Naujienos
Kelionės / žygiai
Kas yra kas...?
------------
E–paštas

VAKARAI! VAKARAI! VAKARAI! – KELIONĖ Į PORTUGALIJĄ
1999 07 03 – 1999 07 29

Nuotraukas žiūrėkite čia
Maršrutas: Kaunas (LT) – Varšuva (PL) – Praha (CZ) – Miunchenas (D) – Ciūrikas (CH) – Luzerna (CH) – Milanas (I) – Venecija (I) – Roma (I) – Florencija (I) – Piza (I) – Genuja (I) – Imperija (I) – Monakas (MC) – Nica (F) – Barselona (E) – Valencija (E) – Murcija (E) – Malaga (E) – Gibraltaras (UK) – Sevilija (E) – Lisabona (P) – Cascais (P) – Lisabona (P) – Madridas (E) – Barselona (E) – Liuksemburgas (L) – Berlynas (D) – Varšuva (PL) – Kaunas (LT)
Dalyvauja: Asta ir Remigijus



Liepos 3 diena

             Nežinau, kur aš važiuoju, nežinau, kur aš nuvažiuosiu. Bet dabar tai man nesvarbu. Svarbiausia – nuvažiuoti į Kauną ir susitikti su mergina – Asta, kurios aš niekada nemačiau...
             Atsikėliau 6:00. Suvalgiau mamos pagamintus pusryčius, atsisveikinau su namais ir išėjau į kelią. Po 20 minučių sutranzijau mašiną į Kauną ir sutartu laiku buvau sutartoje vietoje – Laisvės alėjoje prie fontano. Asta, kurios aš niekada nemačiau, manęs jau laukė. Sėdom į mikrūške Nr. 123 ir 9:00 atsiradome Garliavoje. Čia ir prasidėjo mūsų kelionė į vakarus.
             Garliavoje neužsilenkėm. Greitai paėmėm mašiną iki Prienų, o nuo Prienų – į Alytų. Iš Prienų į Alytų mus vežė karininkas. Paklausė, kur mes keliaujame, atsakėme – į Portugaliją. Karininkas pagalvojo, kad pajuokavom. Bet vėliau, kai papasakojom savo kelionės planą, patikėjo ir susidomėjo mumis. O kai sužinojo, kad aš ką tik baigiau mokslus ir išvažiuoju, pasakė, kad jei būtų jo valia, aš eičiau atlikti karinę prievolę. Gerai, kad nebuvo jo valia, ir Alytuje mes išlipome.
             Sutranzijom mašiną, nuvažiavome į Alytaus pabaigą, o čia lengvai paėmėme mašiną į Lazdijus. Nuo Lazdijų, neskubėdami ėjome lenkų sienos link, pakeliui stabdydami pravažiuojančias mašinas. Likus maždaug trims kilometrams iki sienos, mums sustojo du lenkai, kurie važiavo į Varšuvą. Pravažiavę sieną sustojome restorane, čia vairuotojas mus pavaišino pietumis. Pasakojo, kad anksčiau jis gyveno Suvalkuose, o restoranas, kuriame mes pietavome, priklausė jam. Maždaug prieš du metus, jis viską čia pardavė ir išsikraustė į Varšuvą.
             Važiavome pro Suvalkus, nes vairuotojas turėjo užvežti savo draugą. Tada vairuotojas paklausė, ar mes nesupyksim, jeigu jis aplankys keletą draugų, o į Varšuvą iš važiuosim už poros valandų. Be to, man reikės vairuoti mašiną, nes jis norėtų su savo draugais, kurių jau seniai nematė, išgerti svaigalų. Mes be abejo sutikom. Juk jei žmogus mums padeda, mes taip pat turime jam padėti.
             Kultūrinis šokas – pora valandų Lietuvoje, reiškia dvi valandas, o Lenkijoje – penkias valandas. Derėtų tai žinoti visiems, keliaujantiems pro Lenkiją. Tik 17:00 išvažiavome iš Suvalkų. Aš vairavau, o vairuotojas, jau linksmas, sėdėjo šalia manęs ir gurkšnojo škotišką viskį. Visą kelią laikiau 120 km/h, todėl po poros lietuviškų valandų mes atsiradome vairuotojo namuose, kurie dislokavosi 30 kilometrų prieš Varšuvą. Tranzijom, sustojo pirma mašina, išvežė į pagrindinį kelią, o ten po kelių minučių paėmėm mašiną į Varšuvą. Vairuotojas išleido pietinėje miesto pusėje, todėl nesinaudojom visuomeninio transporto paslaugomis, o į kelią ėjome savo kojų pagalba. Maždaug po dviejų valandų priėjome tranzinimo į Vroclavą vietą. Buvo 23:00, ir jau tamsu. Pamačiau atvažiuojančią fūrą, neišlaikiau, pakėliau ranką, ji sustojo. Fūra važiavo į Vroclavą, bet dviejų žmonių nenorėjo vežti. Nevilties apimti pasistatėme palatkę ir išsimiegojome.


Liepos 4 diena

             8:00 jau stovėjome ant kelio. Buvo sekmadienis, ir visos mašinos važiavo pilnos. O tos, kurios buvo ne pilnos, vis tiek nestojo. Žo, užsilenkėm. Maždaug po valandos sutranzijom mašiną ir nuvažiavom 70 kilometrų. O čia ir vėl užsilenkėm. Trims valandoms. Kad ir ką darėm, niekas nestojo. Pakeitėm poziciją, stabdėm toliau. Vis tiek nieko. Žemėlapį pamačiau, kad už kelių kilometrų yra miestelis. Nusprendėme eiti į jį ir stabdyti ant įvažiavimo į autostradą. Mums beeinant sustojo mašina, vairuotojas važiavo į Katovicą. Išlipome Piorkov trybunalsy. Ir gerai, nes čia sustojo pirma mašina ir nuvežė į Vroclavą. Tramvajumi atvažiavome į centrą, ir čia išsiaiškinom, kad Vroclave galioja ta pati išvažiavimo iš miesto strategija, kaip ir Varšuvoje – nemokamu IKEA autobusu.
             Žo, atsibaladojome į Vroclavo pabaigą, atsistojome ant kelio ir kiekvienai pravažiuojančiai mašinai rodėme "CZ". Lengvai sustojo fūra, nuvežė iki PL/CZ sienos. Čia paėmėm mašiną į Prahą. Vairuotojas važiavo į Paryžių, ir pasiūlė važiuoti kartu. Mes nesutikome, nes Prahoje buvom susitarę susitikti su Jurga ir Donatu, be to norėjom nusipirkti pigių čekiškų mėsos konservų. Išlipome Prahos priemiestyje prie metro stoteles. Vairuotojas davė 100 čekiškų kronų (10 litų) metro bilietui, atsisveikino ir nuvažiavo. Bilieto mes nepirkom, į centrą nuvažiavome našarom.
             Buvo vakaras. Ilgai vaikščiojom po naktinį senamiestį, sėdėjome ant Vltavos kranto... Tada lipome į kalną, o lipdamas paslydau, ir vos nenusiverčiau žemyn... Kai vaikščioti nusibodo, atsisėdome senamiestį ant laiptų, ant kurių miega visi pankai, ir: aš miegojau, o Asta visą naktį žiūrėjo į žmones.


Liepos 5 diena

             Pabudau anksti ryte. Asta, nors ir visą naktį nemiegojo, atrodė žvaliai. Visą rytą vaikščiojom po miestą, o 12:00 atsiradome prie laiptų, kur buvome sutarę susitikti su Jurga ir Donatu. Nusipirkome litrą vyno, atsisėdome, gėrėme ir laukėme. Niekas neatėjo. Parašėme laiškelį, užklijavome ant durų, prie Prahos laikrodžio, ir išėjome į kelią. Lengvai, dviem mašinomis atkeliavome į Plzen. Į miestą lįsti nenorėjome, išlipome degalinėje. Čia laksčiau visą valandą, kol suradau mašiną važiuojančią į sieną. Prieš sieną išlipome ir nuėjome į Vokietiją. Su vairuotoju buvome sutarę, kad už sienos jis mus paims, ir nuveš keliasdešimt kilometrų Miuncheno kryptimi. Deja, už sienos vaituotojo nesulaukėme.
             Su muitininkais pasitariau, kaip man geriau sutranzinti mašiną į Miuncheną. Jie man atnešė popieriaus lapą, ir rašiklį. Užrašiau "Munchen", atsisėdau ant šaligatvio šiek tiek už muitinės terminalo ir sėdėjau. O lapą rodydavau kiekvienai pravažiuojančiai mašinai. Po valandos sustojo vokietis, pavežė reikiama kryptimi ir išleido 80 kilometrų prieš Miuncheną. Pakeliui daug papasakojo apie Vokietiją ir vokiečius. Po 20 minučių sustojo senas Opel kadetas, kuriuo važiavo du Kosovo albanai. Jie keliavo į Šveicariją. Kai atvažiavome į Miuncheną, vairuotojas paklausė, ar lipsime Miunchene, ar važiuosime su jais į Šveicariją, į Winterthur miestelį... Pasitarėm, pagalvojom, kad Donatas tikriausiai ir vėl neateis, eilinį kartą užgrybaus... (Kažkada su Donatu turėjau susitikti Kolkoj, nesusitikom, jis išvažiavo per anksti. Kažkada turėjome susitikti Budapešte, nesusitikom, nes jis ir vėl išvažiavo per anksti. Į Praha neatvažiavo, greičiausiai neatvažiuos ir čia... O kadangi jau praradome Paryžių, Šveicarijos prarasti nenorėjom, juolab, kad preliminariame kelionės maršrute nebuvo tikslo aplankyti šią šalį...)
             Miunchene neišlipome, išvažiavome į Šveicariją. Albanai nusprendė važiuoti ne per pagrindinę muitinę, o per kaimišką, arba keliu kur visai nėra muitinės, nes labai jau pavargusiais keliukais važiavome. Pakeliui mus pasivijo pasienio policija, sustabdė ir patikrino dokumentus. Visi keturi jiems atrodėm įtartinai, todėl mūsų nepaleido, o palydėjo iki pagrindinės muitinės. Albanai čia įstrigo ilgam, o mus po ilgų ir varginančių derybų įleido į Šveicariją. Buvo jau naktis. Pasistatėme palatkę ir pamiegojome.


Liepos 6 diena

             Naktį liko lietus. O ryte visa Šveicarija buvo apsiniaukus. Penkias minutes lydavo, dešimt nelydavo. Tada penkias ir vėl lydavo ir t.t. Žo, buvo labai blogas oras. Per 30 minučių muitinės degalinėje susiradome mašiną į Ciūriką. Vaikščiojom po miestą, apžiūrėjome lankytinas vietas, centrą, upę, kalną... Pasiklausėme Ciūriko varpų. Interneto svetainėje parašėme e–laišką Donatui, ir iškeliavome Luzernos link. Kelias siauras, nebuvo vietos mašinai sustoti, o tolumoje matėsi ta pati glūchą. Grįžome atgal, atsistojome ant šaligatvio ir studijavome žemėlapį. Privažiavo mašina ir užvažiavo ant šaligatvio. Pasirodo, čia ji mums sustojo. Vairuotojas važiavo į Lugano, t.y. miestas prie pat Italijos sienos. Pakeliui užvažiavome į Luzerną, ir išlipome, nes panorome po jį pasivaikščioti. Labai gražus miestelis yra Lucerna. Senamiestis, šalia kalnai ir didelis mėlynas mėlynas ežeras. Visą pusdienį vaikščiojom po Lucerną. Vakarop patraukėme į miestelio pabaigą. Suradome nakvynei tinkamą vietą ir pamiegojome.


Liepos 7 diena

             Visą naktį lijo lietus. Bet palapinė buvo sausa, nes vakare ją pastatėme po tankiais medžiais. Blogybė buvo ta, kad vis dar lijo. Ir stipriai lijo. Kažkur eiti, ar stovėti lietuje aš nenorėjau. O prisiminus Budapešto lietų, mane šiurpas nupurtė...
             Atsistojom po viaduku labai griobanoj vietoj ir nepraėjus nei minutei išvažiavome. Mums sustojo senas stoparas, kuris jaunas būdamas daug keliavo po Europą, Aziją... Net su hipiais kurį laiką gyveno Indijoje. Jis pavežė 50 kilometrų, pavaišino pietumis ir davė 100 šveicariškų frankų (280 litų). Išlipome degalinėje tarp kalnų. Vis dar lijo lietus, buvo apsiniaukę. Asta stovėjo po stogeliu, o aš laksčiau po degalinę, ieškojau mašinos į pietus. Artimiausias taškas, į kuri mes galėjome važiuoti, buvo degalinė prie Lugano, kuri dislokavosi už 200 kilometrų. Tačiau visi lengvųjų automobilių vairuotojai deklaravo, kad važiuoja 50 arba 100 kilometrų, o italai fūristai nesutiko vežti dviejų žmonių... Tris valandas laksčiau po degalinę... Pagaliau suradau italą fūristą, kuris važiavo į Milaną. Sutiko mus du pavežti.
             Italas kalbėjo tik itališkai, bet mes puikiai su juo susikalbėjome. Daug kalbėjome. Po valandos aš pradėjau suprasti, kai kuriuos itališkus žodžius. Vairuotojas labai mylėjo Italiją, ir nuolat kartodavo "bella Italia". O kiekvieną sakinį baigdavo žodžiu "capito".
             Nelijo. Buvo giedra vasariška diena. Visas lietus pasiliko šiaurinėje Alpių pusėje. Tai bent oro permaina. Prieš pusvalandį lijo, o dangus buvo pilkas pilkas... Tada įvažiavome į 20 kilometrų tunelį, kuris iškastas po Alpėmis. Išlindome iš tunelio, o čia – babach – vasara. Vairuotojas pasakojo, kad čia, itališkoje Šveicarijoje visada būna saulė, nes Alpės nepraleidžia šiaurinių ciklonų.
             Atvažiavome į sieną. Prieš muitinę išlipome, nes nenorėjome trise važiuoti per sieną, bo vairuotojas būtų iš karto gavęs baudą. Su vairuotoju susitarėme susitikti už sienos. Muitinėje į mus pažiūrėjo keistai:
– Iš kur atvažiavote?
– Iš Šveicarijos.
– Kur važiuojate?
– Į Italiją.
– Su kuo atvažiavote?
– Su mašina.
– Kur mašina?
– Laukia už sienos.
– Kur laukia už sienos?
– Ten už sienos.
             Žo, kad ir kaip klausinėjo, jie nesuprato iš kur mes atsiradome, ir kaip atsiradome. Rezultate, pasakė, kad tiek Italijos, tiek Šveicarijos pusėje yra autostrada ir vaikščioti draudžiama. Liepė kažkaip grįžti atgal į Šveicariją ir važiuoti automobiliu per sieną. Aš kategoriškai atsisakiau kažkur eiti. Tada mus nuvedė prie kažkokio šunkelio ir liepė eiti ten. Mes ir nuėjome, kas mums beliko...
             Ėjom ėjom ir priėjom Como miestelį. Pažiūrėjau į žemėlapį, ir nesupratau, kur mes – Šveicarijoje ar Italijoje. Priėjau prie vieno žmogaus, spoksančio pro langą į mus, paprašiau vandens ir paklausiau kur mes. Žmogus kažką itališkai kalbėjo. Susirinko minia kaimynų ir apie kažką diskutavo. Dar kartą paklausiau ar mes Šveicarijoje ar Italijoje. Tada žmogus davė vandens, ir pasakė, kad čia Italija. O ką jie galvojo ir apie ką jie kalbėjosi mes niekada nesužinosim...
             Išsikeitėm pinigus, išėjome į miestelio pabaigą, užsirašėm ant lapo "Milano" ir greitai sutranzijom mašiną į Milaną.
             15:00 išlipome Milano priemiestyje. Sėdome į metro ir atsiradome centre. O čia nėra ką žiūrėti. Milanas – verslo miestas. Na yra kelios aikštės, keli įdomios architektūros pastatai. Beje, vienoje aikštėje Asta išsidūrė: prie jos priėjo žmogelis, davė jai krūvą popkorno, ir aplink Asta atsirado daug balandžių. Jie valgė popkorną, nutūpę Astai ant galvos, peties, rankos... Aš fotkinau Astą, bet žinojau, kad jai už tai reikės sumokėti. Kai procesas pasibaigė, žmogelis atkišo ranką ir pasakė "money". Asta pasakė "no money" ir davė kažkokią monetą. Žmogelis nuėjo nepatenkintas.
             Vakare nuėjome į metro ir valytojui pasakėme du žodžius – "autostop Venecia". Jis mus suprato ir paaiškino, su kuriuo metro mes turime važiuoti. Reiškia, čia praeina daug stoparų. Pasitikslinome gautą informaciją, sėdom į metro ir atsiradom Milano priemiestyje. Buvo jau tamsu, o italas vairuotojas įspėjo, kad Milane pilna vagių ir plėšikų. Nejaukiai pasijutome, bet vis tiek naktį kelias valandas ėjome link autostrados. Pagaliau priėjome autostradą, ir bandėme rasti nakvynės vietą. Jos nebuvo. Viskas aptverta, viskas apšviesta. Ėjome dar maždaug kilometrą, perlipome tvorą, palapinės nestatėm, tik pasitiesėm ją patvorį, miegmaišiu užsiklojome ir miegojome. Į kelionę vežėmės tik vieną miegmaišį, nes Asta miegmaišio neturėjo. Todėl visą kelionę palapinė naudojome kaip kilimėlį, o miegmaišių užsiklodavome. Mažiau svorio, ir visada puikiai išsimiegodavom.


Liepos 8 diena

             Ryte buvo karšta. Pavalgėme, sugrįžome prie autostrados, dar paėjome keletą kilometrų ir suradome tinkama vietą tranzavimui. Šalia stovėjo kelio ženklas "No autostop".
             Ant lapo užsirašėme "Venezia" ir tranzijom. Po 10 minučių sustojo mašina, nuvežė į degalinę prie Veronos. Čia nusipirkau plastmasinės itališkos duonos ir suvalgiau paskutinį čekišką mėsos konservą. Sustabdėm mašiną, pavežė 50 kilometrų, o sekanti mažina atvežė mus į Mestre. Čia sėdome į priemiestinį autobusą, ir nuvažiavome į Veneciją. Bilietų, kaip visada, nepirkome.
             Venecijoje ieškojome interneto svetainės, bet neradome. Pusdienį vaikščiojom klaidžiomis gatvėmis, žiūrėjome į gondolas... Tada išsiploviau kojines viename smirdančiame kanale, sėdome į laivą, ir nuplaukėme į Lido di Venezia, kuri dislokuojasi prie Adrijos jūros. Nusipirkome butelį vyno, ir atsiradome prie jūros.
             Pirmas plaukioti nuėjau aš. Vanduo sūrus, bangų nebuvo, plaukti lengva. Plaukiojau lygiai dvi valandas. Nuplaukiau iki plūdurų, po to lenktyniavau su vienu italu plaukiku. Kai išlipau į krantą, supratau, kad išlipau kitoje vietoje, nei įlipau. Bet kur ta vieta, kur aš įlipau į vandenį – kairėje, ar dešinėje? Įvertinęs vėjo kryptį, supratau, kad reikia eiti į dešinę. Ėjau gal 20 minučių, bet Astos nepriėjau. Supratau, kad dešinėje Astos nėra. Tada sugrįžau į išeities tašką, ir nuėjau į kairę. Greitai priėjau Astą. Asta buvo ne viena, šalia jos sėdėjo italas. Jis pasakė, kad Venecijoje niekada nelyja, o jei Asta norės pasilikti Venecijoje, galės gyventi pas jį.
             Vakare atsikimšau vyno butelį ir gėriau. Asta nenorėjo, tai visą ir patvarkiau vienas. Gerdamas žiūrėjau į besileidžiančią saulę, ir supratau, kad dabar aš esu ten, kur ir noriu būti. Supratau, kad pasaulio visiškai nepažįstu, bet einu pasaulio pažinimo keliu. Buvo gera...
             Jau sutemus susirūpinome nakvynės vieta. Geriausia būtų miegoti paplūdimyje, bet juk Italija – vagių šalis. Įlindau į gyvatvorę, ir radau labai patogią mažą aikštelę. Čia ir išsimiegojome.


Liepos 9 diena

             Naktį ir vėl lijo. Bet tankūs gyvatvorės krūmai neleido mūsų padaryti šlapiais. Dar šiek tiek pasivaikščiojom po Lido di Venezia, sėdome į laivą ir atplaukėme į senamiestį. Visą dieną valkiojomės po miestą, žiūrėjom, stebėjom, ieškojom, o aš nesėkmingai bandžiau susiorientuoti ir perprasti gatvių eiliškumą... Vakare sėdome į 39 autobusą ir nuvažiavome į Padovą. Padovoje išsiaiškinome, kuris autobusas važiuoja į mums reikalingą vietą, ir 21:00 buvome ant kelio. Šitam autobuse turėjome pirkti bilietus, nes kai vairuotojo paklausiau, kur mums reikia išlipti, kad atsirastume arčiau autostrados, vairuotojas pasakė – "aš pasakysiu, kai privažiuosime, bet jūs pamiršote nusipirkti bilietą". Už bilietus sumokėjoms po 2500 lyrų, t.y. po ~ 5 litus...
             Buvo jau prieblanda. Nusprendėme pusvalandį patranzinti, ir jei niekas nestos, eisim miegoti. Po kelių minučių sustojo mašina be stogo. Aš pirmą kartą gyvenime važiavau su kabrioletu. Cool... Važiavome 20 kilometrų, išlipome degalinėje. Nusiprausėme ir ėjome ieškoti nakvynės vietos. Pakeliui dar vieno furisto paklausiau ar jis važiuoja į Romą, ir ar galėtu pavežti du stoparus. Vairuotojas pasakė, kad jis važiuoja į Neapolį, ir galėtų iki Romos pavežti du stoparus...
             Kelias valandas važiavome į pietus, klausydami itališkos muzikos. Degalinėje vairuotojas sustojo, ir pasakė, kad nori truputį pamiegoti. Astai leido miegoti kabinoje, o man aceit vietos neužtenka, todėl reikia miegoti lauke. Man tai kas. Svarbu, kad tik į Romą nuvežtų. Tik užmigau, ir vėl pradėjo lyti. Išsitraukiau palapinę, užsiklojau ja, dabar nebaisus man joks lietus. Tik užsimerkiau, prie manęs priėjo Asta ir pasakė – "kelkis, važiuojam".
             Asta pasakojo, kad vairuotojas prie jos kabinėjosi. Ji jau norėjo trenkti durimis, ir išeiti. Gal todėl vairuotojas ir norėjo, kad aš miegočiau lauke. Niekada to nesužinosim...
             Važiavome dar kelias valandas. Aš klausiausi muzikos, ir apsnūdusius žvilgsniu žiūrėjau į baltą juostą bėgančia kelyje. Staiga vairuotojas sustojo ir pasakė, kad čia Roma ir mums reikia išlipti. Jei Roma tai Roma. Išlipome, nieko neklausinėdami. Pasitiesėm palatkę ir atsigulėme. Pagalvojau, rytoj išsiaiškinsiu kur ta Roma, ir kodėl čia taip tamsu ir tylu.


Liepos 10 diena

             Ryte pabudome šalia autostrados tvoros. Už tvoros buvo dirbama žemė, o tolumoje matėsi kelio ženklas. Jo link mes ir išėjome. Ženklas rodė, kad šiaurės Roma yra į dešinę, o rytų Roma – tiesiai. Mes pasukome į dešinę. Mums beeinant sustojo policajai ir pasakė – "no autostop in autostrade". Aš pasakiau, kad mes neautostopinam, o tik einam. O jei jie nenori, kad mes eitum, tegul mus paveža iki degalinės. Policajai nesutiko mus nuvežti, dar kartą liepė neautostopinti autostradoje, ir nuvažiavo. Mes ėjome toliau. Maždaug už keturių kilometrų nuo miegojimo vietos mes radome degalinę. Čia greitai paėmėme mašiną į Roma, ir 10:00 buvome prie Vatikano.
             Roma didelis ir labai triukšmingas miestas. Per daug žmonių, per daug mašinų. Čia nėra to jaukumo, kuris yra Budapešte ar Prahoje... Man Roma nepatiko. Visą dieną prasivalkiojom, žiauriai nusikalėm. Suvalgėm po picą, pagamintą gatvėje. Nesveika, bet juk Italijoje būnant reikia suvalgyti nors vieną picą. Aplankėme ir Šv. Petro baziliką Vatikane. O čia pasirodo neįleidžia su šortais ir marškinėliais be rankovių. Reikėjo persirengti. Kuprines palikome saugojimo kameroje, pasijutome lengvai...
             Dar prisižiūrėjom griuvėsių ir vakare nusprendėme, kad nenorim daugiau būti Romoje. Dviem metro ir vienu traukiniu išvažiavome iš miesto. Buvo 21:00. Truputį patranzinome, niekas nestojo, todėl nuėjome miegoti.


Liepos 11 diena

             Pabudau, kai išgirdau žingsnius. Pakėliau galvą ir pamačiau žmones einančius pro mus. Tai buvo paprasti žemdirbiai. Pamatę, kad aš juos matau, pasakė "kaldo" ir ranka perbraukė kakta. Taip išmokau dar vieną itališką žodį – "karšta". Pavalgėme, susipakavome ir nuėjome į degalinę. Degalinė buvo tuščia, o ir autostrada buvo kažkaip keistai tuščia. Tranzijom. Greitai sustojo mašina ir pavežė 20 kilometrų. Svarbiausia, išvežė į E35 kelią, nes mes truputį sugrybavome – stovėjome ne Romos apvažiavime, kaip kad galvojome, o ant kito kelio.
             Degalinė buvo pilna mašinų, ir supratau, kad ilgai čia nesėdėsime. Deja... Visos lengvosios mašinos, net ir su Milano numeriais, aceit išsuka pirmame išvažiavime, o fūros dviejų nenori vežti. Galima buvo sėsti į dvi atskiras fūras, ir susitikti sutartoje vietoje, bet nenorėjau palikti Astos vienos, bo tie italai kažkaip keistai į ją žiūrėjo...
             Tris valandas lakčiau po degalinę ir klausinėjau. Pagaliau suradome mašiną, važiuojančią į Milaną. Vairuotojas gerai kalbėjo angiškai, todėl dėjom daug kalbos apie Italiją. Išlipome degalinėje prie Florenciją. Čia pirma mašina, su Florencijos numeriais, nuvežė mus į miestą.
             Tai bent... Gražiausias... Mylimiausias... Jaukiausias... Italijos miestas. Didelis miestas, bet neturi metro. Vairuotojas pasakojo, kad neturi todėl, kad čia labai daug senovinių pastatų, ir architektai neleidžia kasinėti, bo bijo, kad nesugriūtų. Ilgai vaikščiojom po miestą. Vakare išsimaudėme Arno upėje, ir užmigome upės pakrantėje.


Liepos 12 diena

             Bloga buvo naktis. Miegojom ant šlaito, ir man visą naktį vaidenosi, kad kažkas vaikšto. Sėdome į autobusą ir atvažiavome į priemiestį. Dar šiek tiek paėjome, ir pradėjom tranzinti. Greitai sutranzijom mašiną, pavažiavome 30 kilometrų, iki kelių susikryžiavimo. Antroji mašina mus nuvežė į Pizą.
             Buvo maždaug 10:00, termometras rodė 35 laipsnius šilumos. Aš kategoriškai atmečiau bet kokį miestą. Norėjau prie jūros, ten kur pučia gaivus vėjelis. Asta sutiko, todėl nusprendėme šiek tiek pasivaikščioti po miestą ir dar šiandien išvažiuoti Monako link.
             Aplankėme Pizos bokštą, nusipaveikslavome... Aplankėme pora parduotuvių, nusipirkome maisto ir išėjome miesto pabaigos link. Greitai priėjome miesto degalinę. Čia vairuotojo paprašiau, kad išvežtų mus į autostradą, jis sutiko. Valandą laksčiau degalinėje, kol susiradau mašiną į Monaką. Vienoje pusėje kalnai, kitoje pusėje mėlyna mėlyna jūra, mes artėjame prie Monako, o kondicionierius padaro, kad mums būtų nekaršta. Sustojome degalinėje, vairuotojas pavaišino mus pietumis ir coca cola. Super...
             Vairuotojui visada kažkas skambindavo, žo, viską kelią jis taip ir plepėjo telefonu. O po vieno skambučio pasakė, kad dar turi kelis reikalus sutvarkyti Bordighera miestelyje, esančiame 15 kilometrų prieš Monaką.
             Išsukome iš autostrados, nusileidome nuo didelio kalno, ir atsidūrėme tarp palmių, akmenuotų paplūdimių ir estetiškai atrodančių gatvių. Atsisveikinom su vairuotoju ir nuėjome prie jūros, paplaukioti. O čia vanduo buvo šaltesnis, nei Venecijoj. Ir bangos didesnes. Bet vanduo daug švaresnis ir mėlynesnis. Gulėjau paplūdimyje ir stebėjau žmones – vidutinio amžiaus ir pensininkai. Iš gestikuliacijos – pasitikintys savimi, vadinasi turtingi...
             Išėjome Monako link. Baigėsi vienas miestelis, prasidėjo kitas. Baigėsi kitas, prasidėjo trečias. O mes vis ėjome ir ėjome. Ėjome, žiūrėjome, stebėjome, o kartais ir patranzindavome. Pagaliau sustojo mašina, nuvežė į Menton. Menton – tai pirmas Prancūzijos miestelis. Čia pirmą kartą pamačiau gyvą Rolls–Royce. Buvo vakaras, žmonės sėdėjo baruose, triukšmavo. Skambėjo gyva muzika, bet man ji buvo negraži.
             Ilgai vaikščiojom prie jūros, žiūrėjome į bangas, dūžtančias į uolas. Išėjome ieškoti miegojimo vietos. Radome...


Liepos 13 diena

             Pabudome anksti ir nuėjome žiūrėti jūros. Stovėjau ant uolų, žiūrėjau į horizontą, ir galvojau, kad kažkada gerdamas alų prie Girstupio, Kaune, aš svajojau pamatyti Viduržemio jūrą. Vadinasi vakar išsipildė dar viena mano svajonė...
             ~ 11:00 užlipome ant kalno, nuo kurio pamatėme Monako sostinės – Monte Karlo dangoraižius. Pavaikščiojome, pafotografavome, išsimaudėme Monte Karlo jūroje ir supratome, kad čia gražu, bet mes neturim čia ką veikti. Po pietų išėjome į kalnus, ten kur dislokuojasi autostrada. Ilgai lipome. Ir dažnai žiūrėdavom žemyn, nes žemyn buvo gražu...
             Priėjome degalinę, greitai suradome mašiną į Nicą. Vairuotojas žadėjo nuvežti į miesto centrą, bet mes nenorėjome Nicos, todėl išlipome autostradoje. Šiek tiek paėjome, bet tranzijomui tinkamos vietos neradome. Mašinos važiavo šniūrais, o jų vairuotojai didelėm akim žiūrėjo į kelią, o ne į šalikelėje stovinčius stoparus. Atsiverčiau žemėlapį, ir pradėjau studijuoti. Sustojo mašina, nors niekas jos nestabdė. Vairuotojas – senas stoparas, kuris net ir dabar kartais patranzina. Bet tranzina jis ne savaitę ar mėnesį, o – keturis, šešis mėnesius... Ir ne vakarų Europoje, o Azijoje, Afrikoje, Pietų Amerikoje...
             Išlipome degalinėje, ir iš karto susiradome fūrą, kuri važiavo į Marselį. Išlipome degalinėje 30 kilometrų prieš Marselį. Buvo 22:00. Asta nuėjo prausti, o sėdėjau ant šaligatvio ir jos laukiau. Į degalinę įvažiavo ispaniška fūrą, aš nuėjau prie jos...
             Važiavom ilgai. Vairuotojas kalbėjo tik ispaniškai, todėl šnekos tarp mūsų beveik nebuvo. Klausėmės ispaniškos muzikos, žiūrėjome į kelią. Išlipome 100 kilometrų prieš Barseloną, nes fūra išsukinėjo iš autostrados. Užmigome...


Liepos 14 diena

             Pabudau. Atsimerkiau ir pamačiau žeme ropojantį vabalą. Pagalvojau – šitas vabalas yra ispanas. Tada išgirdau žaidžiančių vaikų balsus, ir prisiminiau, kur aš ir ką aš čia veikiu. Ispanijoje...
             Pradėjome ieškoti mašinos į Barseloną. Rezultatas – niekas nevažiuoja į Barselona, visi išsuka pirmame išvažiavime. Fūristai, ir tie išsuka pirmame išvažiavime. Pagaliau suradau anglą – Dereką, kuris važiuoja į Malagą, ir sutinka mus ten nuvežti. Tik pirma jam reikia šiek tiek apremontuoti mašiną. Jo mašiną – tai senas pavargęs Volkswagenas, su didele būda. Toje būdoje jis vežė baldus savo draugams, kurie iš Londono persikėlė gyventi į Malagą.
             Mums beremontuojant, į degalinę atvažiavo lietuvių mikroautobusas. Aš nuėjau su jais pabendrauti. Tai buvo sportininkai, kurie važiavo į Barseloną, į kažkokias varžybas. Sužinoję, kad mes iki čia atitranzavome, didžiavosi mumis, ir siūlėsi nuvežti į Barseloną. Bet mes jau turėjom mašiną, ir toli važiuojančią mašiną.
             Šiaip taip aptvarkėm tą seną kledarą, ir išvažiavome. Už 80 kilometrų jis vėl subyrėjo, ir vėl mes jį remontavome. Važiavome labai lėtai, stojom kiekvienoj degalinėj ir remontavom. Važiavome autostrada, ir vis ieškojome išvažiavimo į nacionalinį kelią, nes autostrada mokama ir brangiai mokama, o Derekas turėjo ribotą kiekį pinigų. Šiaip taip radome nacionalinį kelią, ir pasukome Valensijos link. Nei mes nei Derekas niekada nebuvome Valensijoje, todėl sugalvojome užvažiuoti ir aplankyti šį miestą. Pravažiavom centrą, bandėm nuvažiuoti prie jūros, bet neradom kelio. Spjovėm į viską, ir išvažiavom...
             Tą dieną nuvažiavome 500 kilometrų, sustojome 100 kilometrų už Valensijos. Beveik baigėsi degalai, todėl Derekas pardavė automobilinę magnetolą. Gavo 8000 pesetų. Dalį pinigų tą vakarą mes prapylėm ant alaus, už likusius užsipylėm benzės.
             Išgėrėm gal po šešis butelaičius alaus. Visiškai išnyko kalbos barjeras. Net ir lietuvių kalbą Derekas pradėjo suprasti. Viskas buvo taip paprasta. Tuo metu aš pagalvojau apie kelią, kurį nuvažiavau. Ir apie kelią, kuris manęs dar laukia. Ir, kad dabar visas pasaulis man yra šitas smirdantis degalinės baras. Ir kad tas baras man yra toks didelis ir neišsemiamas... Ir kad jis turi savo pasaulį. Ir savo istoriją. Ir, kad aš dabar esu kažkur Ispanijos viduryje. Ir tai labai keistai skamba...
             Asta ir Derekas miegojo mašinos kabinoje, o aš ant akmenų po mašinos ratu. Gerai miegojau. Tikrai žinau, kad sapnavau įdomų sapną, bet dabar jo neprisimenu.


Liepos 15 diena

             Pabudau išgirdęs žingsnius. Vaikščiojo Asta. Buvo 9:00. Derekas irgi jau buvo pabudęs, prausėsi. Atsikėliau ir aš. Papusryčiavom bare ir išvažiavome.
             Čia prasidėjo tipinė ispaniška gamta – nykūs kalnai ir dykumos, aštrios uolos. Visur skurdi augmenija. Nuo Almerijos kelias neleido užmigti: kalnai, kalniukai, pakalnės. Mūsų mašina važiavo 30 km/h į kalną ir 80 km/h į pakalnę. Kylant į kalną už mūsų susidarydavo mašinų grūstis, todėl kartais sustodavome ir praleisdavome susidariusį mašinų šniūrą, nes aplenkti mus buvo beveik neįmanoma.
             Bakas buvo beveik tuščias, kai įvažiavome į Malagą. Pravažiavome Malagą, nuvažiavome į kurortinį miestelį Fuengirola, esantį 30 kilometrų už Malagos. Ieškojom taksofono, nes Derekas norėjo skambinti savo draugams, kad jie atvažiuotų ir atvežtų pinigų. Tada mes visi nuvažiuosime pas jo draugus, išsimaudysim, pavalgysim ir pan. Suradom taksofoną, Derekas paskambino, bet draugai, kaip supratau, nesiruošė atvažiuoti. Aš paklausiau, ką jis ketina daryti, jis atsakė – "Don’t worry". Aš dar kartą paklausiau, jis taip pat atsakė. Derejui dar reikėjo nuvažiuoti ~ 30 kilometrų, todėl daviau jam 500 pesetų benzinui, apsikeitėme adresais ir išsiskyrėme.
             Mes patraukėme ieškoti jūros. Tai bent išvystytas turizmas... Visi tik siūlo įvairias paslaugas, visi gerai kalba angliškai. O paplūdimyje mane apšiko paukštis... Šūdelio smūgio į galvą aš nepajutau. Žo, vienu momentu Asta pasakė, kad man ant plaukų yra kažkoks baltas minkštas daiktas. Ištyrėm tą daiktą, susinervijau juodai...
             Vakare nuėjome į interneto kavinę ir aš parašiau Donatui laišką. Tada sėdome į autobusą, sumokėjome kelias dešimtis ispaniškų pesetų, ir išvažiavome į Malagą.
             Buvo jau naktis, todėl susiradome parką ir pradėjome miegojimą. Miegojome pamainomis, nes vieta buvo pavojinga, o geresnės ieškoti buvo per vėlu. Pirmas miegojau aš, Asta budėjo. Tada miegojo Asta, aš budėjau. Vienu momentu užsnūdau, o prabudęs pajutau, kad kišenėje nėra dokumentų ir pinigų... Prisiminiau... Dokumentus ir pinigus vakare įsidėjau į kitą kišenę.


Liepos 16 diena

             Ką galima pamatyti Malagoje? Atsakymas: kelias palmes. Ir viskas... Na dar pamatėme uostą. Pusdienį pasivaikščiojom, supermarkete padarėme apsipirkimą ir išėjome į kelią. Perlipom autostrados tvorą, suradom tinkamą vietą ir tranzijom. Sustojo mašiną, pavežė 20 kilometrų. Trazijom toliau. Vėl sustojo mašina, ir vėl pavežė 20 kilometrų iki Marabella. Viskas!!! Daugiau negaliu!!! Kojos nutrintos. Negaliu žengti nei žingsnio... Skauda... Mašina sustoja, o aš negaliu prie jos pribėgti, nes man skauda kojas...
             Pasitarėme, ir nusprendėme, kad reikia eiti į miestelį ir ieškoti man naujos avalynės – paprastų šlepečių, liaudyje žinomų, kaip "tapkės"... Bet čia kurortinis miestelis, nėra batų parduotuvės, reiškia nėra ir tapkių. Šūdas! Nusprendėme padaryti pora dienų pertraukėlę, pailsėti ir apsigydyti. Nuėjome į paplūdimį ir prigulėme. Neišgulėjau, širdis pradėjo daužytis. Aš norėjau į kelią...
             Už keliasdešimt metrų nuo manęs gulėjo vokietis, šalia jo buvo tapkės. Keliais nuėjau pas jį, nes smėlis bus labai įkaitęs, o kadangi kojos nutrintos, tai dar labiau skauda, ir pusė valandos kaulijau, kad jis man parduotų savo tapkes. Papasakojau jam visą savo istoriją, paplepėjom apie Vokietiją, bet jis vis tiek man nepardavė tapkių. Tada nusprendžiau, kad nutaikysiu momentą ir nukosėsiu jo tapkes. Alkanu žvilgsniu stebėjau vokiečio tapkes, bet vokietis susipakavo daiktus ir išėjo. Tada nušliaužiau į gelbėjimo bokštelį, gelbėtojam paaiškinau savo situaciją, ir rezultate paklausiau, kur galima čia nusipirkti tapkes. Gelbėtojas nežinojo, bet pasiūlė savo sandalus. Sandalai man netiko, jie buvo odiniai.
             Susitaikiau su mintimi, kad ilgai sėdėsim čia. Atėjo vakaras, nusileido saulė. Paplūdimys ištuštėjo. Likome tik aš ir Asta. Išsiskalbiau kojines, atsisėdau ant smėlio, žiūrėjau į jūrą ir galvojau. Galvojau, kad greitai aš sėdėsiu Atlanto vandenyno pakrantėje, žiūrėsiu į jį, o kitapus vandenyno bus Amerika. Pamačiau kaip didėja bangos. Kaip kiekviena banga sušlapina smėlį vis arčiau mano kojų. O kažkada gal atplauks tokia, kuri nusineš mane į jūrą. Jei negaliu eiti, ar galėsiu aš plaukti...
             Išsimiegojom krūmuose.


Liepos 17 diena

             Ryte miegojome ilgai. Atsikėlėme, pavalgėme, ir išėjome į paplūdimį. Apsistojom po skėčiu nuo saulės ir gulėjome. Tie skėčiai buvo mokami, bet daug dar tuščių jų stovėjo, tikriausiai todėl iš mūsų jo niekas neatėmė. Dar paplūdimyje buvo gultai, bet jie buvo populiaresni, todėl nepavyko vieno atsivilkti.
             Gulėjau, žiūrėjau, bet nieko nemačiau. Mintyse buvau kažkur kelyje, tarp Malagos ir Gibraltaro. Pasidariau apatiškas viskam – jūrai, saulei, žmonėms. Tada išsitraukiau baltus popierius, ant kurių vienos pusės rašydavau šalių arba miestų pavadinimus, ir ant kitos jų pusės pradėjau rašyti kelionės į Budapeštą pasakojimą. Dar kartą viską su džiaugsmu išgyvenau, nors aiškiai prisiminiau, kiek fizinio skausmo man suteikė ta kelionė. Baigiau Budapešto istoriją, pradėjau rašyti šios kelionės, kelionės į Portugaliją pasakojimą. Tai reiškia, kad visa šitą, ką gerbiamas skaitytojau ką tik perskaitei, patašyta Marabelloje, Costa del Sol pakrantėje. Parašiau viską iki liepos 17 dienos, o ateities juk nenuspėsi... Susidėjau lapus, ir išėjau pasivaikščioti po miestelį. Ėjau lėtai, iš batų išvarsčiau raištelius, kad būtų kuo mažesnė kojos trintis su batu. Pakeliui praėjau šiukšlių dėžę, sumečiau šiukšles ir... pamačiau vieną tapkę. Net nedvejodamas ją ištraukiau, ir pradėjau ieškoti antros. Antros tapkės nebuvo, bet tą vieną aš pasislėpiau krūmuose. Pakeliui apžiūrinėjau kiekvieną šiukšlių dėžę – gal netyčia rasiu dar...
             Centrinėje gatvėje pamačiau prekiautojus ir nuėjau prie jų. Ant vieno prekystalio gulėjo tapkės. Jos kainavo 40 litų (lietuviškais pinigais). Brangu. Gariūnuose tokias už 8 litus galėtum nusipirkti. Bet čia juk kurortas. Bet to Ispanija nuo Kinijos yra toliau nei Lietuva. Tiek pinigų ispaniškais pinigais neturėjau, reikėjo išsikeisti dolerius. Keitykloje paskaičiavau, kad kursas labai jau nenaudingas. Man trūko labai nedaug, todėl nusprendžiau keistis 1 US dolerį, ir to man būtų užtekę. Pasirodo, nesvarbu kiek pinigų tu keiti, visada 10 litų (lietuviškais pinigais) tu palieki kaip komisinius. Vadinasi keisdamas 1 US dolerį aš dar turiu sumokėti pusantro dolerio, ir tada keityklai būsiu nieko neskolingas...
             Išsikeičiau dešimt baksų ir nusipirkau tapkes. Tiesiu taikymu nuvariau į paplūdimį parodyti Astai savo pirkinį, mintyse galvodamas, kad šiandien vakare dar galim pasiekti Gibraltarą. Asta į mano tapkes sureagavo apatiškai, ir pasakė, kad dar norėtų pagulėti paplūdimyje. Jau vakarėjo... Žo, nusprendėme, kad šiandien dar pabūsim čia, o rytoj iš ryto – vėl į kelią. Entuziazmas pakilo. Aš pastebėjau, kad esu prie jūros. Šokau į vandenį ir plaukiojau. Toli plaukiojau, ilgai plaukiojau.
             Atėjo vakaras. paplūdimys ir vėl ištuštėjo... Miegojome toje pačioje vietoje, kaip ir vakar.


Liepos 18 diena

             Pabudau anksti ryte. Net anksčiau už Astą. Išėjome į kelią. Susiradome degalinę, ir ieškojome mašinos į Gibraltarą. Maždaug po pusvalandžio, dvi anglės sutiko mus nuvežti į La linea de la Concepscion, kuris dislokuojasi visiškai šalia Gibraltaro. Anglės važiavo į kažkokią fiestą, kuri vyko La linea de la Concepscion, bet mums fiestos buvo neįdomios. Perėjome sieną, o čia prasidėjo tikra Anglija, su angliškais gatvių pavadinimas, angliškais svarais ir angliškomis prekių ir paslaugų kainomis. Iš karto patraukėme į uostą. Kažkada, mokydamasis vidurinėje aš perskaičiau Marguerite Duras knygą "Jūrininkas iš Gibraltaro". Paprasta knyga, bet man taip įstrigo, kad Gibraltaro uostas man tavo savotiška Meka – vieta, kurią aš būtinai turiu pamatyti. Buvo vakaras, saulė leidosi. O aš gėriau vyną Gibraltaro uoste. Aplink stovėjo jachtos, ir aš dairiausi, gal viena kokia bus atrakinta, gal ten galėsime surasti vietą miegojimui.
             Besėdint uoste visai sutemo. Išėjome ieškoti nakvynės, bet Gibraltare viskas taip suspausta, kad visiškai nėra kur... Priėjome barą, ant tų nervų nusipirkau alaus bokalą. Sumokėjau 2 svarus (12 litų). Pagaliau suradome kažkokį parką, šalia kapinaičių. Užmigome. Pabudau, nes pamačiau ryškią šviesą. Sapnas, pagalvojau... Nea, ne sapnas. Tvarkos sergėtojai – policajai fanariku švietė mums į akis ir kažką angliškai vapsėjo. Neklausiau, nes ir taip buvo aišku. Susirinkome šmutkes ir išėjome ieškoti kitos nakvynės vietos. Eidamas, rusiškai pasiunčiau juos ant trijų raidžių. Buvau labai piktas. Du reiškiniai pasaulyje mane gali taip supiktint. Pirmas – kai mane pažadina vidurį nakties ir liepia kažkur eiti, o antras – kai aš esu alkanas. Kažkokiose strojkėse ant plytų patiesėme palatkę, ir išsimiegojome.


Liepos 19 diena

             Visą pusdienį dar vaikščiojom po Gibraltarą, išsiunčiau atvirlaiškį mamai. O Gibraltare taksofonai tokie kaip Lietuvoje. Iš vieno jų Asta paskambino namo. Pasirodo, Asta išvažiavo mamai nieko nepaaiškinus, tik parašė laikelį, kur ir su kuo išvažiuoja. Dėl to apsirgo jos močiutė, ir dabar mama labai prašo, kad Asta važiuotų namo. Subalamutijo Asta tas skambutis. Pagalvojo ir nusprendė, kad važiuoja namo. Aš kategoriškai atsisakiau važiuoti atgal, nes iki Portugalijos liko tik keli šimtai kilometrų. Nusprendėm, kad kartu važiuojam į Seviliją, o iš ten ji per Madridą keliaus į Lietuvą, o aš – į Portugaliją. Ceutą – apsilankymą Afrikos žemyne atidėjome neribotam laikui.
             Žo, po pietų išėjome iš Gibraltaro. Priėjome degalinę, ir aš paprašiau dviejų anglų, kad mus pavežtų link Sevilijos. Anglai važiavo į hipių fiestą. Siūlė ir mums kartu važiuoti, bet dabar mūsų kelionė turėjo pabaigą, mes truputį skubėjome. Išlipome degalinėje, iš karto priėjau prie mašinos su Sevilijos numeriais. Vairuotojas sutiko mus nuvežti. Pasakojo, kad Sevilija yra karščiausias Europos taškas. Mes netrukus tuo įsitikinome, nes mieste buvo tvanku, o termometras rodė 42 laipsnius šilumos. Tokiomis sąlygomis, kiekvienas miestas buvo kategoriškai nepageidaujamas. Šiek tiek pasivaikščiojom, bet beveik nieko nematėm, nes tiesiog nežiūrėjom. Pamačiau kelio ženklą, ir klausiamai pasakiau – "einam?". Asta sutiko.
             Dar pakeliui į Seviliją mes sudarėm naują planą. Kadangi labai nenorėjau, kad Asta viena važiuotų per Ispaniją, įkalbėjau ją važiuoti į Portugaliją. Žo, važiuojam į Portugaliją, aplankom Lisaboną, pamatom vandenyną, į Porto ir šiaurės Ispaniją nekeliaujam, o tiesiu taikymu važiuojam namo.
             Ėjom pagal ženklus, bet truputį suklaidino mus tie kelio ženklai. Sevilija turi apvažiavimą. Ir vietoj to, kad atsirasti šiaurės vakaruose, mes atsiradome šiaurėje. Todėl kelias valandas dar ėjome apvažiavimu. Pakeliui aplankėm supermarketą. Didelį didelį supermarketą. Lietuvoje tokių nėra. Jame buvo šalta, nes turėjo kondicionierių. Nusipirkau vandens ir pupelių konservų... Kai išėjome į gatvę, vėl padvelkė nemaloni šiluma. Vakare atsiradome kelyje. Netranzinom, nes jau buvo tamsu. Susiradome miegojimui tinkamą vietą ir užmigome.


Liepos 20 diena

             Miegojome prie degalinės. Todėl ryte nuėjome tiesiai ten, ir ieškojome mašinos. O čia skylė. Dvi valandas sėdėjom ir nieko. Asta stovėjo kelyje, o aš laksčiau po degalinę ir vis klausinėjau. Pamačiau, kad Astai sustojo mašina ir nuėjau prie jos. Vairuotojas sustojo ne tik Astai, nes matė dvi kuprines. Jis buvo geras ir nuvežė mus 50 kilometrų. Ir vėl skylė. Net tranzavimui vietos nėra. Stovėjom valandą, dvi... Nieko... Priešingoje kelio pusėje sustojo portugalų furistas, aš nuėjau su juo pasikalbėti. Iš jo sužinojau, kad toliau nieko geresnio ir nebus. Fūristas važiavo į Seviliją, ir aš paprašiau, kad jis mus nuvežtų ~ 30 kilometrų atgal. Prisiminiau, kad ten buvo visai pakenčiama degalinė. Išvažiavome, pakeliui fūristas per raciją ieškojo fūrų važiuojančių į Portugaliją, bet buvo tylu...
             Išlipome degalinėje. Nyki, bet čia bent sustoja furos. Laksčiau po degalinę ir klausinėjau, vis ieškojau mašinos į Portugaliją. Greitai visas personalas ir ilgiau stovintys vairuotojai žinojo, kas aš, iš kur aš, ir kur aš važiuoju.
             Po trijų valandų suradau portugalą fūristą, kuris pažadėjo mus nuvežti iki sienos. Bet jis valandą dar turėjo stovėti. Atsisėdau šalia rato, ir laukiau. Pagaliau išvažiavome. Buvo karšta. Visi fūros kabinos langai buvo atidaryti, ir tik tas oro srautas mus gelbėjo nuo visiško nukvakimo.
             Atvažiavome ant sienos. Iš karto pradėjau ieškoti mašinos į Lisaboną. Greitai radau anglą, kuris važiuos į Lisabona, bet tik anksti ryte. O dar daug laiko šiandien. Tranzijom. Sustojo mašina, kuri važiavo Lisabonos kryptimi, bet ne į Lisaboną. Mes į ją nelipome, vairuotojas nuvažiavo mūsų nesupratęs. Buvo jau prieblanda, todėl nusprendėme, kad neverta čia per daug stengtis, juk mašiną jau turime. Pasitiesėm palapinę po fūros ratu, ir užmigome. Buvo karšta, bet neužsikloti miegmaišiu negalėjome, nes skraidžiojo daug uodų. Jokie purškalai nepadėjo. Naktis buvo ir trumpa, ir su zyziška muzika.
             Anksti, dar tamsoje, vairuotojas užkūrė fūrą, ir aš pašokau. Susapnavau, kad mane pervažiavo. Sulipome, ir išvažiavome. Dar tamsoje atsibeldėme į Lisaboną. Išlipome priemiestyje, griuvome autostrados patvoryje ir užmigome. Buvo vėsu, ir nebuvo uodų.


Liepos 21 diena

             Iš karto išėjome centro link. Lisabona labai panaši į Vilnių. Miestas, turintis septynis kalnus, į vieną jų mes užlipome. Nufotografavome. Ilgai vaikščiojom po miestą. Vakare užėjom į supermarketą, nusipirkom vyno ir vaisių. Tiksliau, vaisių tai mes nepirkom. Įsivaizduokit... Šalia supermarketo stovi dėžės vaisių. Jei nori juos nusipirkti, turi prisidėti į maišelį, eiti į parduotuvę, atstovėti ilgą eilę ir sumokėti pinigus. Žo, mes prisidėjome į maišelį vaisių ir išėjome. Kam kankint save ir stovėt didelėje eilėje...?
             Sėdom į traukinį ir nuvažiavom į Cascais, miestelį, kuris dislokuojasi Atlanto vandenyno pakrantėje. Va čia man ir prasidėjo antras kvėpavimas. Aš ėjau, ir ėjau... Kas praeityje, aš nežiūrėjau. Ateitis man nesvarbi. Nes dabartyje aš esu ten, kur visada norėjau būti. Asta visą tą laiką ėjo iš paskos ir konstatavo, kad yra pavargusi, ir nori sustoti. Sustojome. Bet ne toj vietoj, kurioj aš norėjau sustoti. Sėdėjau ant uolų vandenyno pakrantėje ir galvojau, kad labai norėčiau eiti vandenyno pakrante Porto link, kol nusibos. O tada važiuoti į Ispanijos šiaurę... Tada prisiminiau Dereką – anglą, kuris mus vežė į Malagą. Koks vis dėlto jis geras ir draugiškas žmogus. Kodėl tokių žmonių nėra mano gyvenime, Lietuvoje. Aš prisiminiau žmones, vežusius mane į Monaką. Tada prisiminiau italą fūristą, ir pagalvojau, kaip seniai visa tai buvo... Kodėl aš apie tai galvoju...? Žinau! Juk čia ir yra šios istorijos pabaiga. Nuo šio tik atgal, visą laiką tik atgal, į Lietuvą. Aš nenoriu į Lietuvą... Atsiverčiau žemėlapį. Žiūrėjau. Nusprendžiau. Su Asta važiuoju tik iki Barselonos, ten įsodinsiu ją į lietuvišką fūrą, ir ji kaip nors parvažiuos. O aš dar kažkur važiuosiu. Gal į Bordo, gal į Paryžių... Amsterdamą... Nenoriu namo...
             Kol galvojau, ištuštėjo vyno butelis. Aš parašiau laišką – savo norus, savo planus, mintis. Laišką įdėjau į vyno butelį, užkimšau, ir išmečiau į vandenyną. Tegul plaukioja bent mano mintys, jeigu plaukioti negaliu aš. Saulė nusileido. Aš padėjau galvą ant uolų. Aš užmigau.


Liepos 22 diena

             Naktį sušalau, bet džiaugiausi, nes tos karštos ispaniškos naktys, man jau vienoj vietoj stovėjo. Nenorėjau niekur iš čia eiti. Supratau, kad tai pirmas momentas per visą kelionę, kai aš darau tai, ko nenoriu daryti. Dar šiek tiek palaipiojom uolomis, pažiūrėjome į bangas, dūžtančias į uolas, parinkome kriaukles. Aš bandžiau paragauti sūraus ir labai šalto vandenyno vandens. Aš plaukiojau vandenyne...
             Sėdome į traukinį ir atvažiavome į Lisaboną. Dar pusdienį pasivaikščiojom po miestą ir maždaug po pietų išėjome kelio link. Nevažiavome nei metro, nei autobusais. Mes matėm savo tikslą – tiltą, ant kurio mes turėjom atsirasti. Tiltas buvo toli, bet mes ten nueisime...
             ~ 17:00 mes užlipome ant tilto. Buvo piko valanda, todėl didelis kamštis. Eidamas pro vieną mašina, paklausiau vairuotojo, ar galėtu jis pervežti mus per tiltą, nes vaikščioti juo draudžiama. Vairuotojas sutiko. Bevažiuojant per tiltą, vairuotojas papasakojo, kad netoli nuo čia yra labai gražūs paplūdimiai, o tuose paplūdimiuose būna labai gražūs saulėlydžiai, ir vairuotojas važiuoja į tuo paplūdimius. Norėjau...
             Atsistojome labai patogioje vietoje, ir iš karto sutranzijom mašina iki Vendas Novas, t.y. ~ 70 kilometrų rytų link. Vairuotojas sužinojęs, kad mes iš Lietuvos nustebo. Paskambino savo žmonai, ir pasakė – "atspėk, ką aš vežu". Žmona juo nepatikėjo. Tada aš vairuotojui daviau lietuvišką popierinį litą, ir pasakiau, kad parodytų žmonai, tada ji patikės.
             Visą kelią laibai įdomiai kalbėjomes, ir jau sutemus įvažiavome į Vendas Novas. Pagalvojau, vairuotojas mum pakvies nakvynės, bet vairuotojas nepakvietė. Atsigulėme krūmuose, ir užmigime.


Liepos 23 diena

             Ryte Astai pasakiau, kad dabar labiausiai norėčiau mažinos, kuri pervežtų mus per visą Ispaniją. O vairuotojas normaliai mokėtų anglų kalbą ir pirktų mums maistą. Sustojo fūra, važiavo į Milaną. Vairuotojas – Joaquim’as pažadėjo mus nuvežti į La Jonquerą. Visą kelią įdomiai kalbėjomės, ant P/E sienos nupirko labai skanius pietus. Visą dieną važiavome, o vakare atsiradome Madride. Joaquim’as norėjo, kad mes bet truputį pamatytume Madridą, todėl važiavo pro centrą, o mes tuo metu didelėm akim į viską žiūrėjom. Madrido priemiestyje sustojome vakarienei. Fūroj buvo kondicionierius, todėl aš šiek tie susibalamutijau temperatūrose. Kai lipom vakarienei, aš pasiėmiau megztinį. Joaquim’as pažiūrėjo į mane ir paklausė – "kam?". Atidariau duris ir į mane padvelkė karštis. Supratau...
             Pavalgėme ir nuėjome miegoti. Asta miegojo fūroje, aš miegojau kaip visada.


Liepos 24 diena

             Išvažiavome anksti ryte. Pakeliui nuplovėme fūrą, išsimaudėme duše. Po pietų atvažiavome į Barseloną. Nusprendėme – aš išlipu Barselonoje, o vairuotojas Astą nuveš į La Jonquerą. Ten ji pati susiras lietuvišką fūrą. Degalinėje lengvai susiradau mašiną į miestą. Išlipau priemiestyje, įlindau į metro, o metro yra užtvera. Šalia sėdi dėdė ir tikrina bilietus. Supratau, kad našarom nenuvažiuosiu, išsitraukiau piniginę ir pradėjau skaičiuoti pesetus. Pesetų buvo per mažai. Tada dėdei atkišau dešimt baksų ir pasakiau – "where change?" Jis atsakė, kad čia nėra keityklos, kad keitykla yra centre. Paklausiau – "tai ką man daryti?" Jis atsakė, kad nieko nežino, ir pradėjo tvarkyti kažkokius popierius, tipo – niekuo tau negaliu padėti. Paėjau šiek tiek toliau, šokau per tvorą ir nusileidau laiptais. Tuo metu atvažiavo traukinys, sėdau į jį ir išvažiavau.
             Atsiradau centre, Katalonijos aikštėje. Ilgai vaikščiojau po miestą, žiūrėjau į gražius pastatus. Dar žiūrėjau į laivus. Ir į žmones. Jau sutemus pradėjau ieškoti nakvynės. Paplūdimyje miegoti nenorėjau, čia juk Ispanija. Įlipau į kažkokį kalną, prasibroviau pro tankius krūmus ir išgirdau šuns lojimą. Supratau, kad nakvynės čia nebus, bet smalsu buvo, ką čia veikia šuo, nes supratau, kad jis pririštas. Priėjau arčiau ir pamačiau kreivą "namuką". Supratau. Čia gyvena bomžai. Nakvynės vietos ieškojau toliau. Ėjau, žiūrėjau, stebėjau... Tolumoje pamačiau parką, apsodintą keistais augalais. Supratau, kad čia kažkoks botanikos sodas. Augo palmių, kaktusų. Kitų augalų pavadinimų nežinojau. Pasitiesiau miegmaišį po vienų dideliu kaktusu, ir užmigau.


Liepos 25 diena

             Visą dieną vaikščiojau po Barseloną. Vieno žmogelio paklausiau kur yra olimpinis stadionas. Ilgai kažką pasakojo gestikuliuodamas rankomis, tada ranka dėjo per petį – tipo sėkmės bičiuli, o kita ranką traukė mano piniginę. Bet taip nevykusiai traukę, kad aš net stebėjausi jo drąsa. Spyriau į šikną, jis atšoko, kažką ispaniškai suvapsėjo, palinkėjo sėkmės ir nuėjo.
             Vakare įlindau į metro, vėl peršokau tvorą, sėdau į traukinį ir išvažiavau į Barselonos priemiestį. Susiradau autostradą, perlipau autostrados tvorą ir ėjau iki pirmos degalinės, esančios už ~7 kilometrų. Eidamas stabdžiau mašinas tiesiog autostradoje. Labai greitai man sustojo dvi moterys ir pavežė kelias kilometrus. Ėjau toliau ir stabdžiau. Sustojo vyriškis, važiavo į Perpingnaną. Sutarėm, kad mane nuveš į La Junquerą. Kai vairuotojo paklausiau, kuo jis dirba, jis atsakė, kad jo darbas keistas, bet įdomus. Jis dirbo porno filmų aktorium...
             Išlipau degalinėj, prie la Jonqueros. Žengiau keletą žingsnių, ir prie manęs priėjo vaikinukas. Paklausė, ar aš stoparas. Sakau – aš tikras stoparas. Tada vaikinukas pasakė, kad važiuoja į Briuselį, ir kad gali mane ten nuvežti. Į Briuselį važiuoti norėjau, bet dar labiau norėjau nusipirkti pigaus maisto, nes turėjau 30 litų ispaniškomis monetomis. Tai reiškia, kad jeigu išvažiuosiu į Briuselį, liksiu ir be maisto, ir be pinigų, nes ispaniškų monetų kitoje šalyje niekas nekeis. Atsisakiau, ir per laukus nuėjau į tolumoje esančia aikštelę, kurioje stovėjo fūros. Lietuvių čia nebuvo, bet pasikalbėjau su keliais latviais, išsiaiškinau kas, kaip, kur čia vyksta, ir išėjau terminalo link. Terminale sutikau Astą. Buvo sekmadienis, o šeštadieniais ir sekmadieniais iki 22:00 fūros negali važiuoti. Todėl Asta atvažiavusi vakar, čia įstrigo parai. O ji čia visai gerai gyveno. Joaquim’o draugai jai pirkinėjo maistą, gėrimus, net kvepalus.
             Išėjau ieškoti lietuviškų fūrų. Kelias radau, bet jos važiavo į Ispaniją. Sutemo. Atsiguliau patvoryje, gėriau vyną, gulėjau, žiūrėjau į kelią, negalvojau. Pradėjau snausti, ir pašokau, kai išgirdau žingsnius. Atsimerkęs pamačiau merginą ir vaikinuką, su kupriakais. Jie tolo nuo manęs. Užkalbinau, paaiškėjo, kad jie stoparai iš Lenkijos, ir ieško nakvynės. Pasiūlau apsistoti šalia manęs, jie apsidžiaugę. Vaikinukas visiškai nekabėjo angliškai, tai su juo kalbėjau laužyta lenkų kalba. Abu lenkai ilgai juokėsi iš mano pastangų. Mergina šiek tiek kalbėjo angliškai, tai dėjom kalbos apie mano kelionę, jų kelionę, Ispaniją, gyvenimo prasmę ir t.t. Baigėm gerti mano vyną, baigėm gerti ir jų vyną... Užmigome.


Liepos 26 diena

             Pabudau, lenkai jau valgė. Pavalgė, atisveikino ir išėjo ieškoti mašinos į Lenkiją. Aš dar gulėjau, neskubėjau. Pamačiau kaip Astą įsėdo į lenko fūrą ir išvažiavo. Pamačiau du stoparus – mergina ir vaikiną. Pamačiau ir dar vieną stoparą, kuris atrodė labai jau bomžiškai. Visi jie vaikščiojo aplink fūras ir kalbino vairuotojus. Susirinkau šmutkes ir patraukiau link jų. Paskiau – "hello, where are you from?" Vaikinukas atsakė – "from Lithuania". Cool...! Tada dėjom kalbos ką aš čia veikiu, ir ką jie čia veikia. Žo, jie su savo draugais, iš viso keturiese, su mašina atvažiavo į Ispaniją darbo ieškoti. Darbą rado kažkur prie Valensijos, bet darbas turėjo prasidėti po mėnesio. Du jų draugai liko, o jie tranzais grįžta namo, o po mėnesio ir vėl važiuos į Ispaniją. Mums bekalbant į terminalą įėjo dvi merginos stoparės. Užkalbinom... Stoparės – lietuvės, kurios visą mėnesį tranzijo po Europą.
             Karoce, tuo metu terminale buvo aštuoni stoparai: du lenkai, kurie miegojo šalia manęs, lenkas bomžiškai atrodantis vaikinukas, kuris atvažiavo į Ispaniją darbo ieškoti, bet nerado, ir dabar važiuoja namo, du lietuviai būsimi darbininkai, dvi stoparės lietuvės ir aš.
             Sėdėjom ant šaligatvio ir svajojom, kaip sugrįžę namo valgysim karštą sriubą, keptas bulves... Tuo metu labai užsinorėjau namo. Tvirtai nusprendžiau, kad niekur kitur nenoriu, tik namo!
             Pirmiausiai ieškojau lietuvių fūrų. Lietuvių nebuvo. Tada ieškojau latvių ir estų. Latvių nebuvo, o estai atsisakė vežti. Tada ieškojau lenkų. Lenkų buvo daug, bet jie atsisakė vežti net ir lenkus...
             Maždaug po dviejų valandų išvažiavo lenkų stoparai. Lietuvis būsimas darbininkas nuėjo į supermarketą ir nubombino alaus. Išgėrėm, išsikalbėjom, kad jie dažnai bombina. O tos lietuvės stoparės irgi panašiai... Nusprendėm, kad lietuvis niekada nemokės, jei yra galimybė nemokėti.
             Pagaliau susiradau ispaną, kuris važiavo į Liuksemburgą. Atsisveikinau su savo naujais draugais ir išvažiavau. Fūristas labai klausinėjo, ar aš kartais esu ne alemanas (vokietis), bo jis labai nemylėjo alemanų. Pasakiau, kad esu lituano, parodžiau pasą, jis nusiramino. Važiavo dvi fūros, ir abu vairuotojai visą laiką kalbėjosi per raciją. Sėdėjau, žiūrėjau į kelią, man buvo lengva ir gera. Važiavom keturias valandas, tada valandai sustojome degalinėje. Atsisėdau ant šaligatvio, atsidariau pupelių konservą ir valgiau. Tuo metu į degalinę įvažiavo fūrą, ir aš pamačiau, kad man pro langą mojuoja kažkokia mergina. Aš irgi pamojavau, ji išlipo. Pasirodo, ji suomė stoparė, kuri visą mėnesį su drauge keliavo po Europą, o dabar išsiskyrė ir važiuoja namo. Pakalbėjom apie stopariškus dalykus, pagyriau vairuotoją už kilnų poelgį... Tada atėjo mano vairuotojas ir mes išvažiavome. Važiavome dar kelias valandas, o tada stojome miegoti. Atsiguliau miškelyje, netoli fūros ir iš karto užmigau.


Liepos 27 diena

             Pabudau anksti, vairuotojai dar miegojo. Išvažiavome. Po kelių valandų atsiradome Liuksemburge. Sugalvojau, kad nenoriu matyti jokio miestą, išlipau degalinėje. Dvi valandas laksčiau, kol suradau daną, kuris važiavo į Daniją. Jis pažadėjo mane nuvežti į Vokietiją. Jau sutemus išlipau degalinėje prie Osnabriuko, ir nuėjau miegoti.


Liepos 28 diena

             Jau iš vakaro supratau, kad degalinė griobanoj vietoj. Visi, kurie čia sustoja, pirmu autobanu važiuoja į šiaurę. O man reikia už kelių kilometrų pasukti į dešinę, į trisdešimtą autobaną ir važiuoti į rytus. Tris valandas ieškojau mašinos. Nieko... Suradau mašiną, kuri išsukinėja 18 išvažiavime. Pažiūrėjau į žemėlapį, pusė velnio. 18 išvažiavimas jau už miesto, gal ką nors ten pagausiu.
             Išlipau, iš karto nuėjau į kažkokį ofisą ir paprašiau baltų lapų, nes jau neturėjau. Užsirašiau HH (Hanoveris) ir tranzijau. Gal po minutės sustojo mašiną iki Hanoverio. Išlipau degalinėje, ir iš karto nuėjau ieškoti lietuviškų fūrų. Jų nebuvo, bet vienas lenkas pažadėjo mane nuvežti į terminalą ant D/PL sienos.
             Lenkas visą kelią keikė vokiečius, valdžią, lenkų kelius... Prisiklausiau tokių keiksmažodžių, kokių dar niekada nebuvau girdėjęs. Juokingiausiai man skambėjo "ič do kurvy"...
             Išlipau terminale, ir iš karto nuėjau prie lietuviškos fūros. Vairuotojai buvo du, todėl vežti manęs negalėjo, bet sužinojau visą terminalo tvarką, t.y. kada ir kurios fūros išvažiuos greičiausiai.
             Priėjau prie vieno lietuvio fūristo, paprašiau, kad mane parvežtų namo. Vairuotojas sutiko, bet pasakė, kad pavažiavęs kelias valandas jis stos, o į Lietuvą įvažiuos tik rytoj vakare. Man tiko, nes aš niekur neskubėjau. Už valandos įvažiavome į sieną, dar dvi valandas praleidome terminale lenkų pusėje, ir išvažiavome.
             Nakvojom kažkur už Poznano. Vairuotojas siūlė miegoti kabinoje, bet aš nesutikau, nes norėjau gaivaus lauko oro. Gal jau įprotis... Atsiguliau žolėse prie kelio, ir užmigau.


Liepos 29 diena

             Pabudau, kai pajutau, kad kažkas purto mano miegmaišį. Atsimerkiau ir pamačiau lenką, kuris man lenkiškai aiškino, kad čia aceit negalima miegoti. Pažiūrėjau į laikrodį. 6:00. Visi dar miegojo. Nachui!
             Dar iš vakaro fūristas pasakojo, kad šitas dėdė prižiūrėtojas vaidina labai svarbią personą. Vairuotojams parodo vietą kur sustoti, nors viskas visiems ir taip aišku, rodo kažokius ženklus, kai vairuotojai manevruoja tarp kitų fūrų, nors niekam ir šito nereikia... O už "paslaugas" paprašo zloto, kelių cigarečių ir pan.
             Atsikėliau, priėjau prie jo ir pradėjau šaukti. Keiktis... Angliškai, rusiškai, lenkiškai! Taip buvau įsiutęs... Čia tas pirmas punktas – kai mane pakelia naktį ir liepia kažkur eiti... Spyriau lenkui į šikną, ir toliau keikiausi. Išsigando žmogelis, ir pabėgo. Susinervijau totaliai. Dar to betrūko, kad kažkokioj susmirdusioj Lenkijoj negalėsiu miegoti ten kur noriu. Miegai seniai išlakstė, bet jaučiau, kad miegojau per mažai. Tris valandas laukiau, kol pabudo mano vairuotojas. Visas tris valandas piktas vaikščiojau po aikštelę, o lenkas prižiūrėtojas nuo manęs laikė maždaug šimto metrų atstumą...
             Visą dieną važiavom per Lenkiją. Vairuotojui pasakojau savo kelionių nuotykius, vairuotojas man pasakojo istorijas iš fūristų gyvenimo. Labai daug sužinojau per tą, 12 valandų trukusią kelionę per Lenkiją...
             Vakare įvažiavome į sieną. Jau lietuvių pusėje iš taksofono paskambinau mamai ir pasakiau, kad padarytų valgyti, už dviejų valandų būsiu namie. Lietuviški keliai, lietuviški kelio ženklai... Visa tai buvo taip keista. Į juos žiūrėjau taip, lyg jie būtų įdomūs, o aš pirmą kartą juos matau... Sustojome Kalvarijoje, nusipirkau lietuviško alaus ir lietuviškų čipsų. Marijampolėje atsisveikinau su fūristu ir išlipau. Apsidairiau, pagalvojau – kaip viskas pasikeitė. Ne! Miestas liko toks pat. Žmonės liko tokie patys. Pasikeičiau tik aš. Ėjau namo, pakeliui sutikau pažįstamus žmones. Jie pasakė – Remigijau, koks tu purvinas. "Nesvarbu, kad purvinas, svarbu, kad aš žinau tai, ko nežinote jūs", – pagalvojau...
             Grįžau namo. Įėjau į savo kambarį, numečiau ant žemės kuprinę, pažvelgiau į savo lovą ir pasakiau sau – "čia aš miegosiu maždaug savaitę. Per tą laiką turiu įkalbėti Donatą keliauti į Daniją..."

Copyright © 1999 – 2011 by Remigijus Launikonis. All rights reserved.
E–mail: remigijus.launikonis(eta)gmail.com. Atnaujinta: 2012 09 05