Naujienos
Kelionės / žygiai
Kas yra kas...?
------------
E–paštas

MŪSŲ TRANZAI Į DANIJĄ. DANIJA, LAIKYKIS...
1999 08 03 – 1999 08 14

Nuotraukas žiūrėkite čia
Maršrutas: Kaunas (LT) – Varšuva (PL) – Kylis (D) – Kopenhaga (DK) – Skanderborgas (DK) – Bremenas (D) – Kaunas (LT)
Davyvauja: Donatas ir Remigijus



             Daniją sugalvojau Malagoj. Kodėl Danija? – tiesiog būdamas ten prisiminiau vieną straipsnį, kurį perskaičiau "Lietuvos ryte", kai man buvo šešiolika, gal septyniolika metų. Tame straipsnyje rašė apie vieną bernioką, kuris be pinigų iškeliavo į vakarus. Ilgai jis bastėsi vakaruose, o galiausiai Danijoje rado darbą. Ir aš noriu ilgai bastytis vakaruose ir galiausiai rasti darbą Danijoje...
             Dar būdamas Malagoje parašiau e–laišką Donatui. Mes turėjome susitikti Hamburge ir keliauti į Daniją. Hamburge nesusitikome, nes Donatas laiku neperskaitė mano laiško. Bet mes vis tiek iškeliavom į Daniją. O Danijoje turėjom daug gero laiko...


Rugpjūčio 3 diena

             Jau gerokai po pietų atsiradome Garliavoje. Surtanzijom mašiną į Alytų, o iš Alytaus nukeliavom į Lazdijus. Be abejo, viskas vyko ne taip greitai ir sklandžiai, kaip aš čia parašiau, nes kai atsiradome Lazdijuose buvo jau didelis vakaras. Vietinėje parduotuvėje nusipirkom maisto ir alaus, o miegojome mes prie degalinės, nuo kurios iki lenkų sienos – lygiai šeši kilometrai.


Rugpjūčio 4 diena

             Šeši kilometrai – juokas, per valandą galima ir nueiti. Taip beeidami mes paėmėm ratus, atsiradome muitinėje. O čia sutikom stoparus – mergaitę ir berniuką, kurie keliavo "į Paryžių, o vėliau bus matyt..." Mergaitė buvo 90X60X90, o berniukas buvo kažkoks flegma... Sunervijo jie mane totaliai: prie sienos jie atsirado anksčiau, todėl natūralu, kad vairuotojų klausinėjimo prioritetą turėjo jie. Ir man, kaip etiketo puoselėtojui, garbintojui bei mylėtojui, nieko nereikia aiškinti šiuo klausimu. Bet kad mergaitė ir berniukas nė velnio neklausinėjo... Atvažiuoja tiunigovas bemsas, o jie gal išsigąsta ir neina prie jo... Hmmmmm...???
             – Gerbiami kaliegos – stoparai, ar kaip ten jus šaukti, kodėl jūs neinate prie šitų agresyviai atrodančių ratų...? – klausiu aš nekaltai...
             Situaciją man išaiškino mergaitė. A pasirodo – jie abu didelis psichologas būti: pažiūri į ratus ir pasako, ar veš vairuotojas jų komandą, ar neveš...
             Jei neina – jų reikalas, aš nueisiu. Ir taip maždaug penkis kartus. Kai atvažiavo šešta mašina, berniukas man pradėjo aiškinti autostopo etiketą – tipo, jie pirmi čia atsirado, jie turi pirmenybę į klausinėjimą...
             – Aš irgi taip galvoju, bet tavo moteris išaiškino, kad tiuningovi ratai vis tiek neveš... O šitie – šešti ratai taip pat yra tiunigovi, todėl... O gal jūs persigalvojot...?, – paklausiau aš ir vėl nekaltai...
             A pasirodo, kad jie irgi užsinorėjo klausinėti tiunigovų bemsų vairuotojus. Gal į mane bežiūrėdami drąsos įgavo... Žo, pakeitė nuomonę, bet Remigijus neliks ant ledo: mes pasidalinom teritoriją į lygias dalis: jiems atiteko pirma mašina, man – antra, jiems – trečia, man – ketvirta ir t.t.
             Po valandos berniukas ir mergaitė išvažiavo. Aš likau su Donatu, iš kurio nauda tokia, kad gal normaliam kelyje pakilnos ranką, nes klausinėti jis yra nemylėtojas...
             Ir atsitiko taip, kad į sieną atvažiavo naujas golfas kabrioletas su vokiškais, Hanoverio numeriais... Pasitaisiau šlipsą, susišukavau plaukus, ant feiso užsidėjau šypseną, pasikartojau reikalingiausius vokiškus žodžius ir išėjau kalbėti su vairuotoju. Vairuotojas buvo hipis, bet ilgai mąstė ar verta mus vežti, o gal verta mus nevežti... Bet vairuotojas mus išsivežė. Taip bent pasisekė – dešimt valandų kabrioletu per Lenkiją... Tik kartą aš esu važiavęs kabrioletų – dvidešimt kilometrų Italijoje... O dabar – per visą Lenkiją... Vairuotojas buvo labai nekalbus, todėl penkias valandas žiūrėjau į priekį. O kadangi iš prigimties esu ne egoistas, pusiaukelėje priekį leidau pasėdėti Donatui. Ir įsivaizduojat, sušalau besėdėdamas gale. Ten taip pučia iš užpakalio, t.y. iš nugaros... Gerai, kad vakarop, kai oras atšalo, vairuotojas uždarė stogą. Beje, gal tau, skaitovas, įdomu ką vokietis veikė Lietuvoje. Ogi jis planuoja išleisti skelbimų laikraštį. Tas laikraštis bus nemokamas skaitytojams ir labai mokamas skelbimo įdėjėjams. Monkės biznis sakyčiau, nes lietuvis niekada nemokės pinigų už skelbimą, jei jį gali įdėti nemokamai... Bet gal aš klystu...
             Aij... Pusiaukelėje – fūrų lenkiškam autohofe sutikome mergaitę ir berniuką, jie ieškojo fūros. Ir dar, toje pačioje pusiaukelėje sutikau fūristą, kuris mane vežė per Lenkiją, kai aš grįžinėjau iš Potugalijos. Jis keliavo į Paryžių ir būtų mus ten nuvežęs, bet juk mūsų laukė Danija...
             Be abejo, aš juk gerietis, pasakiau furistui, kad tie du stoparai keliauja į Paryžių, o tiems dviems stoparam pasakiau, kad fūristas važiuoja į Paryžių... Bet kiek žinau, jie nesusitarė... O žinai, skaitovas, kai išlipau iš to fūristo fūros Marijampolėje, grįždamas iš Portugalijos, pasakiau vairuotojui – gal dar pasimatysime, o jis atsakė – aišku pasimatysime, kaip gi kitaip... Mažas tas pasaulis... Blogai, nes ankšta, bet kartu ir gerai, nes mažame pasaulyje jaukiau yra gyventi...
             Labai labai naktį mes išlipome degalinėje prieš Hanoverį. Prigulėm degalinėje prie tvoros, miegojom...


Rugpjūčio 5 diena

             Brrrrrr, kaip šalta buvo miegoti... O Donatas, žaltys, dar taip ilgai kėlėsi... Vos nesušalau belaukdamas kol jis atsičiūchins, kol išlįs iš miegmaišio... Jis visiškai nepagalvoja apie savo draugus, kuriems rytais visada būna šalta...
             Patenkinome fiziologinius poreikius, atsiradome degalinėje, pagalandom liežuvius ir klausinėjom vairuotojų... Po penkių minučių Donatas pasakė, kad jis blogai jaučiasi klausinėdamas vairuotojus, todėl reikia eiti į degalinės pabaigą ir tranzuoti. Tai jis pasakė taip autoritetingai, kad aš net neprieštaravau. Atsiradome degalinės pabaigoje ir po keliolikos minučių sutranzijome ratus su moterimi. Atsiradome kelios degalinės už Hanoverio. Tranzijom toliau. O tranzindami rodėme "DK", tipo, mes keliaujam į Daniją. Maždaug po pusvalandžio sutranzijom du danus – vyrą ir moterį. Moteris buvo danė – sena stoparė, o vyras buvo graikas. Gyveno jie Danijoje, o grįžinėjo iš Graikijos, kur lankė vyro tėvus. Jie vairavo seną, bet labai gerai prižiūrėta Volvo, o tai rodė, kad jie yra nematerialistai. Man patinka nematerialistai. Visame šitame reikale didžiausia blogybė buvo tai, kad jie pagalvojo, kad mes esame danai. O kai mes prakalbome angliškai, išskaičiau nusivylimą jų akyse. Išvažiavome...
             Į Daniją planavome keliauti per Flensburgą, bet vairuotojas visiškai sumaišė mūsų kortas: o pasirodo jie važiuoja į Kopenhagą, bet į Daniją plauks keltu. Ir mes plauksim su jais, nes bilietas yra nupirktas automobiliui ir visiškai dzin, kiek važiuotojų sėdi tame automobilyje. Tai bent įdomu buvo plaukti... Vairuotojas laukė, kol laivas įplauks į Danijos vandenis, o tada už daniškus pinigus nupirko mums po sumuštinį. Kai atplaukėme į Daniją, atsiskyrėme: jie važiuos per sieną, o mes eisime per sieną. Susitarėme susitikti už sienos. Susitikome, išvažiavome Kopenhagos link.
             Maždaug po valandos įvažiavome į Kopenhagos priemiesčius. Sustojome supermarkete, čia danai mums pripirko daug maisto. Tada dar davė pinigų ir mes atsisveikinome. Sėdome į traukinį ir išvažiavome ieškoti Kopenhagos centro. Centrą radome, ilgai browsijome po jį. O vakarop išėjome ieškoti garsiosios Kristianijos. Kristianija – tai buvusios kareivinės, kurias Kopenhagos savivaldybė atidavė pankams, hipiams, valkatoms, t.y. kitokiems žmonėms. Mums čia labai patiko: žmonės prisigėrę arba apsinakašinę, o narkotikai pardavinėjami labai atvirai. Net mačiau kaip vienas visai padoriai atrodantis berniokas kažką leidosi sau į veną... Bet tie danai, kurie mus atvežė į Kopenhagą, sakė, kad Kristianijoje visiškai nepavojinga. Na jeigu nepavojinga, galima čia ir pamiegoti. Paėjome atokiau, pamiegojome...


Rugpjūčio 6 diena

             Atsikėlėm anksti ir eidami supratome, kad ne mes vieni čia buvome tokie "under the stars" miegotojai. Tik tų kitų miegotojų daiktai buvo išmėtyti po visą pievelę... Reiškia Kristianija tikrai nepavojinga, o čia susirinkusių žmonių tikslas yra ne smurtauti.
             Visą diena browsijom Kopenhagos gatvėmis. Apžiūrėjome miestą totaliai, prisigėrėm alaus irgi totaliai. Maždaug per pietus išsiaiškinome žiaurią tiesą – tie tušti alaus buteliai, kuriuos mes atiduodavome Kopenhagos valkatoms, turi didelę vertę – 0,75 Lt daniškais pinigais. Suskaičiavome – užtenka rasti du tuščius alaus butelius ir pilnas alaus butelis tavo, plius išgėrus jį vėl liks tuščias butelis. Ir pradėjome mes rinkti alaus butelius, ir pradėjome mes gerti alų... Dar vėliau išsiaiškinome, kad ir Coca Cola'os, Sprigte'o, Fanta'os bambalius superka, ir net moka didelius pinigus: 1,25 Lt daniškais pinigais už 1,5 litro talpos bambalį... Taip aš ir Donatas Danijoje pradėjom sukti nedidelį versliuką. Prasigyvenome šiek tiek...
             Tos dienos vakarą dar ilgai sėdėjome prie upės, žiūrėjome į reklamas ant Kopenhagos pastatų stogų. O miegojome beveik ten kur sėdėjome, miesto centre, prie upės, po medžiu...


Rugpjūčio 7 diena

             Ryte dar šiek tiek pabrowsijom po centrą, sėdome į traukinį ir išvažiavome į Kopenhagos priemiestį. Išlipome kažkur, ėjome kažkur, pasiklydome. Paklausiau kelio praeivio, o tas užuot paaiškinęs kaip išeiti į autostradą, davė mums pinigų, tipo važiuokit autobusu. Pinigus mes, be abejo, paėmėm, bet autobusu mes, be abejo, nevažiavom. Kažkaip atsiradom degalinėj, tranzijom... Sutranzijom mažą fūrą, o jos vairuotojas buvo... Na pirmiausiai jis susinervino, kad mes niekada nerūkėme hašišo. Sako norit, sakom – norim... Tada paklausė, ar norim dabar rūkyti, t.y. prieš tiltą, ar norim už tilto rūkyti. Pasitarėme, pasakėme, kad norim rūkyti pravažiavę tiltą, nes tiltas gražus, norisi į jį blaiviomis akimis pažiūrėti. Bet vairuotojas pas užsinorėjo parūkyti, sako – rūkom prieš tiltą, nes parūkę važiuosim per tiltą, žiūrėsim į tiltą ir bus fun... Sustojome aikštelėje. Vairuotojas paklausė, kokio hašišo norime – ar stipraus, ar silpno. Aš ir Donatas vienbalsiai atsakėme – stipraus... Vairuotojas akylai pažiūrėjo į mus – ne, jums, jaunimas, užteks silpno... Parūkėm... O man tas parūkymas naudos nedavė: jaučiausi blaivus, kaip Kučiūnų klebonas Kalėdų rytą. Gal aš rūkyti nemokėjau... Beje, gal tau, skaitovas, įdomu kur važiavo mažos fūros vairuotojas... Ogi jis atostogavo – važiavo pasibastyti su savo fūra po Daniją. Vairuotojas buvo iš tų, Kristianijos žmonių: sakė, kad visą gyvenimą gyveno Kristianijoje, ir tik prieš metus iš ten išsikraustė, nes jau galėjo sau leisti nuomoti padoresnį būstą. Sustojom Odenses McDonald'e, suvalgėm po Big Mac'ą, vairuotojas pavaišino. Ir dar vairuotojas davė 20 deutschmarkių. Atsisveikinome, išsiskyrėme...
             O koks miręs miestas yra Odensė... Siaubas....... Dar tokio mirusio miesto nemačiau... O tai juk trečias pagal dydį Danijos miestas... Šiek tiek pabrowsijom po centrą, parinkom tuščius alaus butelius ir išėjom tranzint toliau. Tranzijom ir sutranzijom seną hipį, kuris mums davė parūkyti hašišo... Danija man pradėjo patikti... Vairuotojas keliavo Alborgo link, bet pakeliui sugalvojo užsukti į Skanderborgą, nes ten vyko festivalis. Ir mes panorome aplankyti festivalį... Atsisveikinome su vairuotoju, o jis mums davė po gabaliuką hašišo, sako, surūkykit, kai jausit poreikį... Ateitis parodė, kad kelionėje poreikio rūkyti man nebuvo, todėl savo dalį aš parsivežiau į Lietuvą...
             Daniškame festivalyje be abejo visi geria alų, o ten kur visi geria alų, yra daug tuščių alaus butelių. Todėl mūsų daniškas verslas – rinkti tuščius alaus butelius – čia klestėte klestėjo. Sparčiai rinkome butelius, greitai kuprinėse nebuvo vietos, butelius dėjome į miegmaišio vidų. Apie vidurnaktį atsirado konkurentų, pelnas sumažėjo, bet vis dar rinkome. O visai naktį nuėjome miegoti...


Rugpjūčio 8 diena

             Surinktą materijolą ryte nutempėm į parduotuvę ir pridavėm. Gavom maždaug 80 Lt daniškais pinigais. Pinigus pasidalijome, suvalgėme arbūzą ir išėjome žiūrėti kas liko iš Skanderborgo festivalio, o pakeliui, be abejo, ir toliau rinkome butelius. Pažiūrėjom į festivalio vietą, tada prisėdom prie bažnyčios ant laiptų ir žiūrėjom į žmones. Lijo... Maždaug po pietų, kai baigėsi lietus, išėjome į Danijos kaimus. Ėjom, tranzijom, važiavom, ėjom, tranzijom, važiavom... Mašinos lengvai stodavo, tik kad tų mašinų buvo mažoka... O darbo niekas nesiūlė. Tą dieną miegojome krūmuose, nes geresnės vietos neradome...


Rugpjūčio 9 diena

             Ėjom, tranzijom, važiavom, ėjom, tranzijom, važiavom... Ir taip iki pietų. Aplankėm ir pamatėm visą krūvą daniškų kaimų. O po pietų atkeliavom į Sondervigą. Sondervirgas – tai mažas kurortinis miestelis prie Šiaurės jūros. Būtent į ją – į Šiaurės jūrą – mes pirmiausiai ir nuėjome žiūrėti. Paplaukiojom jūroje, bet neilgai, nes vanduo buvo šaltas, pagulėjome smėlyje, o kai viskas nusibodo, išėjome į pietus. Ėjome siauru keliuku, kuriuo pirmyn atgal važinėjo vokiečių turistai. Greitai suradome senovišką mašiną, kuri mus nuvežė į Hvide Sande. Ėjome toliau. Gražu buvo: kairėje – Ringkobingo fiordas, o tolumoje matėsi tūkstančiai baltų vėjo malūnų, dešinėje – Šiaurės jūra, kurioje plaukiojo tanklaiviai, jie siurbė naftą. Sutemo, pasukome į paplūdimį. Dangus buvo labai giedras, o žvaigždės žemai. Aš niekada nemačiau taip žemai kabančių žvaigždžių... Šalia ošė jūra... Ir tik periodiškai pravažiuojantis sunkvežimis griovė visą šią ramią ir jaukią aplinką...
             Dar vakare prisivalgėme labai sūrios dešros, todėl mane labai troškino. Kaip ir turėjo būti, vanduo baigėsi. Pagalvojau, užmigsiu ir poreikis gerti dings, bet miegas neėmė, aš galvojau tik apie vandenį. Bet kur jo čia gausiu? Sveikas protas diktavo, kad nerasiu vandens, nebent eičiau kelis kilometrus iki artimiausio kaimo. Bet negalėjau ilgiau kentėti, atsikėliau ir išėjau naktį ieškoti vandens. Labai greitai suradau darbininkų būdelę, pabeldžiau, paaiškinau situaciją, o darbininkai man davė didelį butelį vandens. Aš buvau be galo laimingas. Kartais tiek nedaug žmogui reikia – tik vandens... Grįžau į paplūdimį, užmigau...


Rugpjūčio 10 diena

             Ir pagalvok, žmogau, tokia giedra buvo naktis, o ryte vis dėlto lijo... Pats bjauriausias dalykas yra miegoti lauke, ne palatkėj, ir išgirsti lietaus barbenimą į miegmaišio viršutinę dalį. Tada privalai skubiai keltis, nes sušlapinti miegmaišį – reikalas blogas...
             Visą dieną ėjome keliu Nymindegabo link. Tranzuot net nebandėm, nes keliu važinėjo tik vokiečių turistai. Labai po pietų priėjom normalų kelią, tranzijom. Sustojo fūra, kuri vežė alų. Bet kažkodėl vairuotojas mus pavaišino kola. Kokie kartais nenuspėjami būna tie Danijos žmonės... Vairuotojas mus atvežė į Esbjergą, tranzijom toliau. Ir vėl lengvai sutranzijom ratus, išlipome autostradoje, prie 68 išvažiavimo. O čia, tiesiog autostradoje, sustojo fūra. Vairuotojas – prijaučiantis hipiams žmogus, kaip man patinka Danijos žmonės. Bet fūra mus nuvežė tik 30 kilomertų. Išlipom, paėmėm ratus į Koldingą. Autostrada – Koldingo apvažiavimu – nuėjom į degalinę, o čia suradom ratus į Vokietiją. Miegojome degalinėje prieš Bremeną...


Rugpjūčio 11 diena

             Ryte degalinėje suradome mašiną, kuri mus nuvežė į Bremeno priemiestį. Vairuotojas davė pinigų autobuso į centrą bilietui, bet po to persigalvojo, į centrą nuvežė pats. Pinigų mes, be abejo, neatidavėme...
             Vaikščiojom po miestą, aplankėm Bremeno muzikantus... Po pietų išėjom autobano link. Beje, kaip jau supratai, skaitovas, Danijoje darbo mes neradome. Na per daug ir neieškojome, nes daniškas klimatas mums pasirodė labai nemielas: visada apsiniaukę, rūkas, lyja, drėgna, vėjuota, šalta... Trumpai sakant – baisus klimatas! O mūsų dabartinis tikslas – Amsterdamas, nes ten niekada nebuvome, o vėliau gal keliausim į Slovėniją, nes tą šalį labai nori aplankyti Donatas...
             Grybavom ilgai Bremeno priemiesčiuose, nes žemėlapis su faktu nesutapo: jau buvau suabejojęs savo, kaip orientacininko, sugebėjimais. Nuėjau į degalinę ir išsiaiškinau, kad mano Shell EuroAtlas truputį pasenęs. Bremeniečiai jau spėjo pasistatyti naują kelią... Pagaliau radome įvažiavimą į autobaną, kurio ieškojome, tranzijom, bet niekas nestojo. Akivaizdu buvo tai, kad visi važiuoja tik netoli. O autobane kaip tyčia buvo kamštis, nes buvo piko valanda. Užsidėjom kupriakus ir išėjom autobanu artimiausios degalinės link. Greitai priėjom degalinę, kuri nebuvo pažymėta žemėlapyje. Čia pakalbinom vieną, kitą vairuotoją, o trečias vairuotojas mus nuvežė į kitą degalinę, esančią tarp Bremeno ir Oldenburgo. Prieš mus buvo tiesus kelias į Olandiją ir tai mus džiugino. Po trijų valandų džiugesys praėjo, nes mes vis dar stovėjom toje pačioje degalinėje. Temo, todėl tikimybė išvažiuoti šiandien sparčiai artėjo į nulį. Miegojome ten kur stovėjome...


Rugpjūčio 12 diena

             Ryte supratome, kad esama situacija permainų nežada, todėl perėjome autobaną ir tranzijom atgal, Bremeno link. Be abejo, mus einančius per autobaną, pamatė policajai ir atvažiavę bandė kažką mums išaiškinti, bet mes apsimetėme durneliais, žodžiu, jie mus paliko ramybėje. Po geros valandos radome vairuotoją, kuris nukrypdamas nuo savo kelio ~50 kilometrų nuvežė mus į degalinę už Bremeno, kelyje į Osnabriuką. Greitai sutranzijom ratus, atsiradom degalinėje prie Osnabriuko. Ir vėl perėjom į kitą autobano pusę, ir taip atsiradom beveik tiesiam kelyje į Amsterdamą. Nuotaika buvo tokia, kad bastytis vakaruose jau nesinorėjo. Juk jau beveik ruduo, o rudenį visi stoparai traukia namo. Bet to jaučiau, kad temperatūros turiu. O už savaitės mano sesės vestuvės. Pasitarėm ir nusprendėm, kad keliausim namo ir komfortabiliai žiemosim tarp keturių sienų, ant šilto pečiaus, o pavasarį ir vėl...
             D/PL sienos link mus vežė lenkas, kuris, kai sustojo degalinėje, paprašė, kad mes jam duotume pinigų ant degalų. Mes, be abejo, pinigų nedavėm, todėl turėjome išlipti. Miegojome degalinėje, labai blogoje vietoje...


Rugpjūčio 13 diena

             Pamačiau mikrūškę lietuviškais numeriais, parodžiau "LT". Mikrūškė sustojo, vairuotojas paklausė ar mes turim vairuotojo pažymėjimą. Aš atsakiau, kad turiu. Tada jis pasakė, kad veš mus tik su viena sąlyga – aš turėsiu vairuoti... Pravažiavom D/PL sieną, visą naktį vairavau per Lenkiją. Vairuotojas ir Donatas miegojo. Žiūrėjau į silpnai apšviestą kelią, tiek daug istorijų man primena šie Lenkijos keliai...
             Maždaug Suvalkuose pasibaigė benzinas, bet viskas baigėsi laimingai – degalinę mes privažiavom. Miegojom mašinoje ant PL/LT sienos, nes vairuotojas turėjo laukti savo draugų, partnerių, ar kaip jis ten juos vadino...


Rugpjūčio 14 diena

             Anksti ryte mus prikėlė barbenimas į stiklą. Tai buvo vairuotojo draugai. Pravažiavom mes sieną ir išlipom Kalvarijoje. Tiksliau, mus išlaipino Kalvarijoje, nes vairuotojas, tipo, nevažiuos į Marijampolę. Po pusvalandžio sutranzijome mašiną, atsiradome Marijampolėje. Čia ir buvo mano kelionės į Daniją pabaiga...

Copyright © 1999 – 2011 by Remigijus Launikonis. All rights reserved.
E–mail: remigijus.launikonis(eta)gmail.com. Atnaujinta: 2012 09 05