. Bijodami pakliūti į kamščius mes pasirinkome kitą kelią namo. Važiavome per Berlyną, Poznaną, Varšuvą...
             Nors kelias buvo šimtu kilometrų ilgesnis nei pirmyn, važiavome valanda trumpiau. Vis tik nuo Vilniaus iki Alpių galima suvažinėti per dvidešimt valandų...
             Ir nors kelione kainavo labai nedaug (350Lt žmogui), aš nemainau, jog į Alpes verta važiuoti turint tik tris dienas žygiui. Kelionė ilga, o skubėti gi nesinori. Tad Alpės lai lieka tiems, kurie gali šiem didingiems kalnams skirti mažiausiai savaitę.

Copyright © 1999 – 2011 by Remigijus Launikonis. All rights reserved.
E–mail: remigijus.launikonis(eta)gmail.com. Atnaujinta: 2012 09 05