Naujienos
Kelionės / žygiai
Kas yra kas...?
------------
E–paštas

PASIVAIKŠČIOJIMAS SAREKE
2011 08 13 – 2011 08 27

Nuotraukas žiūrėkite čia
Dalyviai: Rita, Mindaugas, Vilmantas, Liudas, Vladas, Remigijus



             Kelionę pradėjome rugpjūčio dvyliktos dienos vakarą. Liudas gavo iš darbo itin talpų Volkswagen Sharan. Juo visą naktį mes važiavome Talino link, ir dar prieš aušrą pamatėme Talino uosto laivus. Mūsų keltas išplauks už kelių valandų, tad pavažiavome iki stovėjimo aikštelės ir joje pamiegojome... Pusryčiams suvalgę po obuoliuką, mes stojome į eilę, o čia netikėtai sutikome Darių, dvylika jo bendražygių ir šunelį. Visi jie keliavo į Suomijos Šiaurę, kur ieškos vandens, o radę bandys plaukti...
             Į Helsinkį plaukėme dvi valandas. Per šį laiką išvaikščiojau visus kelto koridorius, parduotuves ir kitas viešai prieinamas patalpas, o kai baigėsi neatrastos erdvės, atsiguliau ant žemės ir pamiegojau...
             Visą šeštadienį mes važiavome per Suomiją, Švediją, ir čia nėra labai ką pasakoti, o sekmadienį antrą valandą nakties mes pamatėme Akka žiburius. Pakelėje pasistatėme palapines ir pamiegojome... Rytoj prasidės žygis...


Rugpjūčio 14 d.

             Labas rytas mielas dienorašti. Nuo šiandien tu busi mano draugas, ir aš tau pasakosiu, ką išgyvensiu artimiausias dvi savaites... Juk reikia kažkam pasakoti, o bendražygiai neklauso – jie patys viską mato, patiria, išgyvena...
             Taigi, rytas... Iš palapinių išlindome maždaug dešimtą neskubėjome, nes keltas, kuris mus nugabens į kitą Akkajaure ežero pusę, išplaukia lygiai vidurdienį. Susipakavome kuprines, viską, ko nereikės artimiausias dvi savaites, palikome automobilyje, o automobilį palikome prie Akka turistų informavimo centro. Tiesa, dar prieš lipant į lavelį išsivirėme košę ir sunaikinome kelionei automobiliu skirtą maistą, tame tarpe ir labai paklausų Vlado alų. Išplaukėme... Ežeras bangavo, tad mūsų nedidelis laivelis suposi, kaip dažniausiai supasi nedidelis laivelis, kai ežeras banguoja. Po valandos išlipome kitame ežero krante, kuris nuo šiol vadinsis šituo ežero krantu...
             Žygis prasideda... Oras puikus – saulutė šviečia, pučia švelnus vėjelis. Aplinkoje tvyro patogi gaiva, kuri neleidžia mums nei sušilti, nei sušalti. Žygiuojame gerai išmintu taku, kurio pašonėse auga didžiuliai raudonikiai. Ir jų tiek daug, jog man net gimsta idėja vakarienei turėti grybienę... Bet dedu ignorą ant grybų ir žygiuoju ten link, kur yra mūsų tikslas. Pereiname tiltuku per Vuoetetno upę (Pastaba: pavadinimai straipsnyje gali būti netikslūs, jie, nededant didelių pastangų, buvo nurašyti nuo rusiško žemėlapio). Beeidamas įvertinu jos praplaukiamumo lygį – „galima“ ir su „Edelveisu“. Peizažai vis gražėja, o gėrybių nemažėja. Aš nekalbu apie jau anksčiau paminėtus raudonikius, aš kalbu apie tekšes, kurių, tiesa nėra daug, bet yra pakankamai, ypač, jeigu netingi paieškoti, kalbu apie mėlynes, kurių yra beprotiškai daug, apie bruknes ir spanguoles, kurių lyg ir nesimato, bet kai pasilenki nuskinti vieną, prieš akis išlenda ištisa armija, ir apie varnauoges bei kadagių uogas... Po poros valandų stojame pietums, mat priėjome gražiai įrengtą vietą – stalas, kėdės, upelis, nuostabi panorama... Negalėjome nesustoti... O kad jau sustojome, tai reikia kažką suvalgyti... Tad išsivirėme arbatos ir išgėrėme ją, kartu suvalgydami pietų davinį. Beje, maistą šiame žygyje gaminsime ant benzininių primusų. Mat keliausime nacionalinio parko ribose, kur negalima kūrenti laužų, be to net ir nebūtų iš ko kūrenti, nes medžių aukštai kalnuose nėra...
             Po dar poros valandų ėjimo priėjome tiltuką per Shnufchtcjoka upę, už kurios pasukome į kairę. Takas čia supratėjo, mat žmonija dažniausiai suką į dešinę ir eina iki namelio, kuris yra ten kažkur dešinėje... Paėjome dar valandą ir nusprendėme, jog radome gerą vietą nakvynei. Tad toliau mes statėme palapines, klojome patalus ir gaminome vakarienę. Beje, šis vakaras padovanojo nuostabų saulėlydį. Tik dangus raudonas, o tai pranašauja vėjuotą rytojaus dieną...


Rugpjūčio 15 d.

             Šį rytą leidome sau išsimiegoti. Kaip ir dera daryti per normalias atostogas, mes miegojome tol, kol pradėjome nenorėti miegoti. Pirmas išlindo Liudas ir pradėjo triukšmauti. Tiesą sakant, tai ir buvo miego nenorėjimo priežastis (priverstinė). Ryto oras mus lepino – saulutė, šiltas vėjelis ir visos kitos su tuo susijusios gerovės... O ir peizažas pro palapinės „langą“ buvo ohoho... Mat vakar išsirinkome nors ir vėjuotą, bet peizažišką vietą. Budintieji – Vilmantas ir Liudas pusryčiams pagamino labai skanią penkių grūdų košę. Ją gurmaniškai suvalgėme (gurmaniškai, nes košė buvo skani ir jos buvo mažai), susipakavome šmutkes ir iškeliavome. Kas žingsnį kalnai darėsi įspūdingesni ir įspūdingesni, tad fotoaparatai spragsėjo ir spragsėjo. Oras lepino mus visą dieną, tad takeliu lengvai ėjome ir grožėjomės kalnais, žodžiu, atostogavome... Tačiau kartais takelis pradingdavo pelkėje. Tokiais momentais atostogos pasibaigdavo ir reikėdavo padirbėti: basutes ir kitą vandens pažeidžiamą avalynę keisdavom į guminius, o praėję kliūtį vėl viską sugražindavome į savo vietas. Kuo toliau tuo pelkių daugėjo, tad apsimovėme guminius visam laikui. Tik vienas Vilmantas nepasidavė, ir kelią pastojusias pelkutes apeidinėjo tai iš kairės, tai iš dešinės, žodžiu, ėjo sinusoidėmis. Maždaug vidurdienį Mindaugas sugalvojo, jog kažkur pametė palapinės lankus. Palikome Ritą ir kuprines prie akmenėlio, ir patraukėme atgalios. Lankus greitai suradome, ir ši istorija, kaip ir dažniausiai būna, baigėsi laimingai. Ten pat prie akmenėlio papietavome ir leidomės tolyn. Pasibaigė krūmynai, pasibaigė keružiai, liko tik tundra. Vėjuota tundra. Labai vėjuota tundra. Tikrai labai vėjuota tundra. Beeidami matėme daug elnių. Jie ganėsi tundroje, kaip ir dera daryti elniams. Šiandien mes susipažinome ir su mažais, dryžuotais, į burundukus panašiais gyvūnais, kurie yra dažni mūsų stovyklų svečiai. Vieną iš jų Mindaugas pagavo, ir mes jį įdėmiai apžiūrėjome – švelnutis, minkštutis, šiltutis... Vakarop sustojome nakvynei, nes žygeiviai turi vakarais sustoti nakvynei. Radome mažiausiai vėjuotą vietą labai vėjuotoje plynėje. Pastatėme palapinę, suvalgėme makaronų košę, dar visokių skanėstų suvalgėme, bet čia tik detalės. O dabar sėdžiu ir laukiu kada pasibaigs diena, o ji vis nesibaigia – Užpoliarė visgi.
             Nesulaukiau, išėjau pasivaikščioti... Ir bevaikščiodamas užsikoriau ant viršūnės Jole. Neaukšta ji – 1190 metrai. Lipau į ją, kaip per tikras atostogas – lėtai, lengvai, filosofiškai... Net nepastebėjau, kaip užlipau. Nuo viršūnės atsivėrė nuostabūs, nenupasakojami, nenufotografuojami vaizdai. Geras dvidešimt minučių trypčiojau viršūnėje. O kai žengiau pirmą žingsnį žemyn, ant viršūnes užsikorė Vilmantas, Vladas ir Liudas. Čia juos ir palikau, mat jiems viršūnes atradimo džiaugsmas dar prieš akis, na o man reikia ieškoti kitų atradimo džiaugsmų. Nusileidau žemyn, ir į lovą. Čia ir radau kitą džiaugsmą...


Rugpjūčio 16 d.

             Ryte dangus buvo ūkanotas, pūtė stiprus vėjas, kartais nukrisdavo vienas kitas lašas. Gyventi galima – mes laimingi... Vidurdienį dešinėje horizonte pamatėme Orep-Ruoteccekna ledyną, tad kupras tiesiog numetėme vidurį pievos ir išėjome pasižvalgyti. Prieiti prie ledyno nelengva – reikėjo ne vieną upelio atšaką perbristi, ne vieną ir peršokti. Mat iš ledyno ištekanti upė iš karto yra labai vandeninga. Gerą valandą trynėmės prie ledyno. Čiupinėjome, fotografavome... Kai nusibodo ledyno apatinė dalis, panorome aukščiau palypėti. Ir palypėjome... O belipant apžiūrinėjome kiekvieną plyšį ir kiekvieną kauburėli. Staiga pradėjo lyti, tad pasukome atgal. Lietus vis stiprėjo, nors debesų plyšiuose kartais pasirodydavo saulė. Tokiomis akimirkomis slėnyje atsirasdavo vaivorykštė, o kartais ir kelios vaivorykštės. Galiausiai visos skylės danguje užsidarė, visos vaivorykštės dingo, prasidėjo stiprus lietus. Tad mes skubėjoje prie savo kuprinių, o jas pasiėmę nuo vėjo ir lietaus pasislėpėme griovyje. Čia pavalgėme pietus.
             Kitą dienos dalį lijo ir šaltas šlapias vėjas pūtė į tiesiai veidą. Nepabūgę tokio atšiauraus oro mes ėjome pirmyn. Ilgai ėjome, gal penkias valandas. Vakarop atsitrenkėme į Mikajoko ir Smailajoko santaką. Lietus trumpam liovėsi, tad žabiškai pasistatėme palapines ir pasigaminome vakarienę, o tada prasidėjo laisvas laikas. Nuėjau pražvalgyti kelią tolyn. Bet, žvalgyba parodė, jog Mikajoko nei prabrisime, nei peršoksime, nes upė labai vandeninga ir srauni. Tiesa vienoje vietoje gal ir galėtume bandyti peršokti, nes upės plotis tik šiek tiek daugiau nei vienas metras, bet upės debitas toje vietoje nesuskaičiuojamai didelis. Jeigu netyčia įkrisi į vandenį, o tai nesunkiai padaroma, tiesiausiu keliu nukeliausi pas Abraomą. Tad regis vienintelis kelias išeiti iš čia – perbristi Smailajoko, kuri yra ne mažiau vandeninga, bet platesnė, todėl ne tokia srauni, nors pakankamai gili. Bet šiandien niekur neisim, tad kam galvot, kas vyks kažkada ateityje...


Rugpjūčio 17 d.

             Po vakarykščių maldų oru dievams, šiandien mes mėgaujamės saule. Geras oras mums reikalingas, nes juk šiandien darysime radialinį žygį. Palapinės lieka kur ir yra, na o mes žygiuojam Ilok viršūnės link (1501 metrai). Nusprendėme lipti rytine puse, nes ji arčiausia ir nuožulniausia. Gerą valandą kilome aukštyn, gan lengvai, sakyčiau. Bet likus iki viršūnės šimtui metrų kopimas pasunkėjo, mat šlaitas jau buvo statesnis, o akmenys šlapi ir slidūs. Belipdami stebėjome peizažus, kurie nors ir ūkanoti, bet buvo tikrai gražūs. Ypač gražus buvo visu savo fasadu atsivėręs Mikaekna ledynas...
             Užlipus ant kalno, atsivėrė didžiulė plynė. Sunku net nustatyti, kuris išsikišimas vadinamas Ilok viršūne. Apvaikščiojome visus kalno kampus, apžiūrėjome viską, ką galima buvo pamatyti. Labai norėjosi dar aukščiau – į Vargtoten viršūnę (1807 metrai), kuri atrodė lengvai pasiekiamai. Deja, oras prastas, o Vargtoten skendėjo rūke, ir tik retkarčiais išnirdavo...
             Nuo kalno leistis nusprendėme per Mikaekna ledyno pusę. Pagalvojome, jog besileisdami apžiūrėsime ledyną ir išžvalgysime galimybę persikelti į kitą Mikajoko krantą. Tiesa, Vladas čia grybą užpjovė – kažkur dingo niekam nieko nesakęs. Sutartu laiku visi susitikome sutartoje vietoje – prie ežerėlio ant kalno, o Vlado nėra. Paskutinis jį matė Mindaugas kažkur vakarinėje kalno pusėje. Nusprendėme, jog Vilmantas, Rita ir Mindaugas lėtai leisis žemyn, na o aš ir Liudas ieškosime Vlado. Išžiūrėjome visą kalną, nėra. Taigi, turėjome dvi alternatyvas: arba jis tragiškai žuvo, arba nusileido vakarine kalno puse ir mūsų lauks stovykloje. Pasirinkome labiau optimistinį – antrą variantą. Pasukome ledyno link ir po gero pusvalandžio pavijome savo draugus. Mikaekna įspūdingesnis ledynas nei Orep-Ruoteccekna. Didesnis, labiau parodantis savo galybę... Ypač mums patiko ledo urvai. Tik vaikščioti po jais pavojinga – o jeigu stogas nukris... Pora valandų praleidome prie ledyno: išžiūrėjome, išlandžiojome, išfotografavome... Gerokai po pietų grįžome į stovyklą. Vlado stovykloje nebuvo. Ir kaip mums pasirodė, stovykloje nebuvo ir Vlado grįžimo ženklų. Tik geltonas maišas kažkokiu būdu atsirado ant kalniuko. Ir čia mes iškėlėme dvi alternatyvas: arba Vladas grįžo į stovyklą, užnešė maišą ant kalniuko, kaip jo grįžimo ženklą, ir išėjo ieškoti mūsų, arba jis nebuvo grįžęs į stovyklą, o maišą ryte užnešė ant kalniuko tam, kad stovykla būtų matoma nuo kalno. Mat ryte Vladas paskutinis išėjo iš stovyklos, niekas nežino ką jis dar ten darė... Bet praėjus gal valandai tolumoje pamatėme Vlado siluetą. Vis tik jis nulipo vakarine kalno puse, grįžo į stovyklą, nesulaukęs mūsų, užnešė maišą ant kalno, ir išėjo mūsų ieškoti. Už tokią neprotingą elgseną jis buvo apibartas. Savo kaltę jis pripažino, todėl vakarienei visi draugiškai sunaikinome mano alkoholinį siurprizą.
             Po vakarienės padarėme persikėlimo per upę bandymą – išsiuntėm Liudą bandyti, kadangi jis turėjo ilgus guminius batus. Liudas išbandė kelis variantus, paskutinis buvo geriausias. Taigi, laukiam rytojaus, rytoj brisime per Smailajoko...


Rugpjūčio 18 d.

             Ryte nelijo. O kadangi nelijo ir naktį, vandens lygis Smailajoko buvo gerokai nukritęs. Keistos taisyklės galioja ledynų kraštuose – naktį saulė netirpdo ledynų, tad jeigu nelyja, vanduo upėse gerokai nukrenta. Žodžiu mes lengvai perbridome Smailajoko. Bristi man taip patiko, kad panorau dar išsimaudyti. Ir išsimaudžiau, kol kolegos kišo savo kūnus į žygeiviškas ekipiruotes.
             Toliau sekėme nedidelį, gerai išmintą takelį, kuris po pusvalandžio mus atvedė į trobelę Smailajokp ir Kuoperijoko santakoje. Trobelė nedidelė, bet jauki. Ir joje yra viskas, ko reikia nakvynei užklupus nelaimei. Net yra telefonas su vienu mygtuku – iškviesti pagalbai. Trobelėje radome ir sąsiuvinį, kuriame galėjome parašyti apie save. Tad ir parašiau teisybė – drąsūs, sumanūs, išdidūs, ryžtingi, lietuviai, žygeiviai... Dar pridėjau veiksmažodžių – lipome, kopėme, bridome, palaukėme...
             Palikome kupras prie trobelės ir išėjome pasižvalgyti po apylinkes. Mat už puskilometrio nuo pagrindinio tako atsivėrė tokios grožybės... Nenupasakosiu, reikia pamatyti...
             Toliau ėjome tuo pačiu gerai pramintu taku. Ilgai ėjome. Po pietų priėjome miško zoną. Keistai mums viskas pasirodė... Čia turi būti takas, bet mes jo nerandame. Tad brovėmės azimutu tiesiai per miškus, krūmus, pelkes ir kitas sunkiai praeinamas vietas. Lijo. Bet mes buvome šlapi ne tiek nuo lietaus, kiek nuo nuolatinio sąlyčio su medžių ir krūmų šlapiais lapais. Taip ėjome geras keturias valandas. Vakarop supratome, kad reikia ieškoti vietos nakvynei. Radome visai pakenčiamą – ant kalniuko. Greitai išdygo palapinės, atsirado po puodą arbatos ir košės. Suvalgėme viską ir nuėjome miegoti. Diena buvo sunki...


Rugpjūčio 19 d.

             Nusprendėme, jog šiandien niekur neisim. Per daug varginanti buvo vakar diena. Ilgai miegojome, gerai išsimiegojome. Po pusryčių buvo mestos didelės pastangos laužui užkurti naudojant šlapias malkas. Mat daugelio rūbai dar buvo šlapi, o saulės ne tik kad nebuvo, bet sugalvojome, jog jos čia ir nebūna... Lauželis mums sušildė, išdžiovino rūbus... Ir tada pakilome į aukštesnį Maslovo piramidės lygį, mat prasidėjo ilgos kalbos apie nežemiškas civilizacijas, apie branduolinių atliekų saugojimą, universalius simbolius, kuriuos galėtų suprasti kitų galaktikų gyventojai po N metų nusileidę į žemę ir pan. Mintys apie maistą, poilsį, šilumą pasibaigė, nes visa tai mes jau turėjome.
             Tolimesnio kelio žvalgyba nedavė laukto rezultato – tako ir toliau nėra. Be to visas slėnis paskendės tirštuose debesyse ir vilties, kad žemiau bus geresnis oras nebuvo. O mes pasirinkome šį slėnį tam, kad nuo viršūnių galėtume žvelgti Rapaetno upę, grožėtis jos krantų kontūrais, pabūti Rapaetno įtekėjimo į Laitaure ežerą liudininkais... Deja, tokiu oru mes nieko nematysime – tad eiti toliau žemyn nebuvo prasmės. Gimė naujas planas – grįžti atgal į kalnus, kur pučia vėjas ir yra bent tikimybė, jog vėjas išsklaidys debesis. Oras mus jau rimtai užkniso...


Rugpjūčio 20 d.

             Ryte dangus ir vėl buvo pilkas. Tiršti debesys dengė kalnus, retkarčiais stipriai palynodavo. Nukabinę nosis pėdinom tuo pačiu keliu kaip užvakar. Bet, kaip sako, kelias atgal visada būna greitesnis... Ant lėkštos plynės nusprendėme papietauti. Čia sutikome tris švedes iš Stokholmo, kurios vaikštinėjo po Sareką. Truputį šnektelėjome – iš kur? kur einat? kiek laiko žygyje? ar patinka? Ir t.t. Beje, ant to pačio kalniuko Liudas rado Sareko žemėlapį, kuriame sužymėti turistiniai takai. Supratome, kodėl neradome tako. Mat takas eina dešine Lodepante kalno puse, o mes nužygiavome kairiąja. Dar pamatėme, kad nuo mūsų nakvynes vietos iki tako buvo labai labai nedaug... Et...
             Paėjome dar gerą pusvalandį ir stojome nakvynei. Stojome ne todėl, kad buvo vėlai ar buvome pavargę. Stojome sankryžoje. Ir tik nuo rytojaus oro priklausys kurio keliu mes eisime – į kairė ar į dešinę.
             Vakare Vladas ir Liudas nuėjo pražvalgyti tako į kitą Pierikjaure ežero krantą, o aš ir Vilmantas subėgiojome į Pierikvarach viršūnę.


Rugpjūčio 21 d.

             Ypatingai sunkiai aš kėliausi šį rytą. O kam keltis, juk saulės ir vėl nėra – lietus, rūkas, vėjas... Šalta... Brrrr... Bendražygių tarpe iškilo tokie klausimai: Kas yra saulė? Ar saulė tikrai egzistuoja? Ar kas nors matė saulę? O kai pilkame danguje pamatydavome mėlyne, nuaidėdavo ovacijos. Graudu, kai pagalvoji... Suvalgėme pusryčių košę, iškeliavome. Vakar sprendėme dilemą kur rytoj eisime – ar į kairę, ar į dešinę. Kadangi ryte visur kabojo tirštas rūkas, dilema pati išsisprendė – pasukome kairę, Guhkesvagge upės link, t.y. išėjimo ir Sareko link. Maždaug septyniose vietose perbridome Bierikjarre upę, nes nuo tokio nesibaigiančio lietaus jis buvo išsiplitusi po visą pievą, ir atsiradome kitame Pierikjaure ežero krante, kur radome Gerai išmintą taką, juo ir keliavome. Maždaug šešias valandas... Lėtai... Ramiai... Tyliai... Nakvynei stojome ant Nivnoiokon upelio kranto. Suvalgėme makaronus, išgėrėme Vilmanto alkoholinį siurprizą, dar suvalgėme visokių siurprizų. Mat žygiui sutrumpėjus prasidėjo siurprizų naikinimo metas. Apsivalgėme, kaip per Kalėdas. Oras vis dar šūdinas. Daugiau nėra ką pasakoti.


Rugpjūčio 22 d.

             Ryto oras mus nustebino. Tai jau galima pavadinti geru oru – nelijo ir šiek tiek matėsi kalnų viršūnės. Mindaugas ir Rita liko stovykloje ilsėtis, o mes keturi išėjome paslampinėti po kalnus. Belipdami prisižiūrėjome gražių vaizdų, prifotografavome. Et, kalnų grožis... Kaip svarbų yra geras oras kalnuose... Apsukome nedidelį ratuką keteromis, nors į Skančako neužlipome, nebuvo prasmės – viršūnė skendėjo rūke. Bet aplankėme bevardį ledyną. Pakeliui radome kažkokias nuolaužas. Pradžioje jos buvo pavadintos ateivių erdvėlaivio nuolaužomis, vėliau – lėktuvo nuolaužomis, galiausiai – sraigtasparnio krovinio nuolaužomis. Į stovyklą nusileidome labai gražiu spalvotu slėniu.
             Vakare ir vėl sugrįžo tikrais Sareko oras – stipriai lijo. Sulindome į palapinę ir lošėme pokerį. Iš makaronų...


Rugpjūčio 23 d.

             Puiki diena. Dangus mėlynavo, švietė saulė, o slėnis raudonavo nuo rudenėjančių augalų. Nuostabu. Ir tik pažvelgęs atgal į kalnus tu galėjai pamatyti pilką dangų – ten lyja, ten pučia šaltas vėjas, ten nejauku. Kartais pakrapnodavo lietutis, bet jis buvo nepiktas. Sakyčiau jis norėjo mums pasigerinti, nes tokiomis akimirkomis danguje atsirasdavo vaivorykštė, kuri puikiai derėjo su rudenėjančia raustančia tundra. Fotografai čia turėjo ką veikti...
             Lengvai žygiavome pirmyn. Tolumoje jau matėsi Kartjejaure ežeras, o už jo civilizacija. Po pietų įlindome į mišką, kur mus pasitiko daugybė grybų. Rinkome tik pačius gražiausius ir greitai pririnkome du didelius maišus. Perbridome Slukajoko upę, saulutė švietė, vandenukas blizgėjo, panorau išsimaudyti.... Atsigaivinau...
             O vakarop pasiekėme Kartjejaure ežerą, kurio pakrantėje ir stojome nakvynei. Susikūrėme gerą laužą, pasigaminome makaronų košę su daug grybų, išsimaudėme...


Pabaiga

             Nauja diena ir vėl buvo saulėta. Gerai pramintu taku iki užtvankos atkeliavome per dvi valandas. Tiltu perėjome į kitą ežero pusę ir taip užbaigėme dešimt dienų trukusį žygį. Liudas stojo ant kelio tranzuoti, mat mūsų automobilis už penkiasdešimties kilometrų, aš išėjau į mišką rinkti grybų, kiti gulėjo išsidrėbę pievoje, ilsėjosi...
             Po kelių valandų mes jau krovėme kuprines į automobilį ir jautėme sotulį nuo dviejų didelių puodų grybienės. Iškeliavome namų link. O kadangi turėjome nemažai laiko iki kelto į Taliną, pakeliui aplankėme Nikkala, Raahe, Turku, Helsinkį ir daug gražių mažų skandinaviškų miestukų...


Kelionės išlaidos

Kelto bilietas Talinas – Helsinkis – Talinas: 135Lt
Laivas į kitą Akka ežero krantą: 68Lt
Kuras (nuvažiavome ~2200 kilometrų): 155Lt
Maistas ir kitos išlaidos: ~142Lt
Iš viso: ~500Lt

Copyright © 1999 – 2011 by Remigijus Launikonis. All rights reserved.
E–mail: remigijus.launikonis(eta)gmail.com. Atnaujinta: 2012 09 05