Naujienos
Kelionės / žygiai
Kas yra kas...?
------------
E–paštas

PER MAŽAI KELIAVOM PO TĖVYVĘ, TODĖL – KELIONĖ APLINK LIETUVĄ. I DALIS – "MES NIEKUR NESKUBAM"...
1999 10 01 – 1999 10 04

Nuotraukas žiūrėkite čia
Maršrutas: Kaunas – Jurbarkas – Sovieckas – Šilutė – Palanga – Plungė – Mažeikiai – Šiauliai – Žagarė – Pasvalys – Biržai – Zarasai
Davyvauja: Donatas ir Remigijus


Penktadienis

             Klausimas: kodėl mes nusprendėme keliauti aplink Lietuvą? Atsakymas: mes niekada nekeliavome aplink Lietuvą! Todėl spalio pirmą dieną, penktadienį, ryte aš ir Donatas susitikome Kaune, Vilijampolėje, troleibusų stotelėje. Lijo, bet mūsų nuotaika buvo pakili, nes mes ir vėl buvome kelyje...
             Paėjome šiek tiek į priekį, tranzijome. Penktadienį tranzai visame pasaulyje yra geri, todėl greitai paėmėm ratus ir atsiradome už Raudondvario. Tranzijom, sutranzijom, atsiradome Vilkijoje, o iš čia greitai išvažiavome į Jurbarką. Jurbarkas – miestas, kurį mes panorome aplankyti. Vaikščiojom, žiūrėjom į tarybinio dizaino namus, tuščias šlapias gatves, o jei ir sutikdavom kokį žmogelį, jis būdavo liūdnas ir pavargęs... Beeidami radome keletą paminklų, prie vieno iš jų nusipaveikslavome... Greitai pabodo mums Jurbarke, juolab, kad neturėjome čia nei draugų, nei giminių, todėl užsimetėm kupriakus, išėjome ieškoti kelio į Pagėgius. Kelią radome, ant to kelio tranzijom. Greitai paėmėm ratus, atsiradome Smalininkuose. O čia užsilenkėmėm totaliai. Kelias Pagėgių link buvo visiškai miręs, o ant kelio į Tauragę stovėjo daug vietinių tranzuotojų: vieni ateidavo, tranzuodavo, išvažiuodavo, kiti ateidavo, tranzuodavo, išvažiuodavo... Sugalvojom, kad Smalininkuose reikia įkurti autostopo klubą ir pavadinti jį SAK (Smalininkų autostopo klubas). Ir kad šitas klubas bus labai aktyvus ir populiarus, nes visi Smalininkų gyventojai yra autostopininkai... Ir kad jie moka tranzuoti, nes jie išvažiuoja, o mes stovime: po poros valandų mes vis dar stovėjome ant kelio į Pagėgius, o ant kelio į Tauragę jau stovėjo maždaug dvidešimta Smalininkų autostopininkų partija... Susirinkome šmutkes, atsistojome ir mes ant kelio į Tauragę: sugalvojom, kad į Pagėgius tranzuosim per Tauragę, nes reikia keisti poziciją, o kitokio variantų nebuvo... Sustojo raudonas golfas su temdytais stiklais, nuvežė maždaug dvidešimt kilometrų, o tada sutranzijom žigulį – aštuntuką, kuriame važiavo vyras, moteris ir trys jų vaikai. Šiaip taip sulindome į žigulį, atvažiavome į Tauragę. Visą kelią galvojau, kodėl vairuotojas mums sustojo, nes juk pilna mašina buvo. Nejaugi ant Lietuvos žemės dar yra ne egoistų... Atsakymai sužinojau Tauragėje: kai vairuotojui pasakėme ačiū, jis panosėje suburbėjo kažką panašaus į "pinigai"...
             Tauragėje neužsibuvome, greitai radome kelią į Pagėgius ir išvažiavome. Nuo Pagėgių iki Panemunės yra šeši kilometrai. Išėjome... Panemunė – tai miestelis ant Nemuno kranto. O per Nemuną toje vietoje yra tiltas, kurio anapus įsikūręs Sovieckas. Būtent Sovieckas ir buvo mūsų tikslas. Tačiau tikslas buvo ne apžiūrėti Soviecką, o nusipirkti pigių rusiškų koncervų ir svaigalų. Ilgai trynėmės po parduotuvę, apsipirkome. Tada pasidarėm po gražią nuotrauką apie Rusiją ir išėjome į Lietuvą. Einant per sieną paaiškėjo, kad svaigalus, kuriuos mes nešėmės – po butelį potrveino – į Lietuvą įvežti draudžiama. Bet muitininkai buvo geri, jie suprato, kad mes esame ne kontrabandininkai, ir kad visa tai nusipirkome savo poreikiams tenkinti...
             Maždaug po valandos atėjome į Pagėgius. Tranzijom, sutranzijom ratus iki Rukų. Kai atsiradome Rukuose, buvo jau didelis vakaras, todėl nusprendėme čia apsistoti: paėjome atokiau, pasistatėme palatkę, susikūrėme laužą. Pavakarieniavome, išgėrėme portveiną, o dalis portveino išbėgo, nes vėjas nuvertė butelį... Susinervinome ir nuėjome miegoti...


Šeštadienis

             Ryte atsikėlėm anksti, todėl pamatėm labai gražų saulėtekį... Atsistojome ant kelio, o kelias buvo tuščias. Beliko tik žiūrėti į rudenėjančius medžių lapus, klausytis tylos, kurią kartas nuo karto sudrumsdavo vakarų Lietuvos vėjas. Maždaug po dviejų valandų atsiradome Šilutėje. O Šilutė man patiko: tvarkingas, gražus, gyvas miestelis. Jei kas nors mane nuleistų iš dangaus ir paklaustų kur aš, atsakyčiau, kad esu Vokietijoje, Bavarijoje...
             Truputį pavaikščiojom po miestą, išėjome ieškoti pabaigos. O pakeliui aplankėme Šilutės turgų. Kai atsistojome ant kelio, iš karto sustojo mašina. Vairuotojas sakė, kad mus pastebėjo dar turguje, ir jam buvo įdomu, kur mes einame: du žmonės su didelėm kuprinėm eina, o iš tolo juose spinduliuoja žodžiai – "mes turim tikslą"...
             Vairuotojas važiavo į Klaipėdą, mes išlipome ant apvažiavimo. Va čia ir padarėme klaidą, nes mums reikėjo važiuoti į miestą ir eiti iš ten į Klaipėdos pabaigą. Užsilenkėm mes ant to apvažiavimo. Ėjom, tranzijom, ėjom, tranzijom... Maždaug po pietų atsiradome Palangoje. Ir nuėjome mes žiūrėti į rudenėjančią jūrą... Graži buvo jūra, didelės bangos buvo jūroje. Pasėdėjom, pažiūrėjom, išgėrėm alaus... Išėjome tranzuoti toliau. Palangoje užsilenkėme, nes visos mašinos važiavo tik netoli, o jų vairuotojai galvojo, kad "netoli" mums netinka. Po dviejų valandų sutranzijom mašiną, ji nuvežė mus aštuonis kilometrus – į Kretingą. Perėjome Kretingą, tranzijom toliau. Sutranzijom, išlipome vidurį laukų. Aš jau galvojau, kad čia užsilenksim, todėl pradėjau žiūrėti į potencialias nakvynės vietas. Bet greitai sutranzijom BMW, atvažiavome į Plungę. Beeidami pamatėme latvišką fūrą. Greitai perbėgom gatvę, tranzijom. Fūra sustojo, fūra važiavo į Mažeikius... Kai atvažiavome į Mažeikius buvo jau tamsu. Nuėjome į miesto pabaigą, miegojome miškelyje šalia kelio...
             O naktį šalia mūsų apsistojo policijos ekipažas. Žiūrėjau, kaip jie savo žibuko pagalba stabdo pravažiuojančias mašinas. Stabdymas šimtaprocentinis. Ech, kad man taip stotų ratai... Užmigau...


Sekmadienis

             Atsistojom ant kelio, greitai sutranzijom ratus iki Ventos. Ventos parduotuvėje nusipirkom ledų, tranzijom toliau, Naujosios Akmenės link. Atvažiavom į Naująją Akmenę ir išvažiavom Žagarės link. Tranzuoti sekėsi, o ir žmonės, kurie vežė, buvo draugiški. Su jais kalbėjomės apie gyvenimą Lietuvoje apskritai, o jų žodžiai mane varė į neviltį: žmonės pavargę, nusivylę viskuo, nes nėra darbo, nėra pinigų, visi prasigėrę... O ką daugiau veiki, ir kuo gyventi?... Tie žmonės nemato net lopinėlio giedros savo gyvenimo danguje...
             Dar bevažiuodami į Žagarę pamatėme LT/LV sieną ir panorome aplankyti Latviją. Žagarėje nusipirkome alaus ir tiesiu taikymu nuėjome sienos link. Muitininkas keistai į mus pažiūrėjo, kai mes pasakėm, kad tuoj grįšim... Nusileidome nuo kalniuko, atsisėdome šalia tvenkinio ir gėrėme alų. Tada padarėme kelias meniškas nuotraukas ir nusprendėme keliauti atgal. Kažkaip tingėjom eiti atgal tuo pačiu keliu, todėl LV/LT sieną perėjom nelegaliai ir pasukome į dešinę – Joniškio link.
             Joniškis kaip Joniškis, nieko įdomaus, nieko ypatingo. Lengvai sustabdėme ratus, atkeliavome į Žeimelį. Žeimelį nebuvo į ką žiūrėti, išėjome. O pasirodo kelias Žeimelis – Vaškai yra žvyrkelis. "Užsilenksim čia totaliai" – pagalvojau... Maždaug po dešimties minučių atvažiavo pirmoji mašina ir sustojo. Nuvežė į Vaškus. Įsivaizduojat, žvyrkelyje tranzai šimtaprocentiniai – viena mašina važiavo, viena mašina sustojo. Beje, ta mašina buvo tikras meno kūrinys, nors muziejuje ant sienos kabink: senas kledaras Opelis, kurį mes pavadinome "tvartu ant ratų", nes tiek salone, tiek bagažinėje buvo šieno ir mėšlo likučių, kažkokių naminių paukščių plunksnų ir vienas šūdinas kastuvas...
             Vaškuose, autobusų stotelėje mes sutranzijom žigulį ir su juo atvažiavome į Pasvalį. Perėjom Pasvalį, tranzijom. Sustojo mašina, o kai atidarėm duris bobutė paklausė – "a nepapjausit"... O pasirodo tie žmonės daug žiūri į televizorių, o ten pasakoja daug įvairių baisybių, todėl... Išlipome ant kelio į Biržus, greitai sutranzijom BMW. Jį vairavo berniukai su treningais, kedais ir beisbolo kepurėmis, nesupratau, kodėl jie mums sustojo...
             Biržuose neužsibuvome, keliavome toliau. Kai pasiekėme Papilį, jau buvo vakaras. Dar bandėme tranzuoti, niekas nestojo. Nuėjome į pamiškę, susikūrėme laužą. Bulvių lauke, bulvės buvo nukastos, bet dar metėsi keletas nesurinktų... Tą vakarą kepėme bulves, valgėme, kalbėjome...


Pirmadienis

             Atsikėlėm anksti, ir vėl stovėjom ant tuščio kelio. Negreit atsirado pirmoji mašina, bet ta pirmoji mums ir sustojo, nuvežė į Pandėlį. Perėjom Pandėlį, išvažiavom į Rokiškį, miestą – šiaurės Lietuvos pramonės gigantą. Nevaikščiojom mes po tą pramonės gigantą, nebendravom su žmonėms, nes viskas kažkaip pabodo... Suradome kelią ir išvažiavome į Obelius. Obeliai – miręs reikalas. Dvi valandas stovėjom, nusibodo. Tada mėtėm akmenis į menamą taikinį, nusibodo. Tada sėdėjom, gulėjom, žiūrėjom į debesis, nusibodo. O tada sustojo mašina ir mes nuvažiavome į Dusetas. Čia buvo ne ką geriau. Bet mums pasisekė: prie parduotuvės radome mašiną, kuri išvežiojo duona. Vairuotojas dar turėjo užvažiuoti į kelias parduotuves, o tada važiuos į Zarasus. Mes išvažiavome su ta mašina.
             Tarybiniais metais Zarasai klestėjo, o dabar tai miręs miestas, kurio pramonė = 0. Apgriuvę pastatai, tuščios ir nykios gatvės – tipinis Zarasų vaizdas. Bet gamta čia graži. Ji šiek tiek pagyvina slogią miestelio atmosferą. Aplankėme porą parduotuvių, turgų, ant ežero kranto išgėrėme alaus... Perskaičiau ant stulpo kabantį skelbimą: dviejų kambarių butą parduoda už aštuonis tūkstančius litų... O juk kažkada tai buvo gyvas kurortas, į kurį suvažiuodavo žmonės net iš Peterburgo... Susinervijau truputį...
             Išvažiavom iš Zarasų liūdni. Apskritai, visa ši kelionė labai mane truputį nuliūdino. Galvojau, kad lietuviai yra geresnės nuomonės apie savo šalį. Deja...
             Utena šiek tiek praskaidrino nuotaika, o jau visai vakare atvažiavome į Ukmergę. Lijo, labai nenorėjom šiąnakt miegoti lauke, todėl tranzijom, nors buvo jau tamsu. Maždaug po valandos paėmėm ratus ir apie vienuoliktą valandą atsiradome Kaune. O Kaunas – tikra palaima mano prie provincijos skurdo pripratusioms akims. Po visų skylių – tai tikras miestas, na jei nelyginsim jo su vakarų Europos gigantais... Vakare valgėm keptas bulves, o tą naktį nakvojau KTU barake pas Donatą. Miegojau komfortabiliai Donato lovoj, o Donatas miegojo ant žemės. Nenorėjau, bet jis primygtinai prašė. Tikras draugas, pagalvojau. Užmigau...

Copyright © 1999 – 2011 by Remigijus Launikonis. All rights reserved.
E–mail: remigijus.launikonis(eta)gmail.com. Atnaujinta: 2012 09 05