Naujienos
Kelionės / žygiai
Kas yra kas...?
------------
E–paštas

SLIDŽIŲ ŽYGIS CHIBINUOSE
2011 03 10 – 2011 03 23

Nuotraukas žiūrėkite čia
Dalyviai: Jurga, Viktorija, Kristina, Gintarė, Justas, Lukas, Remigijus



             Aš labai myliu žiemą. Be abejo, man patinka visi metų laikai, bet žiema tarpe jų yra ypatinga. Gal todėl beveik visus šios žiemos savaitgalius praleidau palapinėje, o artėjant lietuviškam pavasariui, iškeliavau į Šiaurę ieškoti žiemos...

             Iškeliavome mes kovo dešimtos dienos vakarą. Šį kartą mūsų septynetas: vadas Justas, dienoraštininkė Jurga, medikė Kristina, maistininkė Viktorija, finansininkė Gintarė, pečkurys Lukas ir aš, Remigijus, gavęs remontininko, fotografo ir navigatoriaus pareigas. Traukiniu važiavome į Minską, o iš Minsko – tiesiai į Apatitus. Toks kreivas maršrutas (per Minską) nors ir ilgesnis, bet kainavo pigiau, mat bilietai į Rusijos miestus iš Minsko yra beveik dvigubai pigesnis nei iš Vilniaus, o tai atperka net ir Baltarusijos tranzitinę vizą.
             Traukinys Minskas – Murmanskas lėtai judėjo šiaurės kryptimi. Sulig kiekvienu kilometru sniego pusnys didėjo ir aukštėjo. Vagone, kaip ir visada Rusijoje, buvo karšta, o langai "uždaryti žiemai". Tad, nors ir beveik neapsirengę, visi keleiviai prakaitavo lyg geroje rusiškoje pirtyje. Ilgose stotelėse eidavome užsipirkti kas alaus, kas ledų, kas tašnotikų, o Novgorode-na-Volchovie traukinys stovėjo beveik tris valandas, tad mes išlėkėme pažioplinėti į miestą. Buvo vidurnaktis, ir kadangi spaudė nemažas šaltukas, didžiąją dalį miestui skirto laiko praleidome kebabinėje su alum, vynu ir, žinoma, kebabais...
             Po keturiasdešimt dviejų valandų gyvenimo traukinyje mes išlipome Apatituose, ir pamiegoję kelias valandas ant stoties grindinio įsėdome į traukinį, kuris po nepilnos valandos mus atvežė į Nefelinovyjie peski. Čia ir pradėjome savo slidžių žygį Chibinuose. Beje, Nefelinovyjie peski traukinys stovėjo vieną minutę, o to tikrai nepakako išlaipinti mus ir visą mūsų amuniciją. Iškrausčius pusė daiktų, traukinys pradėjo judėti, tad likusius daiktus tiesiog išmetėme iš, gerai, kad lėtai, važiuojančio traukinio... :)

             Pirma žygio diena. Traukinys nuvažiavo, liko tik tyla ir ramybė. Užsidėjome slides, užsivertėme kuprines ir iščiuožėme. Vos tik žengėme žingsnį į mišką supratome, jog lengva nebus. Mat sniego daug ir sniegas purus. Tad žengęs žingsnį tu susmingi iki juosmens į pusnį, o išlipti iš jos tikrai nėra lengva. Čiuožti tokiomis sąlygomis su sunkiomis kuprinėmis buvo beveik neįmanoma, todėl pakaitomis be kuprinių mynėme vėžes. Mynė du žmonės, o trečias jau čiuožė su kuprine. Bet ir trečiam čiuožti dar buvo sunku... Taip keliavome visą dieną lėtai kildami aukštyn. Ir tik vakarop, priėjome miško zonos ribą, kur ir įsikūrėme nakvynei. Pasistatėme palapinę, prisirinkome malkų, o kadangi dar buvo šviesu, iščiuožėme aplankyti Aku-Aku kanjono...
             Išlindus iš miško zonos pasibaigė ir metrinės sniego pusnys. Kuprų jau neslėgė daugiakilograminės kuprinės, tad čiuožti buvo tikras malonumas. Saulutė švietė, dangus mėlynavo, o mes apsiginklavę plačiomis šypsenomis čiuožėme ir niūniavome nuotaikingas dainuškas. Aš fotkinau, fotkinau, fotkinau... Nes juk visur buvo labai gražu. Po geros valandos užsikeberiojome ant sopkos ir išvydome stulbinančius peizažus. Vakaruose žiojėjo miškai, kuriuose matėsi geležinkelio bėgių plynė, šiaurėje matėme blizgančius Imandros stogus, na o rytuose ir pietuose sniegavo Chibinai. Perčiuožėme sopką ir nusileidome stačiu šlaitu žemyn. Tai buvo pirmasis mūsų nusileidimas kalnuose nuo kalno, tad čia Justas mums išaiškino visą slidinėjimo turistinėmis slidėmis metodiką. Vieniems sekėsi geriau, kitiems prasčiau, bet visi nusileidome ir sėkmingai sugrįžome į stovyklą...

             Antrą žygio dieną čiuožėme Jumekor perėjos link. Pasibaigus miško zonai sniego jau nebuvo daug, tad nors ir kilome aukštyn, po vakar dienos kančių, šiandien mes mėgavomės kiekvienu neklimpimu į pusnį. Artėjant prie perėjos šlaitas statėjo, bet mes įjungę "čiuožimo zigzagais pavarą" lengvai į ją užsikorėme. Tai buvo pirmoji perėja mūsų žygyje. O kadangi visi, išskyrus Justą esame naujokai žiemos žygyje, Justas mums suorganizavo krikštynas su nučiuožimu ant užpakalio nuo stataus snieguoto šlaito ir ledkirčio bučiavimu...
             Nusileidimas nuo perėjos buvo išbandymas visiems naujokams. Vakar dienos treniruotė – niekniekis palyginus su nusileidimu nuo perėjos. Mat perėja aukšta, o ilgas nusileidimas nuvargina. Tad kartais nugriūti tekdavo tiesiog dėl to, kad kojos neišlaikydavo laibo kūnelio įkinkyto daugiakilogramine kuprine. Bet visi anksčiau ar vėliau nusileidome nuo kalno sėkmingai, nors ir su daug nukritimų, ir patraukėme žemyn į Meridionalnyj upės slėnį. Nakvynei įsikūrėme labai gražioje vietoje su vaizdu į kalnus ir upelį...

             Trečią žygio dieną palikome stovyklą neišparceliuotą, nes šiandien darysime radialinį žygį. Pasiėmę alpinistinę ekipiruotę ir maisto vienai dienai iškeliavome anksti ryte pietų krytimi. Saulė švietė, sniego danga ideali, peizažai stulbinantys – va čia tai tikros atostogos, pagalvojau... Po dviejų valandų užsikorėme ant Vostočnyj Arsenev perėjos. Čia vaizdeliai nenupasakojami – suledėjusios sniego pusnys atrodė lyg kokosiniai saldainiukai, niam niam... O mėlyno dangaus fone visa tai atrodė dar įspūdingiau. Gerą valandėlę pasėdėjome ant perėjos besigrožėdami Chibinų peizažais. Kitas šios dienos mūsų siekis – traversas iki Fersmano perėjos. Kadangi ketera apledėjusi i vietomis stati, slides iškeitėme į kates. Žiemą čia eiti tikras malonumas – tiesus ir ramus kelias. Tik ant karnizo nereikia lipti, kad nenulėktum žemyn, karnizo nulūžimo atveju...
             Po valandos jau stovėjome ant Fersmano perėjos. O kadangi Fersmano viršūnė stūkso visai čia pat, sulaipiojome ir į ją. Gražu, įspūdinga, oras tiesiog tobulas...
             Vakarop, pastatėme slides žemyn ir nusileidome tiesiai į stovyklą, kurioje savo miegmaišiuose ištiesėme kojas ir užmerkėme nuo įspūdžių pavargusias akis...

             Ketvirta žygio diena mus ir vėl pasitiko su saulė. Tačiau pakilę į Južnyj Čorgor perėją papuolėme į tokia peklą, jog sunku buvo ant kojų išstovėti. Tad neužsibuvome, nonstop perėjome perėją, mat norėjosi kuo greičiau surasti bent kažkokią užuovėją. O kitapus perėjos sutikome milžinišką rusų turistų grupę. Jie atėjo iš KCC bazės, užsikorė ant perėjos ir nusileido atgal į tą pačią pusę. Kai kurie net ir neužlipo, pastovėjo pasislėpę už akmenėlio, taip vengdami kontakto su lediniuotąja pūga. Nusileidus šiek tiek žemiau pūga liovėsi, tad užsidėjome slides ir nučiuožėme. Šis slėnis jau urbanizuotas. Burano vėžės vedė tiesiai į KCC bazę, tad šešiolikos kilometrų čiuožimas pramintu taku buvo tikras malonumas...
             KCC sustojome trumpam, užsidėjome antspauduką ant maršrutinės knygelės, ir čiuožėme toliau. Nakvynė radome prie Golcovoje ežerėlio. Įsikūrėme dviem dienoms, mat rytoj darysime radialinį...

             Penkta žygio diena buvo sakyčiau net per daug šilta ir per daug saulėta. Turėjome ir šturmes nusirenkit, kad neperkaistume, ir sklidinai išteplioti veidus kremu nuo saulės. Bet pakilus aukščiau viskas normalizavosi – oras tapo maloniai vėsus, gaivus. Čiuožėme pramintu takeliu, pakilimas nestatus, tad beliko tik dairytis ir grožėtis. Lengvai užčiuožėme ant Umboziorskij perėjos ir dar šiek tiek pačiuožę parabole šiaurės link atsiradome ant Južnyj Partomčior perėjos. Visai šalia stūksojo Severnyj Partomčior, tad nedaug pastangų kainavo užsikarti ir ant jos. Beliko tik pastatyti slides žemyn ir nusileisti tiesiai į stovyklavietę. Tai buvo trisdešimties minučių relax nusileidimas, kai reikėjo tik stovėti ant slidžių ir grožėtis, grožėtis, grožėtis... Ech, čia tai atostogos...

             Šeštą žygio dieną kilome į perėją Južnyj Risčor. Blogybė buvo ta, jog mes žinojome, jog kažkur turi būti takas, bet jo neradome, todėl čiuožėme tiesiog mišku. O čiuožimas mišku buvo toks pat sunkus, kaip ir pirmąją žygio dieną. Vėl du žmonės mynė pėdas, o trečias sukandęs dantis čiuožė su kuprine. Po kelių valandų tokios kankynės pagaliau radome taką. Buvo nedidelis pliusas, todėl sniegas lipo prie slidžių. Bet visa tai buvo tik smulkmena, palyginus su kankinančių čiuožimu miške. Takas gan populiarus, todėl gerai išmintas, net sutikome dvi grupes besikleidžiančias nuo Severnyj Risčior perėjos, į kurią jis ir vedė. Tačiau mums reikėjo nusukti dešiniau, kadangi mūsų tikslas – 2A kategorijos Južnyj Risčor perėja. Čiuožėme prie jos kiek galėjome, o kai priartėjome ir čiuožti nebuvo įmanoma, slides iškeitėme į kates ir kopėme Justo padarytais laiptukais, mat perėja buvo apledėjusi. Dar keliais laipsniais šalčiau ir būtų reikėją kabinti virvę...
             Ant perėjos vėjas tiesiog nuo kojų vertė. Vėjo gūsis mane parvertė tikrąja to žodžio prasme, o Lukas ir Gintarė išsilaikė ant kojų įsikabinę vienas į kitą. Deja, to kaina – sulūžusi Luko slidžių lazda. Teko ją suremontuoti lipnios juostos pagalba.
             Nuo perėjos nusileidome į labai negyvą ir nejaukų slėnį. Kelias valandas juo leidomės žemyn. Medžių nebuvo, o slėnis švelniai žemėjo, todėl šį kartą visai nejutome nuleidimo malonumo – daug kilometrų reikėjo tiesiog čiuožti. Nuo Severnyj Risčior perėjos nusileidusi rusų grupe mynė pėdas, kuriomis mes naudojomės – tai gerai, tačiau vakare užėmė pačią geriausią slėnio vietą – tai blogai. Turėjome apsistoti ne tokioje geroje, gan prastoje vietoje. Juk leistis žemyn ir ieškoti kažko geresnio nebuvo prasmės, nes rytoj būtų reikėję grįžti atgal – mat rytoj mes keliausime per Akademičiskoje perėją...

             Septintą žygio dieną oras jau nelepino. Pūtė nors ir nestiptus, bet šaltokas vėjas. Mūsų ir rusų grupės planai tą dieną iš dalies sutapo. Jie taip pat ėjo per Akademičiskoje perėją, o kadangi mes gudresni, tai ėjome antrieji ir naudojomės jų pramintomis vėžėmis.
             Nakvynei apsistojome šalia Kaskasionok upelio, labai patogioje vietoje, mat šį kartą po stovyklavietę galima buvo vaikščioti be slidžių...

             Aštunta žygio diena buvo lengva, nes įveikėme tik vieną nesudėtingą, neaukštą Kuropaty perėją. Tik nusileidinėti nuo jos buvo nelengva. Mat greitai prasidėjo miškas, o miške kaip visada – sniego iki ausų, tad griuvinėjome, kritinėjome... Bet nusileidome sėkmingai... O apačioje mūsų laukė takelis ir patogi vieta stovyklai...

             Devintą žygio dieną mus pasitiko pūga. Tačiau čiuožiant miško zona ji mums nekenkė labai stipriai, o kai išlindome iš miško, pūga visai išnyko. Čiuožėme Čiep perėjos link su tikslu ją įveikti, tačiau jau iš ryto buvo aišku, jog oras visai tam nepalankus. Tad prisitraukę prie perėjos mes matėme tik debesį ir nieko daugiau. Palaukėme valandėlę, gal debesį nupūs ir mes pamatysime perėją, o pamatę galėsime ir perlipti. Tačiau debesis kabojo ant kalno ir neketino niekur trauktis. Kartu su Čiep nuplaukė ir Loparskij perėjos šturmavimas. Tad apsisukome ir keliavome stovyklos link. Juk kartais viskas priklauso tik nuo aplinkybių...

             Paskutinę žygio dieną oras buvo itin prastas. Rūkas ir pūga sutrukdė mums į civilizaciją sugrįžti per Bezymenyj perėją. Tad kryžkelėje pasukome kairiau ir lengvai įveikę Vortkeuajevo perėją nusileidome į Kirovską. Tiesa, nusileidimas nuo perėjos buvo beveik aklas nusileidimas nuo perėjos. Dėl tiršto rūko matomumas sieke tik kelis metrus. Negalėjome suvokti nei kalno statumo, nei sniego dangos reljefo. Ir tik šalia čiuožiantys bendražygiai buvo šioks toks atskaitos taškas...

             Iš Kirovsko keliais autobusiukais nukeliavome į Apatitus ir aštuonioms valandoms apsistojome "Ametist" viešbutyje. Čia nusiprausėme (kai pas net du kartus), prisivalgėme ledų, kondensuoto pieno. O vynelis iš tetra pakų taip skaniai "nuėjo"...
             Toliau sekė ilga kelionė traukiniu namo. Nieko naujo, tuo pačiu keliu, kaip ir pirmyn, tokiame pat tvankiame traukinio vagone... Ir ta pati ilga Novgorode-na-Volchovie stotelė, ir tas pats Minsko traukinių stoties grindinys...
             Nepasakosiu, kaip Novgorode-na-Volchovie mes bendravome su bomžais ir kaip ant Baltarusijos Lietuvos sienos padėjome pasieniečiams surasti kontrabandines cigaretes. Kada nors kitą kartą...

             O pabaigai, tiesiog žinokite, jog aš labai myliu žiemą, nes žiemą yra ypatinga. Aš nesakau, kad kiti metų laikai yra mažiau ypatingi. Tiesiog žiema yra ypatinga kitaip...


Kelionės išlaidos

Traukinio bilietai (Vilnius – Minskas – Apatitai – Nefelinovyjie peski, Apatitai – Minskas – Vilnius): ~460Lt
Baltarusijos viza: ~66Lt
Rusijos viza: ~52Lt
Maistas, įrangos nuoma, kitos išlaidos: ~330Lt
Iš viso: ~900Lt

Copyright © 1999 – 2011 by Remigijus Launikonis. All rights reserved.
E–mail: remigijus.launikonis(eta)gmail.com. Atnaujinta: 2012 09 05