Naujienos
Kelionės / žygiai
Kas yra kas...?
------------
E–paštas

LADAKAS, INDIJA
2009 08 14 – 2009 09 05

Nuotraukas žiūrėkite čia
Dalyviai: Jurga, Lina, Rita, Kristė, Agnė, Andrius, Alminas, Mindaugas, Remigijus



             Mintis keliauti į Indiją man kilo netikėtai. Kai pamačiau, jog bilietai į Delį ir atgal kainuoja 1390Lt, supratau, jog reikia griebti "jautį už ragų" ir šia linkme kreipti savo vasaros atostogų planus. Ką noriu veikti Indijoje aš jau seniai žinojau. Tad beliko tik susirasti kelionės draugus. Greitai susidarė šešių žmonių grupė – Jurga, Agnė, Kristė, Andrius, Alminas ir, žinoma, aš (kaipgi be manęs... :) ), ir jau vasario mėnesio pradžioje mes visi žinojome kur keliausime vasarą. Likus dviems mėnesiams iki kelionės prie mūsų prisijungė Lina ir Mindaugas, o likus mėnesiui – Rita.
             Taigi, mūsų komanda šį kartą gausi – devyni bendražygiai, trys savaitės atostogų ir po du tūkstančius litų kišenėje išlaidoms Indijoje...

             Delyje nusileidome rugpjūčio 15 d. naktį. Oro uoste žengęs pirmus žingsnius pamačiau, jog Indijoje žmonės turi didelę kiaulių gripo baimę – didžioji dalis oro uosto personalo ir nemažai keleivių dėvėjo kaukes. Tad stabtelėję tvankiame oro uosto koridoriuje mes taip pat jas užsidėjome. Sau atrodžiau šiek tiek juokingai, bet kaip rusų patarlė sako "bieriežonovo ir bog bieriežot". O oro uoste prieš pasų tikrinimo punktą buvo dar vienas punktas, kuriame "registravo" kaip tu jautiesi. Beje, įdomu tai, jog tikrindamas mano pasą ir žiūrėdamas į mano nuotrauką pase pareigūnas net nepaprašė manęs nusiimti kaukę.
             Oro uoste mes turėjome susitikti su Lina, kuri į Delį skrido per Paryžių. Tačiau iš Linos gavome žinutę, jog jos lėktuvas iš Prahos į Paryžių vėlavo, todėl ji nespėjo į lėktuvą Paryžius – Delis, ir Delyje bus tik po paros. Tai buvo labai blogos naujienos mums, nes mes turime labai mažai laiko, o mūsų laukia ilga kelionė. Paėmėme du taksi, sumokėdami už juos prepaid taxi kioske, ir nuvažiavome į Main Bazarą. Buvo lygiai vidurnaktis, kai išlipome tamsiame skersgatvyje Main Bazar rajone. Iš karto prie mūsų prilipo "draugai" siūlydami pigius puikius viešbučius, kurie yra "visai čia pat, pora minučių kelio". Vienam iš tokių siūlytojų mes padarėme "dovaną", sakome – rodyk. Nuvedė jis į viešbutuką, kuris buvo eilinis už visai normalią kainą, bet čia neturėjo pakankamai laisvų kambarių. Tačiau žmogelis vis tiek gavo komisinius iš viešbučio savininko. Aplankėme dar kelis viešbutukus, tačiau nieko nepešėme. Supratome, jog septynių žmonių govedai nėra labai lengva surasti laisvų kambarių už gerą kainą. Galiausiai apsistojome viešbutulyje, kuriame paėmėme tris dviviečius kambarius, ir viename iš jų miegojome trise. Viešbutukas buvo iš tų "budget" serijos, tad ypatingos švaros mes čia net ir neieškojome. Svarbiausia – veikė dušas ir turėjome stogą virš galvos. Tik va Alminui nepasisekė, jis viešbučio koridoriuje išsišūdino batą. Kieno tai buvo šūdas mes iki šiol nežinome...

             Indijoje ilgai miegoti yra neįmanoma, nes jau nuo šešių ryto miestas pradeda triukšmauti. Tačiau šią naktį mums "pasisekė", nes mūsų kambarys buvo be langų – turėjo tik viena nedidelį langelį į erdvę, panašią į lifto šachtą. Taigi nedėdamas didelių pastangų aš išmiegojau iki aštuonių. Mūsų kambarys buvo viršutiniame viešbučio aukšte, kurio koridorius vedė į balkoną. Nuo čia atsivėrė Main Bazar rajono stogų vaizdas. Kurį laiką stovėjau balkone, žiūrėjau į miestą – apgriuvusias bakūžes, krūvą netvarkingai suvyniotų elektros laidų. Visa šį harmoningą vaizdą papildė "kaimynų" berniukas, kuris nuo stogo leido aitvarą.
             Išsikraustėme iš kambarių ir iškeliavome į susitikimą su Rita. Dar Lietuvoje būdami sutarėme susitikimo laiką ir vietą. Rita pavyzdingai buvo laiku, o mes pavėlavome, nes sutriko mano navigaciniai gebėjimai ir mes nuėjome ne į tą vietą. Tačiau viskas, nors ir šiek tiek vėliau, baigėsi susitikimu. Taigi, dabar mes jau aštuoni, beliko sulaukti Linos. Beje, Rita į Delį atskrido prieš dvi dienas ir jau spėjo aplankyti Tadž Machalą Agroje.
             Kelionių agentūroje, kurios savininką Rita pažinojo iš ankstesnės kelionės po Indiją, susiradome taksi į Lehą, palikome daiktus ir išėjome pasižvalgyti po Delį. Aplankėme sikų šventyklą (pavadinimo, deja neprisimenu), kuri atrodė įspūdingai. Kaip ir kiekvienoje sikų šventykloje, čia telkšojo švento vandens telkinys, kuriame sikai maudėsi, taip pat iš jo gėrė. Viskur buvo švaru, nes švarintojų komanda dirbo išsijuosusi. Kaip ir į kiekvieną šventyklą, į šią negalima buvo įeiti su batais. Be to tiek vyrams, tiek moterims reikėjo paslėpti plaukus. Tam reikalui prie įėjimo buvo padėta didelė dėžė skarelių.
             Kitas lankytinas objektas – induistų šventykla (jos pavadinimo aš taip pat neprisimenu). Apsauga čia buvo kur kas griežtesnė – mums neleido įsinešti nei kameros, nei fotoaparatų. Mane – fotografą mėgėją tai labai nuliūdino. Bet juk taisykles reikia gerbti, tad mes jas ir gerbėme.
             Dar mes aplankėme kelias suvenyrų parduotuvėles ir šiaip, be tikslo pasivaikščiojome gatvėmis. Diena ir baigėsi... Vakare sėdome į taksi ir nuvažiavome į oro uostą pasiimti Linos. Linos pavėlavimas į lėktuvą pakoregavo mūsų planus iš esmės. Šiandien šešioliktos valandos autobusu mes turėjome palikti Delį ir keliauti į Manalį. Tačiau be Linos juk nekeliausime. O prarasti dieną, mums labai nesinorėjo. Todėl nusprendėme kelionių agentūroje imti taksi mikrūškę, vakare oro uoste pasiimti Liną ir keliauti tiesiai į Lehą. Šis malonumas kiekvienam iš mūsų kainavo po 300Lt, t.y. 200Lt daugiau nei būtume mokėję, jeigu būtume važiavę autobusu...

             Visą naktį ir visą dieną mes sėdėjome autobusiuke. Po langus šmėkščiojo indiški vaizdai, mes pasyviai juos stebėjome. Vakare atvažiavome į Manalį. Palikome daiktus viešbutyje ir išėjome apžiūrėti miesto. Manalis – populiarus kalnų kurortas. Čia pilna agentūrų siūlančių plaukimą plaustais sraunia kalnų upe, trekus kalnuose ir kitas panašias paslaugas. Oras čia paprastai būna ūkanotas, kadangi Manalis įsikūręs pietinėje Himalajų dalyje, o čia juk iškrinta daugiausia kritulių žemėje...
             Pavalgėme gausią vakarienę, užsipirkome vaisių, indiškos dantų pastos, šampūno, bananų ir kitų "būtinų" prekių. Šiuo įvykiu ir baigėsi rugpjūčio 17'oji.
             Tiesa, viešbutis, kuriame apsistojome buvo naujas, ir mes buvome pirmieji vakariečiai jame. Todėl šeimininkas paprašė mūsų papozuoti kelioms nuotraukoms reklamai. Taigi, aš pirmą kartą savo gyvenime tapau modeliu...

             Kitą dieną mūsų laukė ne labai ilgas kelias kilometrų kiekiu – 115 kilometrų, tačiau ilgas laiko prasme. Tuos 115 kilometrų iki Keylongo mes važiavome visą dieną. Juk kelias vedė per kalnus ir buvo labai prastos būklės. Dar būdami Vilniuje stebėjome orus Indijoje. Ir nors musonų sezonas jau ėjo į pabaigą, lietaus Indija gaudavo daug. O gausus lietus reiškia, jog mūsų kelias bet kada gali būti nuplautas ir mūsų kelionė gali sustoti valandai, dviems, penkiomis ar net visai parai. Čia juk Indija. Čia juk visko gali nutikti...
             Tačiau Kelionių Dievai mums buvo palankūs. Kelias nors ir buvo prastos kokybės, buvo pravažiuojamas. Lengvai iškentėme ir 3900 metrų Rohtang perėją, ir vakare pasiekėme Keylongą. Tačiau problemų mes vis tik turėjome. Jau pusiaudienį sugedo mūsų autobusiukas. Jis kriokė, pastebimai sumažėjo trauka, o vairuotojo padėjėjas nuolat pilė vandenį ant variklio, nes pastarasis kaisdavo. Tad Keylonge mūsų vairuotojas išvažiavo remontuoti autobusiuko, o mes iškeliavome Shashur gompos link. Tai buvo pirmas budistinis vienuolynas mūsų kelionėje ir pats svetingiausias, nes vienuolyno valdytojas ne tik šiltai su mumis pabendravo, bet ir pavaišino mus saldumynais bei arbata. Atsidėkodami mes palikome auką vienuolynui...

             Rugpjūčio 19'oji mums buvo sunki diena – 430 kilometrų atstumas iki Leho per kalnus bei keturios aukštos perėjos – Baralacha La, Nakeela Pass, Lachalang La ir Taglang La. Pastaroji yra antra pagal aukštį motorizuota perėja pasaulyje (pati aukščiausia motorizuota perėja pasaulyje yra Khardung La perėja, esanti taip pat Ladake. Jos aukštis 5602 metrai virš jūros lygio).
             Geros aklimatizacijos mes neturėjome, nes tiesiog neturėjome laiko jai padaryti. Todėl važiavome be aklimatizacijos. Kaip mums sekėsi? – ogi įvairiai. Vieni dar Delyje pradėjo gerti Diakarbą, kuris turėjo padėti lengviau aklimatizuotis, kiti aukštį pergyveno gana lengvai. Sunkiausia buvo man. Dar 4200 metrų aukštyje aš netekau apetito ir galima sakyti, jog visą kelią gulėjau be plionkės. Kiekvienoje perėjoje sustodavome šiek tiek prasivaikščioti. Taglang La perėjoje (5360 metrai virš jūros lygio) aš padusau nuėjęs dešimt metrų. Gal ir bučiau niekur nėjęs, tačiau užsinorėjau į tualetą. O juk nepadoru buvo reikalą daryti tiesiog čia ir dabar...
             Kai po visko grįžau į autobusioką, akyse buvo tamsu, galvoje jaučiau skausmingą tvinkčiojimą, ausyse – aukšto dažnio spengesį, o kvėpuoti buvo taip sunku, tarsi po ilgo bėgimo užsidėjus dujokaukę.
             Po Taglang La perėjos mes leidomės tik žemyn, ir su kiekvienu nusileistu metru mano savijauta gerėjo. Oras Leho slėnyje buvo puikus, o vaizdai – tiesiog nuostabūs. Ir apskritai, kelias Manalis – Lehas yra pats gražiausias kelias, kuriuo aš kada nors važiavau. Visą kelią žiūrėjau išsižiojęs ir fotografavau, negailėdamas nei savo, nei fotoaparato "batareikų"...
             Į Lehą atvažiavome jau sutemos. Vairuotojas mus nuvežė į Čangspą rajoną, kur Rita mums buvo nužiūrėjusi viešbutuką. Atsisveikinome su vairuotoju ir iškeliavome naktinio Leho gatvėmis. Tačiau ne taip lengva čia rasti nakvynę. Mat mieste vieši Dalai Lama, ir kelias dienas skaitys paskaitas. Todėl mieste pilna turistu, kurie ir užėmė visas vietas viešbučiuose.
             Labai sunkiai, tačiau radome tris dviviečius kambarius skirtinguose viešbučiuose, su šeimininkais sutarę, jog juose nakvosime po tris. Restorane kartu su gausia vakariene mes palydėjome šią dieną. Nežinau kaip kitiems bendražygiams, bet man ji buvo labai sunki...

             Lehas yra 3500 metų aukštyje virš jūros lygio. Tai ir buvo mano didelio galvos skausmo priežastis. Nepaisydamas to, visą kitą diena aš vaikščiojau po Lehą ir stengiausi pažinti jį.
             Pagal pirminį planą, šiandien mes turėjome susiorganizuoti treką, o rytoj ryte į jį iškeliauti. Tačiau patarti Gurunam, kuris mums ir organizuos treką, mes nusprendėme dar dvi dienas pasilikti Lehe ir paklausyti Dalai Lamos pamokslo. Juk daug žmonių vien dėl to trenkėsi šimtus kilometrų, o mums belieka tik čia pabūti dviem dienom ilgiau.
             Taigi, mes paklausėme Gurunam patarimo. Visą dieną vaikščiojome po miestą, lankėme šventyklas, turgų, parduotuves ir restoranus. Taip bevaikščiodami mes pamatėme Dalai Lamą išeinantį iš vienos šventyklos. Pasak budistų, jei atsitiktinai sutinki Dalai Lamą, reiškia, jog tavo karma yra gera...
             Čangspa rajone yra aukštas kalnas, nuo kurio atsiveria visas Lehas ir visas Leho slėnis. Ant šio kalno pastatyta stupa – Shanti stupa. Leho gyventojai ir, žinoma, miesto svečiai dažną vakarą lipa ant šio kalno palydėti saulės. Taigi, šį vakarą mes taip pat lipome į Shanti stupą palydėti saulės. Vaizdas ir atmosfera buvo nepakartojami. O kai saulė pasislėpė už kalnų, ir visas slėnis nusidažė ryškia raudona spalva...

             Ištvermingiausieji ne tik vakare palydi saulę ant Shanti stupos kalno, bet ir pasitinka ją ten pat ryte. Tad ir mes kitą rytą buvome tie ištvermingieji: kėlėmės anksti – ketvirtą ryto ir lipome į Shanti stupą...
             Tikrai gražu ir jauku buvo žiūrėti į bundančią saulę. Ypatingai gera buvo jausti saulės šilumą. Rytai kalnuose juk būna šalti. Tik išlipęs iš lovos aš įsisupau į šiltą antklodę. Visą kelią ėjau ir ant kalno ilgai sėdėjau su antklode. Numečiau ją jos vos tik saulė išlindo iš kalnų ir apdalino mus savo šiluma...
             Beje, ant Shanti stupos kalno kas rytą susitinka miesto šviesuoliai medituoti ir daryti asanas, kurios nepratusiam žmogui gali atrodyti labai keistai. Aš ir Jurga taip pat darėme asaną – saulės pasveikinimą.
             Galvos skausmas mano galvoje nesiliovė. Sugalvojau, jog aš jau pamiršau koks yra jausmas, kai tau neskauda galvos. Gurunam man patarė šiandien ilsėtis, niekur neiti, tiesiog gulėti, miegoti... Aš jo paklausiau, ir gerai, nes vakare galvos skausmas sumažėjo, o kitą dieną aš jau jaučiausi pusė velnio. Pripažinsiu, jog man net buvo kilusi mintis neiti su komanda į treką. Nes tokios būsenos aš juk užsilenksiu nepriėjęs pirmos perėjos... Tačiau poilsio diena man padėjo, ir vakarienės metu aš ryžtingai nusiteikiau keliauti į treką kartu su visais...

             Išaušo dar vienas rytas Indijoje. Lėtai ėjome autobusų stoties link ir stebėjomės, nes Lehas buvo nepanašus į tą Lehą, kurį matėme vakar ir užvakar: tvoros nebuvo uždengtos parduodamais kilimais, namų sienos nebuvo apkarstytos prekėmis, nebuvo bernioko, garsiai siūlančio batų valymo paslaugas, ir turistų gatvėse, ir apskritai žmonių buvo mažai. Matyt visi išvažiavo klausytis Dalai Lamos paskaitos, o gal dar miegojo...
             Perėjome Čangspa, perėjome Main Bazarą, vietinį turgelį, suradome stotelę, sėdome į autobusą ir iškeliavome. Autobusas buvo sausakimšas, bet mes visi gavome sėdimas vietas. Važiavome maždaug penkiolika minučių, po to patekome į kamštį, ko pasekoje daugiau stovėjome nei važiavome. Bet išlipti mes nedrįsome, nes nežinojome kiek mums dar liko važiuoti... Šalia autobuso ladakietis stūmė ledų vežimėlį. Kai mes važiavome, jį lenkdavome, kai mes stovėjime, jis lenkdavo mus. Bet galiausiai jis atstūmė vežimėlį greičiau nei mes atvažiavome autobusu...
             Tolumoje, žmonių minioje, pamatėme Dalai Lamą. Paskaita jau buvo prasidėjusi, ir žmonių, susėdusių ant žolės didelėje pievoje, minia ramiai klausė jo žodžių. Mes aišku prasibrovėme į patį priekį, kad kuo iš arčiau galėtume pamatyti ir kuo geriau girdėti kalbėtoją. Tačiau ilgai čia neužsibuvome, nes mes gi nieko nesupratome, Dalai Lama kalbėjo ladakiečių kalba. Pavaikščiojome minioje, pažiūrėjome į žmones. Jurga surado vertėją, kuris šiek tiek pavertėjavo į anglų kalbą. Tai buvo įprasta paskaita, kuri mums greitai pabodo, be to ir saulė buvo labai kepinanti. Tad po poros valandų mes visi vieningai nusprendėme grįžti į Lehą.
             Vakarop sulipome į du džipus ir išvažiavome Lamayuru link. Lamayuru viešbutyje numetėme daiktus ir išbėgome apžiūrėti vienuolyno – gal dar spėsim kažką pamatyti, nors saulė jau buvo pasislėpusi už kalnų. Užlipome į vienuolyną, tačiau jau buvo prieblanda, tad negalėjome nei fotografuoti, nei įžiūrėti architektūros detalių. Pažadėjome sau, rytoj anksti keltis ir užlipti dar kartą. Beje, į vienuolyną nelipo Jurga, Agnė ir Andrius. Jie blogai jautėsi...

             Kitą rytą dar kartą aplankėme Lamayuru vienuolyną, nuodugniai jį apžiūrėjome ir apifotografavome. Kai grįžome į viešbutį, mūsų jau laukė džipas. Komanda pasidalino į dvi grupes. Pirmoji dalis, kuriai priklausiau ir aš, išvažiavo į Vanglą pirmieji, antroji dalis liko Lamayuru ir laukė kito reiso.
             Vangloje sukrovėme visus daiktus ant arklių ir išžygiavome. Taigi, prasidėjo mūsų kelionė per Himalajus, kuri truks lygai aštuonias dienas. Šį kartą žygis tikrai pižoniškas. Mes turėjome aptarnaujantį personalą, kurį sudarė: gidas, virėjas, arklininkas ir arklininko padėjėjas, o mūsų mantą nešė devyni arkliai. Oras buvo puikus, net sakyčiau per karštas, tad vandens resursai seko. Šiaip žygyje padarėme neapskaičiavimą. Kadangi čia Indija, ir vandens iš upių gerti negalima, mes planavome Lehe nusipirkti vandenį dezinfekuojančių miltelių. Tačiau jų Lehe neradome, todėl visą žygį turėjome gerti virintą vandenį. Dienai gaudavome po du litrus vandens. Nebuvo jis skanus, be to juk ir nesveika gerti virintą vandenį...
             Pirmąją žygio dieną eiti buvo lengva, nes ėjome keliu. Stataus kilimo nebuvo, tad šiandien mus nuvargino tik didelis nueitų kilometrų skaičius. Tiesa, Jurga, Agnė ir Andrius šiandien nėjo su mumis. Kadangi jie jautėsi prastai, džipas juos nuvežė į Hanupatą. Pamanėme, jog nelabai gerai jaučiantis yra geriau turėti papildomą poilsio dieną. Vakare mes juos pasivijome, o pirmai nakvynei apsistojome Hanupatos kaime.
             Pirmas vakaras visada būna įdomiausias. Mokinomės statyti palapines, ir nustebome, kai virėjas vakarienei pagamino net tris patiekalus... Trys patiekalai buvo gaminami kiekvieną vakarą. Tad visą žygį maitinomės gan prabangiai...

             Antrą žygio dieną mūsų laukė pirmoji perėja – Sirsir La, kurios aukštis 4805 metrai virš jūros lygio. Kėlėmės aštuntą ryte, pavalgėme ir iškeliavome. Oras puikus – nei karšta, nei šalta – tiesiog pats tas ėjimui kalnuose. Bet klimatas čia labai sausas, tad ore visada yra daug dulkių ir gyvenimas be nosinės čia yra tiesiog neįmanomas. Dažnai šnirpštėme į nosinę, o kartais ir kraujas iš nosies bėgdavo, nes dulkių kristalai ten, nosyje darydavo kažką negero. Likus valandai iki perėjos priėjome "taverną". Taverna – paprasta palapinė, kurioje gyvena žmogelis ir pardavinėja Coca Cola, Sprite, sausainius, čipsus ir kitus nesveikus produktus. Gerai nors tai, kad gali ir arbatos išvirti, ir maistą normalaus pagaminti. Kadangi mes turėjome savo maistą, nes kiekvieną rytą virėjas mums išdalindavo sausą davinį pietums, nupirkome tik arbatos ir pasėdėjome ten valandėlę.
             Į Sirsir La perėją per valandą ir užlipome. Perėjos aukštis 4805 metrai virš jūros lygio, tad jautėme deguonies trūkumą. Ši perėja jau beveik motorizuota. Nutiestas kelias baigiasi čia pat už perėjos, tačiau darbai vyksta sparčiai. Tad labai greitai bus nutiestas kelias iki pat Padumo ir šis trekas bus sugadintas.
             Likusį pusdienį ėjome gan monotoniškai. Eiti nebuvo sunku, nes takas vedė žemyn. Beeidami matėme daug Himalajinių švilpikų (Marmota himalayana). Jie drąsūs, nes tiesiog niekas jų čia nemedžioja.
             Priėjome nakvynės vietą, kuri buvo maždaug vienas kilometras prieš Photoskar kaimą. Tolumoje jau matėme mus besivejančius arklius, tačiau vis tiek nusprendėme aplankyti Photoskar vienuolyną. Iki jo ėjome valandą, pakeliui aplankydami kaimelį. Pamatę mus kaimelio gyventojai elgėsi labai įvairiai: vieni bėgo nuo mūsų objektyvų, kiti šypsojosi ir mielai pozavo. O vaikai kaip ir visur – kišo savo smalsias nosis ir prašė saldainių bei rašiklių. Aplankėme ir mokyklėlę. Klasėje buvo gal dvidešimt įvairaus amžiaus mokinių. Mokytoja sakė, jog čia mokosi penkios skirtingos klasės.
             Photoskair vienuolynas buvo uždarytas. Apėjome aplink, pasėdėjome prie durų slenksčio ir pasukome stovyklos link. Kai grįžome į stovyklą, arkliai jau ganėsi, o virėjas gamino vakarienę. Tad puolėme statyti savo palapines ir vakaroti.
             Vakare į mūsų stovyklą atėjo avių ir ožkų banda. Vėliau atėjo minia vaikų. O dar vėliau atėjo moteris, kuri rinko aukas kaimo mokyklos rekonstrukcijai. Kai sutemo, niekas daugiau neatėjo į mūsų stovyklą. Kartais tamsa yra gerai...

             Kitą rytą kėlėmės anksti, sugriovėme palatkes, pavalgėme, susipakavome ir iškeliavome. Šiandien mūsų laukė dvi perėjos – Bumitse La (4200 metrai) ir Sengge La (5000 metrų).
             Bumitse La įveikėme labai lengvai, o Sengge La iš mūsų atėmė nemažai jėgų. Takas į šią perėją kilo labai lėtai, o tai daugeliui iš mūsų nelabai patiko. Kai pagalvoji, kartais geriau užlipti greičiau, bet stačiau, nei eiti ilgai, bet lėtai. Gerokai po pietų užlipome į perėją. Sengge La perėjos aukštis yra 5000 metrų virš jūros lygio, ir tai yra aukščiausia perėja visame mūsų treke. Putė didelis vėjas, ant perėjos buvo tikrai šalta. Spengė ausyse, ir, bent man, norėjosi kuo greičiau nulipti. Tad šiek tiek pabuvome, apžvalgėme horizontus, pafotografavome ir leidomės žemyn. Palipus žemyn šimtą metrų vėjas pradingo, saulutė švietė, dangus mėlynavo, tad leistis buvo tikras malonumas. O su kiekvienu metru ir spengesys ausyse mažėjo. Šio vakaro stovykla buvo kalno apačioje. Joje jau buvo įsikūrę kelios grupės. Aš neilgai vakarojau, nes Sengge La iš manęs atėmė daug jėgų. Man skaudėjo galvą, iš nors kasdieniniame gyvenime aš beveik nevartoju vaistų, čia aš geriau aspiriną, nes skausmas tikrai buvo nežmoniškas.

             Rugpjūčio 26'ąją keliavome toliau. Kalnai ir toliau buvo nuostabūs, oras tiesiog puikus. Mes jau devynios dienos dideliame aukštyje, tad dabar galime sakyti, jog aklimatizacija pas mus gera. Gal dėl to be didesnio nuovargio įlipome į dvi perėjas: Kyupka La (3850 metrai) ir Morgon La (4100 metrai). Pakeliui aplankėme Lingshed kaimą ir apžiūrėjome miesto vienuolyną. O šalia vienuolyno radome upelį, jame ir išsimaudėme. Kaip visada – po maudynių jausmas nuostabus, ypač kai užšviečia saulute... Vakarop priėjome nakvynės vietą. Vieta labai graži, sakyčiau – pati gražiausia vieta visame mūsų treke. Tačiau vakare sužinojome, jog susirgo vienas mūsų arkliukas. Kristė nuėjo prie arkliuko, glostė, ramino, tipo bandė "užkalbėti". Vėliau sužinojo, jog "užkalbėjo" sveiką arklį, sirgo visai kitas... :)

             Kitą dieną mūsų laukė nelengva perėja – Hanamul La (4700 metrai). Nelengva, nes dvi valandas leidomės žemyn, o tada ilgai ir stačiai – 900 metrų vertikaliai – kilome aukštyn. Perėja nebuvo graži. Viskas atrodė labai sausai, o vaizdas priminė žvyro karjerą. Tačiau nusileidimas nors ir buvo ne itin gražus, buvo lengvas. Šiandien nakvojome Nyetse kaime.

             Rugpjūčio 28'osios ryte sužinojome, jog Andrius serga. Diagnozė – apsinuodijimas kažkuo. Sugirdėme Andriui pelynų arbatos (beje, ją gerdamas Andrius vis kartojo "už ką jus mane taip kankinate"...), o Dordžei – mūsų gidas – davė tabletę, ant kurios parašyta "ajurvedic medicine". Vakarop Andrius pasveiko, bet niekas taip ir nesužinojo nuo ko – nuo pelynų ar nuo tabletės.
             Šiandien mūsų ir vėl laukė status nusileidimas ir status pakilimas. Takas žemyn buvo dulkėtas. Beeinat juo – jausmas toks, tarsi eitum paplūdimiu. Čia pirmą kartą pamatėme Zanskaro upę. Upė kaip upė, gal tik vanduo labai drumzlinas. Apačioje slėnyje matėsi santaka – Oma Chu upė įtekėjo į Zanskarą. Oma Chu vanduo yra mėlynas, Zanskaro – drumzlinas. Jų santakoje ohoho kokios vandens spalvos susidarė...
             Perėjome tiltuką per Oma Chu upę, priešakyje mūsų laukė paskutinė perėja – Parfi La, kurios aukštis 3900 metrai virš jūros lygio. Pasidarė liūdna, bet kartu ir džiaugiausi, nes nuolatinis galvos skausmas ir dulkėmis užkišta nosis man jau nusibodo. Parfi La įveikėme nesunkiai, ir toliau mūsų laukė tik ilgas ėjimas žemyn...
             Ėjome pusdienį, ėjome visą kitą dieną, ėjome visą trečią dieną, kol priėjome Padūmą. Gerą pusdienį vaikštinėjome po Padumą, o kai atvažiavo mūsų džipai, sėdome į juos ir išvažiavome Leho kryptimi. Po keturių valandų sustojome kažkur tamsioje pievelėje. Čia ir buvo mūsų šios dienos nakvynės vieta.

             Rugpjūčio 31'ąją kėlėmės su aušra. Greitai pavalgėme ir išvažiavome. Šiandien mūsų laukė ilgas kelias. Ir dešinėje, ir kairėje vis dar buvo kalnai. Kelias vedė slėniu, per upelius, o šalia kelio buvo didelis ledynas. Pravažiavome du pasų tikrinimo punktus, kuriuose surašė mūsų pasų duomenis. Įdomu tai, kad tingėdamas rašyti vardą ir pavardę, pareigūnas rašė tik vardą. Na ir profesijos klausė.
             Per pietus atvažiavome į Kargilą. Iš karto pajutau, jog šį miestą valdo musulmonai. Nejauku man čia. Garsiakalbis šaukė kažkokį pamokslą, o mieste akivaizdžiai matėsi, jog dabar ramadanas. Suradome kavinaitę, joje ir pavalgėme. Kol bendražygiai valgė (aš nevalgiau, nes sirgau; diagnozė – apsinuodijimas kažkuo), aš sėdėjau balkone ir stebėjau gatvę. Aiškiai matėsi musulmoniškas miestas: moterys su skaromis, vyrai – karaliai, moterų valdytojai... Panorau kuo greičiau dingti iš čia. Musulmoniški kraštai manęs niekada netraukė. Po Kalgiro netraukia dar labiau.
             Taigi, mes keliavome toliau. Iki Leho liko 200 kilometrų, bet Indijoje keliais tai reiškia 5 – 6 valandas. Važiavome neskubėdami, vaizdai keitėsi. Ir oras keitėsi – pradėjo lyti, pro mūsų džipo dulkėtą langą negalėjome nieko įžiūrėti. Sutemo, mes važiavome toliau, ir staiga – BBBBBUUUUUMMMMM!!! Avarija... Staigiame posūkyje išlindo fūra. Ji važiavo mūsų juosta, o mūsų džipo vairuotojas nespėjo sustabdyti. Tad mes trenkėmės į fūros šoną. Nuo smūgio atšokome į kelkraštį. Apsižiūrėjome, ar visi sveiki. Sendžiu, mūsų arklininkas, sustabdė mašiną ir išvažiavo vytis pirmojo džipo, kuris nepastebėjo avarijos, nuvažiavo toliau. O džipo vairuotojas šoko vytis fūros, kuri atsitrenkusi bandė važiuoti toliau. Aš ir Alminas apžiūrinėjome nuostolius: sudaužytas priekinis dešinysis sparnas, sulaužytos aušinimo grotelės, na ir priekinis stiklas suskilęs. Jį savo galva sudaužė Jurga. Džipo vairuotojas trenkėsi į durų šoną ir prasikirto galvą. Tačiau pagirtinai, nors ir trenktas, mąstė blaiviai. Vėliau sužinojome, jog galvoje jam padarė tris siūles. Nufotografavau mūsų džipą, fūrą, vėliau šių nuotraukų prireikė įrodymui, kad avarijos kaltininkas yra fūros vairuotojas.
             Labai įdomų jausmą patyrėme po valandos. Naktis Indijos kelyje. Lyja. Pirmasis džipas, kuriame yra ir mūsų gidas, nuvažiavęs ir mes nežinome ar jis mūsų ieškos ar ne. O gal pasiges tik ryte, Lehe... Stovėti ir kažko laukti nesinorėjo. Pas vietinius sužinojau kur mes esame, ir apsidžiaugiau, kai pasakė, jog mes esmes tik du kilometrai prieš Lamayuru. Jau susirinko minia indukų. Visi stengėsi kažkuo padėti. Gerbiu dėl to šiuos žmones. Net pasisiūlė mus pavežti iki Lamayuru, nors jiem buvo nepakeliui. Ilgai dvejojome ar važiuoti. Galiausiai sugalvojome, jog nėra reikalo stovėti lietuje ant kelio. Tad parašėme raštelį, užkišome už sudaužyto džipo stiklo, susikrovėme visus daiktus (pas mus buvo didžioji dalis bendražygių daiktų) ir išvažiavome į Lamayuru. Bevažiuodami sužinojome, jog džipo, kuris mus pavežė iki Lamayuru, vairuotojas rytoj važiuos į Lehą. Jis sutiko mus pavežti, jeigu mes dar būsime čia. Tai šiek tiek nuramino. Nes blogiausiu atveju, mes rytoj po pietų būsime Lehe, o mūsų lėktuvas į Delį – poryt anksti ryte. Tad turėtume spėti. Išsinuomojome kambarėlį, susėdome ir sėdėjome, aptarinėjome ką tik patirtą nuotykį. Ir vis svarstėme, kur yra kitas mūsų džipas. Po valandos, besėdint kavinėje, mes pamatėme Dordžei. Vis tik antras džipas mus surado. Apsidžiaugėme. Susirikome daiktus. Išvažiavome. Mūsų draugai sėdėjo kavinėje už dvidešimt kilometrų ir laukė mūsų. Taigi mūsų devyni, su mumis važiuoja mūsų gidas, virėjas ir arklininkas. Plius dar du vairuotojai. Iš viso keturiolika žmonių. Plius dar krūva daiktų. Mes niekaip netilpsime į vieną džipą. Taigi, mes devyni ir vairuotas sėdome į septynvietį Toyota, o kiti liko, ir bandys važiuoti sudaužytu TATA džipu, nes džipas galėjo važiuoti, tik kas kilometrą jam reikėjo pilti aušinimo skystį... Taip susispaudę mes atvažiavome į Lehą. Istorija mums baigėsi laimingai. Nežinia ar ji būtų baigusis laimingai, jeigu mes būtume važiavę ne kalno, o skardžio pusėje. Vairuotojas pasakojo, jog prieš savaite džipas su penkiais korėjiečiai turistais ir indu vairuotoju nukrito nuo skardžio į Indo upę. Vienas sužeistas, vienas dingo be žinios, visi kiti žuvo...
             Lehe apsigyvenome tuose pačiuose kambarėliuose, kaip ir prieš dvi savaites. Išsimiegojome, išsimaudėme, išsiskalbėme ir visą dieną bimbinėjome po miestą. Tai buvo ilgame Zanskaro treke garbingai užsitarnauta poilsio diena. Daug valgėme, pirkome suvenyrus, tiesiog relaksavome.
             Tačiau avarijos aplinkybės vis dar buvo neaiškios. Mes kaip liudininkai buvome labai svarbūs (juk vakariečiai). Ypač svarbios buvo mano darytos nuotraukos.

             Rugsėjo 2'osios ryte atsisveikinome su draugais, kurių daugiau niekada nepamatysime, ir išvažiavome į oro uostą. O po trijų valandų jau vaikštinėjome po Main Bazaro parduotuves, Delyje.

             Rugsėjo 3'ąją vaikštinėjome po zoologijos sodą, musulmonų šventyklą ir lotoso šventyklą. O vakare aplankėme raudonąjį fortą, kur žiūrėjome šviesos spektaklį apie Delio istoriją. O begrįžtančius namo mus užpuolė lietus. Lijo kaip iš kibiro. O Indijoje lyti, kaip iš kibiro reiškia oj oj oj kokį lietų. Kai lietus apstojo lėkėme namo. Visa Main Bazaro gatvė buvo užtvindyta – vandens iki kelių. Tie, kurie pabijojo bristi per vandenį, kuriame plaukioja viskas – atliekos, šūdai ir t. t., samdė rikšas. Na o aš pagalvojau, velniop viską ir Main Bazaro gatve bridau namo. Nesusirgau, nenumiriau... Matyt per tris savaites Indijoje mano organizmas jau priprato prie indiškų bacilų.

             Rusėjo 4'ąją ir vėl bimbinėjome po Delį, o vakare išvažiavome į oro uostą. Tai ir buvo šios kelionės į Indiją pabaiga. Tiesa, Delio oro uostas prieš skrydį mums pateikė staigmeną. Pasirodo nuo balandžio mėnesio čia įvestas oro uosto plėtros mokestis. O kadangi bilietus mes pirkome anksčiau, šis mokestis nebuvo įskaičiuotas į bilieto kainą. Tad mus reikėjo dar pakratyti pinigines ir sumokėti po 1000 rupijų. Blogybė buvo ne mokesčio dydis, o mokesčio faktas. Gerai, kad turėjome kreditinių kortelių, nes visi grynieji jau buvo išleisti...


Vietoj epilogo

             Yra šalių, į kurias tau norisi sugrįžti. Ir ne dėl to, kad šalis tau ypatingai patinka. Tiesiog tu patinki sau toks, koks tu esi toje šalyje. Tokia šalis man yra Indija. Ir šiandien, kai po antros kelionės į Indiją praėjo daugiau nei pusė metų, aš žinau, jog bus ir trečia, ir ketvirta, ir penkta kelionė į Indiją... Laukiu aš jų... Laukite ir jūs...


Kelionės išlaidos

Indijos viza: ~200Lt
Autobuso bilietas Vilnius – Ryga – Vilnius: ~100Lt
Lėktuvo bilietas Ryga – Delis – Ryga: ~1400Lt
Lėktuvo bilietas Lehas – Delis: ~300Lt
Transportas Indijoje: ~400Lt
Mokesti agentūrai už aštuonių dienų žygį su "viskas įskaičiuota": ~900Lt
Maistas ir kitos išlaidos: ~300Lt
Iš viso: ~3600Lt

Copyright © 1999 – 2011 by Remigijus Launikonis. All rights reserved.
E–mail: remigijus.launikonis(eta)gmail.com. Atnaujinta: 2012 09 05