Naujienos
Kelionės / žygiai
Kas yra kas...?
------------
E–paštas

MAROKAS
2010 09 26 – 2010 10 15

Nuotraukas žiūrėkite čia
Dalyviai: Jurga, Justė, Agnė, Andrius, Alminas, Mindaugas, Remigijus



             Maroką turėjau aplankyti pavasarį, bet kelionės išvakarėse išsiveržė Eyjafjallajokull ugnikalnis Islandijoje, todėl visi oro uostai šiaurės ir vidurio Europoje buvo uždaryti. Kelionė nutrūko net neprasidėjusi, tad aš išsipakavau kuprinę ir grįžau į darbą, o savo kelioninius planus atidėjau rudeniui.
             Nepasakosiu aš jums, koks liūdesys mane kamavo visą vasarą, kai draugai ir bičiuliai iškeliaudavo į tolius, ir grįždavo išbarstę metų nuovargį bei kupini naujų įspūdžių. Aš gyvenau ir tiesiog laukiau...
             Ir štai atėjo ruduo – kelionių metas... Šį kartą komanda sudarė septyni bendražygiai – Jurga, Justė, Agnė, Alminas, Mindaugas, Andrius ir aš. Nusileidome Fezo oro uoste, kur per daug negalvodami mes sėdome i taki ir nuvažiavome į Meknes. Būtent šiame mieste ir prasidėjo mūsų pažintis su Maroku. Jau seniai sugalvota, jog svečioje šalyje ypatingai sunku keliauti pirmas dvi, tris dienas, nes tu dar nežinai šalies – nepažįsti žmonių, nesupranti transporto sistemos, "nejauti" kainų... Džiaugiuosi, jog mūsų pirmos tokios dienos praėjo negausiai turstų lankomame Meknes. Čia mes supratome, kas yra medina, kas yra marokietiškas turgus, kuo petti taksi skiriasi nuo grand taksi ir pan...
             Taigi, pirmąją kelionės dieną mes nerūpestingai praslapinėjome po Meknes mediną, o vakarop autobusu nuvažiavome į Villie nouvele ieškoti saldumynų parduotuvėlių, kurios Lonely planet aprašytos kaip ypatingai geros. Ten radome kelias "partiserie" ir prisismaližiavome iki soties.
             Kitą rytą autobusu nuvažiavome į Moulay Idriss. Kelias valandas pasivaikščiojome klaidžiomis medinos gatvėmis, po to pėsčiomis nukulniavome pasižiūrėti į Volubiliso griuvėsius. Kažkada čia buvo miestas, bet žemės drebėjimas jį sunaikino. Liko tik griuvėsiai, aptverti ir turistų gausiai lankomi. Man patiko mozaikos, išlikusiuos šių griuvėsių grindyse, bei pastatų kolonos, kurios sugriauto miesto kontekste atrodo be galo didingai. Vakarop ir vėl pėsčiomis parkulniavome į Moulay Idriss, o beeidami sustabdėme autobusą, kuris sugrąžino mus į Meknes. Čia neužsibuvome, sočiai pavalgę, autobusu nuvažiavome į Fezą. Buvo jau tamsu, kai atvažiavome į miestą. Užėjome į vieną viešbutį, kaina gera, bet nėra laisvų vietų. Nuėjome į kitą viešbutį – kaina kosminė – netinka. Taip beslankiojant medinoje tarp viešbučių prie mūsų prikibo vieninis berniokas ir pasisiūlė padėti ieškoti nakvynės. Mes neprieštaravome. Bet vėliau, jis už paslaugas paprašė komisinio. Mat čia, Maroke viešbučių savininkai tarpininkams nemoka komisinių, reiškia, komisinius reikia sumokėti vargšui turistui. Atmink šitą faktą, keliautojau taupytojau... Mes sumokėjome trisdešimt dirhamų. Aš jam nebūčiau nieko mokėjęs, bet Mindaugo ir Andriaus nervai neatlaikė jo įkyrumo. Gavome nakvynę padoriame name už kosminę kainą – devyniasdešimt dirhamų žmogui. Na bet gyveni žmogus ir mokaisi...
             Kitą rytą susiradome pigesnę nakvynę – vieni apsigyveno viešbučio kambaryje, na o aš, Jurga ir Mindaugas – terasoje už penkiasdešimt dirhamų žmogui. Man ši vieta labai patiko – juk aš gamtos žmogus. Man patinka jausti vėjo alsavimą ir danguje matyti žvaigždes... Žinoma, ši vieta turėjo ir trūkumą – mat labai netoli nuo viešbučio stovėjo mečetė, o jos šventikas kelis kartus per parą naudodamas garso stiprinimo priemonę kviesdavo musulmonus melstis. Dieną, miesto triukšme, tai buvo daugmaž norma, bet naktį, kai tu esi gilioje miego stadijoje, tai galėjo prikelti net numirėlį. Sako, šuo ir kariamas pripranta. Aš prie šių garsinių iškrovų pripratau gana greitai, ir jie vėliau kelionėje miegoti man netrukdė. Mano bendražygiai, deja, jas kasnakt girdėdavo...
             Prisičekinę ir palikę daiktus viešbutyje, mes išėjome lankyti odos raugyklas, kur neapsivėmę nuo negerų kvapų buvome intensyviai kalbinami pirkti visokius "šūdus" už kosmines kainas. O pardavinėtojų daina ta pati – good quality, good price, special price for you... Ir užgieda tokias sumas, kad net juokas suima... Ir dar jie naiviai tiki, kad mes nupirksime. Vienam tokiam aš ir paaiškinau, kad mes ne paprasti turistai iš Vakarų Europos. Mes lietuviai. O lietuviai ne taip lengvai išsiskiria su pinigais. Ir apskritai, dar prieš kelionę aš sugalvojau, jog Maroke nieko nepirksiu. Čia viskas brangu, o kokybė abejotina. O dar tie arabai bando visur tave apgauti... Kam man to reikia... Iš šiaip, aš esu labai turtingas žmogus, aš viską turiu ką man reikia turėti. Tad poreikio kažką pirkti manyje tiesiog nebuvo, nėra ir dabar...
             Beje, tarp prekeivių dar yra populiarus eilėraštukas: Don‘t save you money, let them flow... You won‘t need money when you will be dead... Jį ypač dažnai naudodavo prekeiviai, kurie bandydavo parduoti tau kokį niekingą rankdarbį, pavyzdžiui, iš kelių žolių per nepilną minutę nupintą pakabuką... Ir ką tu jiems, žmogau, gali atsakyti...
             Žodžiu, raugyklos atrodė kaip raugyklos. Pagailo man tu žmonių. Sėdi jie šūde, tikrąja to žodžio prasme, nes oda rauginama karvės myžaluose ir karvelio šūduose, gadina sveikatą ir uždirba skatikus. O juk didžiausia pelną pasiima perpardavinėtojai...
             Likusią dienos dalį slapminėjome po mediną, lankėme keletą muziejų, kuriais aš visiškai nusivyliau, ir iš išorės apžiūrėjome į porą mečečių, nes ne musulmonams įeiti į mečetes draudžiama. Vakarop supratau, kad įgavau alergiją Fezo medinai. Juk medina čia yra vienas didelis turgus. Eini per ją ir matai tik mirgančias prekes. Visa kita, į ką vertėtų pažiūrėti turistui yra paslėpta po prekėmis. Blogiausia buvo vaikščioti po mediną su septynių žmonių kompanija. Nes vienam kažko prireikia prie vieno prekystalio, kitam – prie kito. O man, paprastam žmogeliui neketinančiam nieko pirkti, norėjosi kaukti... Neištvėriau. Šaukte iššaukiau, kad aš maunu iš čia... Nenoriu matyti nei prekių, nei pardavėjų!!! Kas nori su manimi, junkitės... Su manimi nuėjo Jurga, Justė ir Alminas...
             Šviesos greičiu išlėkėme iš medinos ir likusią dienos dalį vaikščiojome tiesiog be tikslo. O taip bevaikščiodami mes atrodome visai kitokią Fezo mediną – be pardavėjų, be turistų, su mažomis garažinėmis gamyklėlėmis ir jaukiomis kepyklėlėmis, kuriose už ne turistams skirtą kainą tu gali nusipirkti šviežių skanėstų ką tik ištrauktų iš krosnies. Paprastai saldumynų aš nevalgau, bet šituos valgiau, kad net ausys lapsėjo... Dar ilgai slampinėjome po "tokią" mediną, o vakare grįžome į "turgų turistams", kuriame, deja, buvo mūsų viešbutis...
             Ryte mūsų komanda ir vėl skilo į dvi dalis – Andrius, Agnė ir Mindaugas pareiškė norą ir toliau vaikščioti medinoje, na o mes, likusieji, nusprendėme aplankyti Ville nouvelle. Apie šią dieną nelabai yra ką ir pasakoti, tik paminėsiu faktą, jog netoli žydų kvartalo arabas trenkė Justei per veidą. Policininkas viską matė, sulaikė arabą, bet po minutės paleido. Kodėl jis trenkė Justei, mes nesuprantame iki šiol...
             O vakare užlipome ant kalno ir ilgai žvelgėme į miesto panoramą. Buvo gražu, jei gražiais galima pavadinti vaizdą į miesto lūšnynus...
             Rugsėjo trisdešimtosios dienos ryte mes pėdinome į Ville nouvelle, kur turėjome pasiimti du automobilius, mat toliau po Maroką mes keliausime automobiliais, kuriuos išsinuomojome www.instantcars.eu kompanijoje. Užbėgant įvykiam už akių pasakysiu, jog viskas mums buvo gerai, nesugadinome automobilių ir neturėjome problemų, kai juos atidavinėjome Agadyre, tačiau pasiimant juos Feze, jautėmės apgaudinėjami. Mat nuomos sutartyje buvo parašyta, jog automobilis turi būti su pilnu baku degalų. Paskambinę į www.instantcars.eu biurą Airijoje, mes gavome patvirtinimą, kad TAIP – degalų bakas turi būti pilnas. Bet degalų bakas buvo tuščias ir arabas su tokiom "chytrom" akytėmis man aiškino, kad taip ir turi būti, o kai gražinsite automobilius Agadyre, grąžinkite su tuščiais bakais. Na aišku, nieko mes negalėjome padaryti, čia juk Afrika, bet išprašėme, kad ant sutarties anglų kalbą parašytų, kad automobiliai turi būti grąžinti su tuščiais degalų bakais...
             Abu automobiliai – Suzuki Alto – buvo maži ir negražūs. Bet su kiekviena diena jie man tapo mielesni ir mielesni... Beje, kai grįžau namo, mano Ford Modeo universalas dar ilgai man buvo per didelis. Pripratau "būti" kompaktiškas. Suzukis turėjo vieno litro benzininį variklį, kuris visai netraukė. O ypač netraukė, kai automobilyje sėdėdavo keturi žmonės ir keturios kuprinės...
             Kažkaip susitalpinome į automobilius ir iškeliavome Merzougos link, mat sekantis objektas mūsų kelionėje yra dykuma... Aš vairavau mėlynąjį Suzukį ir buvau laimingas, ne prieš akis laukė ilgas, įdomus, kupinas nenuspėjamų nuotykių kelias...
             Visą dieną važiavome dykumos link. Peizažai buvo gražūs, tad sustodavome šen bei ten pafotkinti. Likus maždaug šimtui penkiasdešimt kilometrų iki tikslo mus užklupo tamsa. Dar prieblandoje mes bandėme ieškoti viešbučio, bet viešbučio paieškos pasibaigė fiasko – viešbučių čia nebuvo... Tad sumąstėme prašytis pas kokį nors vietinį gyventoją, gal leis pernakvoti terasoje, koridoriuje ar šiaip kur nors... Nelengva užduotis, kai komandą sudaro septyni žmonės, o mūsų prancūzų kalbos žinios yra labai ribotos. Bet mums pasisekė. Restorano savininkas mus apnakvydino savo svetainėje. Sumokėjome ir vėl daug – po aštuoniasdešimt dirhamų už žmogų. Bet kaip sakant, vieta ir laikas tikrai nebuvo tinkami deryboms – juk buvo juoda naktis, o mes sėdėjome beveik vidurį laukų...
             Kėlėmės su saule ir labai greitai privažiavome Ziz slėnį, kuris Lonely Planet tituluojamas kaip labai labai labai......... Vėliau stabtelėjome prie Hassan-Addakhil ežerėlio ir aplankėme Mėlynąjį šaltinį. Mano nuomonė apie šaltinį yra tokia: totalus šššššššš... Visiškai nėra į ką ten žiūrėti... Gerai, kad įėjimas kainavo tik penkis dirhamus. Vietinis nemokamas gidas, kuris čia buvo tikrai nemokamas, nieko naudingo nepapasakojo, tik gyrėsi, kad jis moka labai daug užsienio kalbų. Kai jam pasakiau, kad aš moku vokiečių kalbą, jis bandė mane kalbinti vokiškai, bet buvo pasiųstas "ant trijų raidžių". Vėliau jis mus pavaišino arbata, kuri taip pat tikrai buvo nemokama, įskaičiuota į bilieto kainą. O begeriant arbatą ir prasidėjo prekių demonstravimas. Bandė parduoti viską ką turėjo, o kainos ir vėl buvo milžiniškos. Sužinojęs, kad eisime į dykumą, visiems užvyniojo turbanus. Po to paprašė po du šimtus dirhamų už kiekvieną. Palyginimui painformuosiu, jog vėliau turguose Marakeše, Quarzazaryje, Zagoroje mes matėme tokius pat turbanus už dvidešimt dirhamų. Mane arabas iš karto nurašė, kaip "nepotencialų" pirkėją, tad aš sėdėjau ramybėje... Mano bendražygiai apžiūrinėjo prekes, bandė derėtis... Galiausiai tas cirkas mus užkniso ir mes išvažiavome. Mindaugas nusipirko turbaną už šimtą dirhamų, o Andrius nusipirko kažkokią lėkštę už nežinia kiek. Visi kiti nieko nepirko, tad arabai mus išlydėjo nelaimingais veidais...
             Dvi valandos po vidurdienio mes pasiekėme Merzougą. Kadangi trekus į dykumą organizuoja viešbučiai, mes ir nuvažiavome į vieną iš jų. Čia susiderėjome treką su dviem nakvynėms už septynis šimtus dirhamų žmogui ir dar prieš saulės laidą iškeliavome į dykumą. Mūsų karavaną sudarė devyni kupranugariai: septyni kupranugariai – skirti mums, o ant kitų dviejų jojo amerikiečių pensininkų pora. Du arabai – vedliai ėjo pėsčiomis. Peizažai čia buvo nenusakomai fantastiški. Pažiūrėkite nuotraukas, gal pamatysite mažą dalelytė to grožio. Nusprendžiau, jog vien dėl šios dykumos man vertėjo keliauti į Maroką...
             Po maždaug dviejų valandų ėjimo numirė Agnės kupranugaris. Numirė nuo senatvės, nes jam buvo dvidešimt metų. Gi visi mes anksčiau ar vėliau mirsime. Gerai tik tai, kad prieš mirtį Agnė spėjo nušokti, nes nežinia kokiomis traumomis galėjo baigtis šis ir taip jau dramatiškas įvykis. Vienas vedlys patraukė atgal, atvesti kitą kupranugarį, o mes keliavome toliau. Agnė toliau ėjo pėsčiomis, bet tai nebuvo taip jau blogai, nes nuo sėdėjimo balne, ant užpakalio pradėjo dygti mazoliai. Labai greitai nuo kupranugario nušoko amerikietė, o vėliau ir Alminas. Nors man ir skaudėjo užpakalį, nusprendžiau ir toliau joti, nes gi susimokėjau septynis šimtus dirhamų, tad reikia maksimaliai išnaudoti teikiamą paslaugą... :)
             Jau sutemus prijojome stovyklą. Vedliai paruošė vietas miegojimui ir gamino vakarienę – tadžiną su vištiena, o mes gulėjome ant pledų ir žiūrėjome į dangų. Dangus buvo juodas, o žvaigždės švietė ryškiai ir "kabojo" žemai. Per vieną vakarą mačiau gal dvi dešimtis krintančių žvaigždžių. O viena iš jų buvo labai ryški – nuskriejo per visą dangų... Vedliai leido miegoti lauke, nes nebuvo grėsmės, jog kils smėlio audra. Aš labai apsidžiaugiau, ir gulėdamas "lovoje" dar ilgai akimis rijau Afrikos nakties dangų...
             Pirmą kitos dienos "darbą" – užlipti ant aukštos kopos ir stebėti saulėtekį įvykdėme sėkmingai. Tada apturėjome pusryčius, po kurių sėdome ant kupranugarių ir keliavome toliau. Šiandien dykuma atrodė taip pat gražiai kaip vakar, tik buvo labai karšta. Vidurdienį aplankėme berberų gyvenvietę, kurios gyventojai sutiko mus neypatingai svetingai, o likusią dienos dalį tiesiog gulėjome po medžiu – siesta, kaip pasakytų pietiečiai... Pietums suvalgėme berberšką picą, kurią vedliai iškepė smėlyje. Tiesa sakant, picos kepimas smėlyje mums skambėjo labai egzotiškai, bet kai pamatėme visą procesą natūroje, įspūdžio nepaliko. O ir skonis nieko gero. Žodžiu, berberiškos pica daroma maždaug taip: paimama jau pagaminta tešla, panaši į mums įprastos picos tešla, ir į ją sudedamas turinys iš stiklainio – nuo vakarienės likęs tadžinas su vištiena. Iš viso to padaromas didelis blynas su turiniu viduje (technologija tokia pat, kaip gaminant žemaičių blyną). Sukuriamas laužas, laužui įsidegus, jis išardomas, jo vietoje iškasama duobė, į kuria ir įdedama žaliava. Tada ji užkasama smėliu, o ant viršaus ir vėl sukuriamas laužas. Po kažkiek laiko visas reikalas yra iškasamas ir kruopščiai nuvalomas. Rezultatas – daug sausos bulkos su ne itin skaniu turiniu...
             Apskirtai, arabai nėra durni žmonės. Kiekvieną šūdą jie pavadina berberiškų, ir daro iš to pingą. Užbėgant įvykiams už akių, pamenu Essueros medinoje pamačiau vietinius berniokus žaidžiančius krepšinį. Tik krepšys buvo ne mums įprastas, o paprasta nedidelė taburetė pakabinta ant sienos. Aš eidamas nužvelgiau tą taburetę, o mano žvilgsnį pamatęs vietinis berniokas rodydamas į taburetę pasakė "berber bassketball". Tai mane taip pralinksmino, jog aš jam ranką paspaudžiau ir paskiau, kad tai geriausias džoukas viskame Maroke...
             Taigi, pravegetavome mes kelias savo gyvenimo valandas po medžiu dykumoje, per kuras aš daug mąsčiau apie laukimo trukmės sąvoką žmogaus gyvenime... Apsidžiaugiau, kai vedlys pradėjo balnoti kupranugarius. Tą vakarą jojome dar tris valandas, o pakeliui matėme nors ir nelabai stipriai, bet pakankamai pavojingai pustomą dykumos smėlį. Aš net jau buvau nurašęs šio vakaro nakvynę po atviru dangumi. Bet sutemus vėjas nurimo, tad mes visą vakarą ir visą naktį vėl galėjome mėgautis žvaigždėtu afrikietišku dangum...
             Kitą rytą ilgai žiūrėjome į saulėtekį. Ilgai, reiškia tiek ilgai, kad savo žiūrėjimu mes užknisome vedlius, mat jie įvairiais gestais mums rodė, kad jau reikia keliauti... Saulėtekis buvo ypatingai labai gražus...
             Apsidžiaugiau, kai viešbučio teritorijoje nušokau nuo kupranugario. Per šias tris dienas aš jau spėjau susidraugauti su savo kupriuku, bet savas užpakalis juk yra svarbesnis, o jis reikalavo atostogų nuo bet kokių balnų... Čia tik belieka pasidžiaugti, jog trekas truko tris dienas, o ne visą savaitę...
             Beje, dar norėčiau papasakoti apie mūsų vedlius. Vienas vedlys buvo kaip vedlys, mat jis, nors ir jaunas (maždaug trisdešimt metų), jau turėjo šeimą ir savo gyvenimo kelią. Kitas vedlys (maždaug dvidešimt trijų metų) mane užkniso totaliai. Pirmiausia, jis įsimylėjo mūsų Justę, kuri visiems mums įrodinėjo, jog tikrai su juo neflirtavo, nors mums visiems tikrai atrodė kitaip, o antra, jo nejuokingi bajeriai tikai buvo nejuokingi. Pavyzdžiui, kaip aš paklausiau, kiek laiko mes dar eisime iki stovyklos, jis pasakė, kad eisime penkias valandas. Stovyklą priėjome po valandos. Tada aš jo ir klausiu – kaip čia taip yra, o jis išmeta tokią fizionomija, tarsi tai turėjo būti juokingas bajeris. Ir šiaip, lyginant vedlius Indijoje ir Maroke, tai Indijoje jaučiau, kad jie tikrai yra paslaugūs ir labai stengiasi mums įtikti. O čia Maroke, labai jaučiasi, jog turistai juos užknisa ir, kad jie tik dirba savo darbą, kuris gal jiems ir nepatinka. Tiesa, kai baigėm žygį, tas jaunesnis "nesusitupėjęs" vedlys išsitraukė fosilijų maišą ir pradėjo jas mums siūlyti, sakydamas, kad čia jo rankų darbas... Pasvajok... Pagalvojau, kodėl jis nesiūlė kelionės metu, tarkime, tada, kai mes sėdėjome po medžiu ir nuobodžiavome. Manau ten tikrai būtų ką nors padavęs. Matyt šeimininkas jiems neleidžia... Blogas šeimininkas... Nors ne, geras šeimininkas...
             Baigę treką dykumoje mes sėdome į savo Suzukius ir keliavome toliau. Bevažiuodami nusprendėme apsukti ratuką, netoli Rissani, mat jį rekomendavo Lonely Planet. O mums juk patinka sukti ratukus... Važiavom važiavom, kelias susiaurėjo ir siaurėjo, o sutikti vietiniai darėsi įkyresni ir įkyresni. Mat kuo toliau nuo pagrindinio kelio, tuo jie turistą idealizavo labiau – turistai juk iš Europos, o juk Europoje spausdina tiek daug pinigų...
             Navigacija rodė, kad toliau nėra prasmės važiuoti, nes šitas nusmurgęs keliukas niekur mūsų nenuves. O peizažai nepasakyčiau, kad būtų labai gražūs. Tad grįžome į pagrindinį kelią ir nuvažiavome Zagoros krytimi. Ir ne bet kaip nuvažiavome, o nuvažiavome dykumos keliu. Taip taip, per pačią dykumą. Literatūra bylojo, kad važiuojant į dykumą reikia būti pasiruošus bet kokiam orui. Nes jei, tarkime, užpuls smėlio audra, tai galim įstrigti net keliom dienom. Būtent todėl mes ir užsipylėme pilnus bakus degalų, užsipirkome maisto ir vandens. O prieš kelionę dar ir sočiai pavalgėme. Per dykumą vedė asfaltuotas kelias, kuris atrodė saugiai. Peizažai čia išties gražūs, tai fotkinom ir fotkinom. O likus gal šimtui kilometrų iki Quarzazate – Zagora kelio patekome į smėlio audrą. Tolumoje matėme net kelis viesulus. Vienas buvo labai stiprus, pavyko jį ir nufotografuoti, ir nufilmuoti. Tačiau vėliau vėjas sustiprėjo ir filmuoti bei fotografuoti buvo neįmanoma – tik pradarius automobilio langą į vidų prilįsdavo smėlio ir vandens. Beje, šita audra vos nelaužė mūsų automobilio valytuvo – vėjo gūsis atkėlė valytuvą nuo stiklo ir persuko jį. Akimirką pagalvojau, jog likome be valytuvų. O juk yra labai negerai atsidurti tokioje pekloje be valytuvų...
             Artėjant prie Nekobo oras gerėjo, o kai išvažiavome į kelią Quarzazate – Zagora, švietė saulutė. Jau sutemus įvažiavome į Zagorą, kur pirmas viešbutis pasiūlė mums gerą nakvynę už gerą kainą. Vakarienei dar išgėrėme po vaisinį kokteilį ir ištiesę pavargusias kojas nugrimzdome į sapnų karalystę...
             Šiaip Zagoroje nėra nieko ypatingo. Miestas yra tarpinė stotelė keliaujantiems į dykumą. O kadangi dykumoje mes jau buvome, tad kitą rytą šiek tiek pavaikščioję po miestelį mes iškeliavome Quarzazate link.
             Kitas objektas mūsų kelionėje – Dades kanjonas, esantis Dades upės slėnyje. Važiuodami link jo, pamatėme El-Mansour-Eddahbi ežerėlį, tad sumanėme jame išsimaudyti. Juk esame Maroke jau devynios dienos, o dar nesimaudėme nei upėje, nei ežerėlyje... Vėsus ežero vanduo mus žaibiškai atgaivino. Tik va mūsų tarpe nuskambėjo nejuokingas juokas – ežere ilgai neplaukioti, nes mes gi nežinome, kokios būtybės gyvena šiame ežere... Baugu darosi, oj baugu...
             Vakarop privažiavome Dades kanjoną. Visas Dades upės slėnis man labai patiko – ryškiai raudona molinga dirva, raudonos uolos, net ir namai raudoni, statomi iš to pačio molio... Pats kanjonas giliai skverbėsi į žemę, tad nuo kelio nelabai ką galėjome įžiūrėti. O jeigu nori jį normaliai pamatyti, reikia samdyti gidą ir eiti į treką. Maršrutų trekams čia ojojoj kiek daug. Bežiūrint į kanjoną, mes pamatėme grupelė turistų, kanadiečių, kaip vėliau sužinojome, vedamų vietinio gido. Su tuo gidu mes ir sutarėme kitos dienos penkių valandų treką po kanjoną. Žodžiu viskas sutarta, o dabar miegot. Radome gerą viešbutį už gerą kainą, ir jame dar suvalgėme gerą vakarienę. O viešbutyje sutikome dar vieną gidą, kuris organizuoja įvairius turus Maroke. Už savaites jis vadovaus ispanų motociklininkų grupei. Šiaip neblogas jaunuolis, man jis patiko. Bendraudamas su mumis jis rūkė žolę ir net mums pasiūlė...
             Ryte, kaip ir tarėmės, susitikome su gidu ir išėjome į kanjonus. Gražu ten, tikrai gražu. Man, nors ir tiek keistenybių mačiusiam, ten buvo kažkas naujo, įdomaus. Beje, gidas buvo labai profesionalus – paslaugus, neįkyrus, daug pasakojantis, jaučiantis grupės nuotaika... Žodžiu, mes kolektyviai nusprendėme, jog toks ir turi būti gidas. Palikome jam daug arbatpinigių...
             Vakarop atvažiavome į Quarzazatę. Miestukas tvarkingas, žmonės kultūringi. O atėjus į parduotuvę, niekas tavęs nebando apgauti. Man čia patiko, bet turistiniu požiūriu miestukas nieko vertas, todėl kitą rytą mes jį apleidome. Patraukėme Marakešo link, o pakeliui sustojome Ait Benhaddou. Gi būtina aplankyti Maroko Hollywoodą, kuriame filmavo Nilo perlą, Jėzų iš Nazareto, Mumiją, Gladiatorių, Aleksandrą Makedonietį ir kitus garsius filmus. Miestuko medinoje arabai jau negyvena. Visus juos kažkokiais būdais iškraustė dar prieš Gladiatoriaus filmavimą, o medina restauravo... Ir tam sukišo tikrai daug milijonų...
             Vidurdienyje atvažiavome į Marakešą. Po dykumos tylos Marakešo medinos triukšmas buvo pragariškai nemalonus. Pagaliau suradome viešbutį, pagaliau pavalgėme normalaus maisto – aš suvalgiau didelė vištą su daug bulvyčių frį. Dvi dienas mes praleidome Marakeše. Išvaikčiojome mediną, norintys aplankė ir hammamą (pirtį), beje čia mes radome ir normalų vakarietišką supermarketą, kuriame alyvuoges galėjai ragauti nemokamai... Oj kiek priragavau... Apskritai, aš esu didelis alyvuogių mylėtojas. Mano namų šaldytuve visada yra ir žaliųjų, ir juodųjų alyvuogių. O kelionės po Maroką metu aš dažnai pirkdavau alyvuoges ir valgydavau jas tiesiog gatvėje. Et, net seilė nutįsta, kai prisimenu turgaus lentynas apkrautas alyvuogėmis...
             Kalbant apie maistą, dar paminėsiu vieną įvykį, kuris atsitiko kelyje Quarzazate – Marakešas. Tiesa, jis atsitiko ne man, o mano bendražygiams, todėl man sukėlė labai daug juoko. Žodžiu, kelio Quarzazate – Marakešas pakelės yra apaugusios kaktusais, kurie aplipę raudonais labai apetitiškai atrodančiais vaisiais. Mano draugų nelaimei mes sustojome prie vieno tokio kaktusyno. Jie prisiskynė vaisių, ir valgė, o vaisiai tai tikrai skanūs, burnoje tirpstantys. Ir iš kur mums, po velnių, žinoti, kad tie vaisiai yra aplipę mažais, bet labai aštriais spygliukais, kurie, tikrąja to žodžio prasme, lenda visur. Po "pietų" vaizdelis buvo maždaug toks: aš vairuoju automobilį, o mano keleiviai traukioja spyglius iš rankų, lūpų, liežuvio, o pas Alminą spygliai neaišku kokiu būdu atsirado ir kelnėse...
             Beje, Marakeše sutikau vieną įdomų žmogelį, ir kol mano draugai rašinėjo e-mailus į namus aš apturėjau su juo gerą filosofinį pokalbį. Beeidamas pirkti vandens pamačiau vidutinio amžiaus, maždaug keturiasdešimt penkių – penkiasdešimt metų vyriškį su didelė purvina kuprine, prie kurios buvo prikabintas kilimėlis ir aptrintas vieno litro MSR balionas. Jis man priminė Tarkovskio "Stalkerio" pagrindinį veikėją, buvo pliktelėjęs, niūraus išsigandusio veido, bet draugiškas. Supratau, kad tai nėra eilinis turistas, todėl jį užkalbinau. Pasirodo, jis danas, jau dvidešimt metų keliaujantis po pasaulį. Darbo jis neturi, šeimos taip pat neturi, net ir namų neturi, nors, kaip jis pats sakė, jo namai yra ten, kur jis yra. O kaip paklausiau, kokiomis lėšomis jis keliauja, man jis nieko neatsakė. Nepasakyčiau, kad laimingas jis buvo, todėl ir pasakoju šią istoriją. Jis tik didžiuodamasis kartojo, jog per tuos dvidešimt klajonių metų aplankė šimtą trisdešimt kažkiek šalių. Žinoma aš jį pagyriau, ir padrąsinau, pasakiau, kad jis teisingas žmogus. Nėra ko vergauti sistemai, juk didžiausia laisvė yra nieko neturėti... Liūdna man buvo žiūrėti į jį, nueinantį. Tokį pavargusi, vieną ir vienišą. Jis norėjo turėti visą pasaulį, bet panašu, jog jis neturi nieko. O aplankytų šalių skaičius, ką jis po galais reiškia...? Nieko. Juk tai tik dar vienas nieko nereiškiantis skaičius. Sujaudino mane ši pažintis. Juk kažkada aš norėjau būti toks, kaip jis – keliautojas, tyrinėtojas, atradėjas. Norėjau gyventi kelyje ir numirti kelyje. Niekada tokie žmonės nebus laimingi. Jie jauni, energingi, kupini svajonių išeina į kelią ir kelyje iššvaisto savo jaunystę. Ir kam tada jie reikalingi? Šeimos nariai, draugai, kaimynai išmoksta gyventi be jų. O jaunystė juk tokia trumpa. Būdamas studentu tu gali pateisinti savo betikslį valkatavimą, bei kaip tu pateisini save, kai tau keturiasdešimt, o tu neturi šeimos, neturi namų, neturiu draugų, kurie yra tikrieji draugai, o ne psiaudo draugai, sutikti kelyje ir neturintys nieko bendro su tavimi... Juk jau seniai sugalvota, jog viskas yra niekas, o žmogaus laimės formulė metams bėgant keičiasi...
             Spalio aštuntąją mes kėlėmės anksti ir išvažiavome Atlaso kalnų link, kur sieksime savo naują tikslą – užlipti į aukščiausią Atlaso kalnų viršūnę – Toubkalį (4167 m). Treką pradėjome Imlile, o pirmos mūsų dienos planas – eiti lėtai ir vakare pasiekti trobelę, kuri yra 3200 metrų aukštyje. Kadangi Toubkalis nėra iš žemųjų viršūnių, į ją lipau neskubėdamas, giliai kvėpuodamas, nes labai nenorėjau dar kartą susirgti kalnų liga. Atlaso kalnai nėra labai gražūs, bet ir negražūs nėra. Sakyčiau, nieko įspūdingo, bet nuotraukos gavosi neblogos. Pakeliui sutikome daug vakariečių, kurie arba jau nusileidinėjo nuo viršūnės, arba grįžinėjo iš kokio nors savaitinio treko po kalnus. Vakarop pasiekėme namelį. Oras viršuje jau buvo atšiaurus, tad sugulėme į lovas, apsiklojome milijonais pledų ir jaukiai laukėme vakarienės. O pavakarieniavę visi sumigome giliu ir saldžiu miegu...
             Kitą rytą kėlėmės dar tamsoje. Buvo maždaug šešta valanda. Išėję į lauką matėme daugybę žibukų judančių viršūnės link. Po kelių akimirkų ir mes tapome tokiais pat einančiai žibukais. Buvo šalta. Sakyčiau, buvo net labai šalta, o mūsų apranga visai nepritaikyta kalnams. Juk kam imti rimtus rūbus, kai iš dvidešimties kelionės dienų tik vieną dieną tau jų prireiks. Tad susirengę viską, ką turėjome, mes žygiavome toliau. Ne visi pasiekė viršūnę... Beveik pusė komandos nusprendė, jog viršūnė nėra verta tokių didelių pastangų. Aš buvau tarp tu laimingųjų, kurie įžengė į Toubkalį. Kalnas skendėjo debesyse, todėl mes beveik nieko nematėme. Pastrykčioję čia gerą pusvalandį, leidomės žemyn. Trobelėje šiek tiek užkrimtę, žygiavome toliau žemyn. O po kelių valandų mes jau valgėme vakarienę Marakeše...
             Paskutinį vakarą Marakeše mes darėme socialinį tyrimą "atpažink vagį". Žodžiu, Marakešo centre yra aikštė kuri kiekvieną vakarą virsta į "Vilniaus Kaziuko mugę". Toje aikštėje yra daugybė prekeivių ir, žinoma, gatvės artistų, kaip gi be jų. Aplink tokius atristus renkasi žioplių minios ir stebi jų pasirodymus. Tą vakarą žioplinėjome ir mes. O kadangi prieš kelias dienas matėme šioje vietoje apvogtą turistę, tai akylai saugojome savo daiktus. Ir tas saugojimas kažkaip išsivystė į vagių atpažinimo žaidimą. Pasirodo, ne taip jau sunku atpažinti kišenvagį. Dažniausiai tai jaunas visai ne durno veido arabas, kuris vaikšto ratais ir žiūri ne į žmones ar gatvės artistų pasidarymus, o į žioplinėjančių žmonių juosmens sritį. Pamatęs stovinčią rankinė su žmogumi, būtent ne stovintį žmogų su rankine, bet stovinčią rankinę, jis priartėja prie jos ir pradeda ieškoti progų. Daug, oj daug tokių stebėtojų mes matėme. Vieną net bandžiau pričiupti nusikaltimo vietoje. Jis tyrinėjo rankinę, aš jį stebėjau, jis dairėsi į aplinkinius, aš nusisukdavau ir tarsi žiūrėdavau artistų pasirodymą. Įdomus žaidimas... Tiesa Jurga elgėsi kiek kitaip: kai vagis tyrinėdavo kuprinę, ji žiūrėdavo į jį, o kai vagis dairydavosi į aplinkinius, Jurga žiūrėdavo jam į akis – ji taip norėjo sustabdyti vagį nuo nedoro poelgio...
             Ryte mūsų komanda ir vėl suskilo: Andrius, Agnė ir Mindaugas nusprendė dar pusdienį pasilikti Marakeše, o mes keturiese patraukėme El Jadidos link. Užbėgant įvykiams už akių, pasakysiu, jog likusią kelionės dalį mes ir keliavome atskirai. Nors retkarčiais neplanuotai susitikdavome...
             Taigi, išmušė valanda, kai aš po dešimties metų pertraukos ir vėl pamačiau Atlanto vandenyną. Jausmai, bežiūrint į vandenyną per dešimt metu iš esmės pasikeitė. Jeigu tada į vandenyną aš žiūrėjau kaip į reiškinį, dėl kurio negaliu daugiau keliauti, nes juk pasiekiau maksimalų tašką, o žvelgdamas į vandenyno tolius aš vaizduotėje piešiau Amerikos krantus, dabar man jis nesukėlė jokių emocijų...
             Man patiko El Jadidos medina. Ji buvo nedidelė, jauki, žvelgianti į vandenyną. Pavakarieniavome mes labai skaniai – už trisdešimt dirhamų gavome tokią didelę porcija žuvies, jog net ir aš nesuvalgiau. Vakare vaikščiojome ant molo ir stebėjome žmones. O jie mums atrodė agresyviai. Juk netoli Casablanka – visokių perėjūnų miestas, kuriame rankines tiesiog išplėšia iš rankų...
             Kitą rytą keliavome vandenyno pakrantę į pietus. Kelias – nieko ypatingo, gal tik įdomiai atrodė vandenyno pakrantėje įkurti daržai, mat čia yra pati derlingiausia žemė. Trumpam stabtelėjome Oulidijoje, kur pamatėme gražiausia paplūdimį visoje pakrantėje, ir Safyje, kuriame valgėme skaniai iškeptą žuvį. O nakvojome mes Essueroje. Apie Essuera galima daug pasakoti, pavyzdžiui, jog tai hipių miestas, jog čia kažkada lankėsi Jimas Henriksas, jog čia banglentininkų rojus... Manau, jog kažkada taip ir buvo, o dabar tai eilinis suturistintas Maroko miestukas. Beje, einat Essaouiros medina, mane užkalbino vietinis hipis, nes pagalvojo, kad aš esu muzikantas. Pašnekučiavome ir išsiskyrėme. Po dešimties minučių ir vėl jį sutikome. Žinoma, jis išaiškino, jog šis, antras susitikimas ir turėjo įvykti, jog tokia yra Dievo valia, ir gal mes norime su juo arbatos išgerti. Ir galvok tu žmogau ką nori – ar jis norėjo tikrai nuoširdžiai su mumis išgeri arbatos ir pakalbėti, o gal jis turėjo kažkokių kitokių, tarkime, finansinių ketinimų. Deja, tokioje suturistintoje šalyje aš nesugebu to atskirti. Žinoma mes atsisakėme, teisindamiesi tuo, jog už dešimties minučių turėjome susitikti su Alminu ir Juste.
             Kitą dieną lankėme Essouiros paplūdimius. Įspūdžio jie man nepaliko – šiaurinė pakratė labai apšiukšlinta, o pietinė labai suturistinta. Žodžiu, aš nelikau sužavėtas Essouira, todėl buvau laimingas, kai trečią dieną iš čia išvažiavome.
             Keliavome Agadyro link. Kelias prie vandenyno tai priartėdavo, tai vėl nutoldavo. Vidurdienį sugalvojome, jog reikia uodegas įmerkti į vandenyną, tad išsukome iš pagrindinio kelio ir nuvažiavome tiesiog į paplūdimį. O čia nebuvo įprastų turistų, stovėjo keli rimtai atrodantys džipai, o žmonių minią sudarė tik žvejai. Smagiai išsimaudėme, o po maudynių suvalgėme ant grilio keptą žuvytę. Skani buvo žuvytė... Nežinau kodėl, bet ši vieta man patiko. Nemanau, kad čia galėčiau sėdėti savaitę, bet norėjau pabūti bent porą dienų. Mane viliojo laukinis paplūdimys. Mane apskritai vilioja laukinės vietos – kuo mažiau žmonių, tuo geriau, o kai žmonių visai nėra – tai jau rojus.
             Vakarop atvažiavome į Agadyrą. Agadyras jau kitoks. Turistų čia nėra, nes nėra čia ką jiems veikti – per paskutinį žemės drebėjimą medina buvo visiškai sugriauta, tad šiandien miestas vaidina tik komercinį, bet ne turistinį vaidmenį Maroko miestų kontekste.
             Spalio keturioliktąją mes važiavome stebėti flamingų, bet flamingų nebuvo. Jie išskrido ir nepaaiškino kodėl. Tik vietinis žmogelis, iš pažiūros gamtininkas, pasakė, kad jie išskrido į už šešiasdešimt kilometrų esančią Massa upę, nes čia jiems per mažai vandens...
             Paliūdėjome sėdėdami pakrantėje ir iškeliavome į Agadyro šiaurę. Ten suradome padorų paplūdimį ir visą likusią dienos dalį šokinėjome per bangas. Čia ir įvyko mano atsisveikinimas su Maroku ir su vandenynu taip pat. O kokios čia buvo bangos. Užburiančios, įtraukiančios... Su kiekviena banga tu daraisi drąsesnis ir eini toliau ir giliau į vandenyną, kur bangos yra aukštesnės ir stipresnės... Pasiilgsiu aš vandenyno. Nors ne, pasiilgsiu aš ne vandenyno, o didelių vandenyno bangų. Man patiko į jas žiūrėti, man patiko jas gaudyti. O juk yra tik viena kiekvienam iš mūsų skirta banga. Retas kuris, o aš galėčiau dienų dienomis lūkuriuoti vandenyno platybėse ir laukti savosios bangos...


Kelionės išlaidos

Lėktuvo bilietai Kaunas – Fezas, Agadyras – Kaunas: ~500Lt
Automobilio nuoma: ~400Lt
Degalai automobiliui (nuvažiavome ~2200 kilometrų): ~110Lt
Trekas dykumoje: ~230Lt
Maistas, nakvynės ir kitos išlaidos: ~960Lt
Iš viso: ~2200Lt

Copyright © 1999 – 2011 by Remigijus Launikonis. All rights reserved.
E–mail: remigijus.launikonis(eta)gmail.com. Atnaujinta: 2012 09 05