Naujienos
Kelionės / žygiai
Kas yra kas...?
------------
E–paštas

KELIONĖ IR VĖL Į VAKARUS. BE NAMŲ! BE TIKSLŲ! BE PINIGŲ!...
2000 03 08 – 2000 04 13

Nuotraukas žiūrėkite čia
Maršrutas: Vakarų Europa
Davyvauja: Donatas ir Remigijus


Stopariškas pasakojimas – kas tai?

             Tai pasakojimas, kurį perskaitęs nesužinosi ką gražaus ir įdomaus galima pamatyti X mieste. Nesužinosi kur pigiau nusipirkti autobuso, traukinio, lėktuvo ar troleibuso bilietą iki taško B. Nesužinosi ir kur surasti pigius nakvynės namus ar viešbutį. Tai pasakojimas, kuriame niekada neperkaitysi – "mes nusipirkome bilietą", "mes nusipirkome kambarį viešbutyje". Tai pasakojimas kelionės, kurios tikslas kuo ilgiau išbūti kelyje, todėl jos visas veiksmas ir vyksta kelyje. O stopariško pasakojimo herojai yra žmonės, kuriems miestas X yra tik butaforinis taškas B, kartais pasirodantis jų kelyje. Tiesiog tai pasakojimas apie procesą – buvimas kelyje...


             Kartais, pažvelgęs į veidrodį, tu pamatai nuo kasdienybės pavargusį savo veidą. O jeigu taip atsitinka, būtinai turi susirasti seną savo kuprinę, sukišti į ją reikalingiausius daiktus ir išeiti į kelią. Tiesa, tau reikės draugo...


Kovo 7 diena

             Buvo jau vėlus vakaras, kai aš išėjau į Marijampolės autobusų stotį. Ėjau ne kažkur važiuoti, ėjau pasitikti draugo, kuris metė darbą, metė mokslus ir rytoj su manimi keliaus į vakarus. Donatą vos atpažinau. Buvo labai tvarkingas – avėjo naujais kedasais, mūvėjo geltoną stoparišką sriukę. Labai nustebau, nes jis visada atrodo kaip bomžas. Net pagyriau...
             Planas toks: mes keliaujame į Amsterdamą ir Amsterdame geriame vyną. Tada keliaujame į Briuselį ir geriame vyną ten. O po Briuselio keliaujame į Angliją, pasidarome rimti ir ieškome darbo. Išvažiuojame rytoj...


Kovo 8 diena

             8:00AM jau stovėjome kelyje, Marijampolės pabaigoje. Sustojo dėdė, nuvežė į Kalvariją. Išlipome prie stoties, o mums pasirodė, kad jis norėjo pinigėlių. Pinigėlių mes, be abejo, nedavėme, bet davėme didelį AČIŪ ir išėjome lenkų sienos link. Sugalvojom, kad stovėti vienoje vietoje neįdomu, todėl eisim link lenkų sienos, eidami tranzinsim ir ką nors sutanzinsim. Greitai sustojo dėdė ir nuvežė beveik iki lenkų sienos su Lietuva. Čia pakalbinom vieną fūristą – neveža, pakalbinom kitą fūristą – irgi neveža. Susinervijom ir su pirma lengvąja mašina išvažiavome į Suvalkus, bo tingėjome klausinėti toliau, o ir siena atrodė kažkaip nesvetingai. Be to, mes niekur neskubėjome, galėjome sau leisti ir per Lenkiją pasivažinėti, su žmonėmis pabendrauti...
             Žo, atsiradome mes Suvalkų pabaigoje, atsistojome labai patogioje vietoje – už žiedo. Čia mašinos važiuoja lėtai, todėl gali apžiūrinėti stoparus, o apžiūrėję sustoti. Greitai mus apžiūrėjo ir sustojo lenkiška fūra, mes išvažiavome į Lomžą. Iš Lomžos išvažiavome į Ostrelenką, iš Ostrolenkos – į Ciechanovą, po to – į Plocką... Tranzai, kaip jau turbūt pastebėjai, gerbiamas skaitytojau, sekėsi gerai. Kai atvažiavome į Gostyniną, buvo jau tamsu. Nužiūrėjome futbolo stadioną, ir pamiegojome tribūnoje po suoliukais. O naktį snigo, bet sniegas mums buvo nebaisus, nes virš mūsų buvo stogas. Jis padarė, kad nesnigtų ant mūsų...


Kovo 9 diena

             Ryte tranzijom toliau. Atsiradome Kutno... O čia tokia lieva vieta tranzuoti, o kur ne lieva vieta tranzuoti, stovėjo ženklas draudžiantis sustoti. Mes tą ženklą truputį pasukome ir tranzijome. Sustojo vokiška sena "Audi", kurios vairuotojas ir šalia sėdintysis buvo banditai ir Baltarusijos. Baltarusiai banditai vaidino labai krūtus, pasakojo baisias istorijas, o pakeliui reketavo fūristus iš NVS. Jie mums siūlė pervaryti jų mašiną per PL/D sieną. Mes be abejo nesutikome. Tada jie sugalvojo nevažiuoti į Vokietiją, o aplankyti kelis draugus, ir mes draugiškai išsiskyrėme Poznane. Maždaug dvi valandas ėjome Poznano apvažiavimu, pabaigoje paėmėme mašiną iki Pniewy. O Pniewy sutranzijom kunigą misionierių, kuris dvidešimt penkerius metus gyveno Afrikoje. Kunigas buvo labai ramus, filosofiškas žmogus. Jis pavaišino mus saldainiais. Išlipom Swiebodzin ir greitai sutranzijom vokietį, kuris važiavo, be abejo, į Vokietiją. Tačiau labai netoli į Vokietiją, nes mes atsiradom pirmoje D degalinėje. O pakeliui aplankėm Frankfurtą prie Oderio, ten matėme KGB štabą. Degalinėje suradome dvi lietuviškas fūras, su jomis ir išvažiavome. Išlipome Berlyno žiede, prie Posdamo. Buvo jau vakaras, todėl mums reikėjo stogo. Nulipome nuo autobano ir atsiradome Posdamo priemiestyje. Tamsiomis gatvėmis ėjom ir žiūrėjom. Pagaliau pamatėm bažnyčią. Sugalvojom, kad nakvynes galima paprašyti pas kleboną. Pabeldėm, durų niekas neatidarė. Pabandėm atidaryti vienas, kitas duris, o trečios atsidarė. Čia buvo klebonijos sandėlis, kuriame radome biliardo stalą, daug meniškų paveikslų, buvo net lova. Pamiegojome...


Kovo 10 diena

             Rytas buvo labai pavasariškas – šilta daug saulės, žo labai įkvepiantis oras. Atsistojome degalinės pabaigoje ir gretai sutranzijome mikrūškę, kuri važiavo Hanoverio kryptimi. Išlipome vėl degalinėje, greitai paėmėme ratus link Osnabriuko. O čia sustojo turkų emigrantų šeima, kurie važiavo į Amsterdamą. Išlipome Amsterdame prie stoties, atsisveikinome. Lijo... Mes vaikščiojome po miestą, o vakare nusipirkome vyno ir gėrėme jį Amsterdamo lietuje. Buvo taip lengva ir paprasta. Man Amsterdamas patiko. Kaip ir turėjo būti, didžiausią įspūdį paliko raudonųjų žibintų kvartalas. Čia pilna narkotikų pardavėjų, siūlančių hašišą, LSD, žolę... Net stogą čia lengva susirasti, nes vietiniai lipte limpa prie tavęs, ir siūlo kambarį, jei tu vaikštai su didele kuprine ar kitaip esi panašus į turistą. O kokios raudonųjų žibintų kvartalo moterys... Įsivaizduojat, jos moka valstybei mokesčius. Cool...! Beje, Amsterdamas labai panašus į Veneciją, todėl italai šį miestą vadina Šiaurės Venecija. Olandams tai labai nepatinka, bet italams dzin... Amsterdame pilna kanalų. Beje, kažkur skaičiau, kad per diena į kanalą įvažiuoja vidutiniškai vienas automobilis. Kanaluose pilna laivų, kuriuose kažkas gyvena arba negyvena. Gyvenčiau arba negyvenčiau ir aš, jeigu gyvenčiau Amsterdame...
             Olandai – keliautojų tauta. Pilni Europos greitkeliai olandiškų automobilių. Gal tu, gerbiamas skaitytojau, nežinai, bet Niujorką įkūrė olandai ir pavadino jį Naujuoju Amsterdamu. O kai anglai jį užėmė, pervardino į Naująjį Jorką (New York). Olandai – labai kosmopolitiška tauta. Dar senovėje olandų jūreiviai iš tolimų kraštų parsitemdavo sau žmonas. Todėl šiandien Amsterdamo gatvės pilnos įvairaus plauko, įvairios odos spalvos žmonių kalbančių įvairiomis kalbomis, kurie visi vadina save olandais...
             Daugiausiai nervų ištampęs dalykas Amsterdame, buvo dviračiai. Čia jų pilna. Amsterdamas tikriausiai yra didžiausia dviračių kolonija. Gatvėse turi saugotis automobilių, tramvajų ir dar dviračių. O dviratininkai tokie nachalai, negali apvažiuoti, zvombina su savo kvailais skambučiais... Ne vieną tokį po velnių pasiunčiau... O gatvės lūžta nuo dviračių. Bet kažkodėl visi dviračiai senoviniai. Gal kad niekas nenukosėtų...
             Šiaip, nutranzinti į Olandiją gali kiekvienas tiūlienis, nes nuo Varšuvos iki Amsterdamo reikia važiuoti E30 keliu, kuris yra tiesus kaip kaimynų bobutės ištemta skalbinių virvė. Net žemėlapio nereikia. Gal todėl ši šalis jau spėjo suprasti kas yra tranzuotojas iš rytų Europos. Olandija buvo ir yra didelė pramoninė valstybė. Iš čia visus snikersus, marsus ir kitą šlamštą tempia į rytus. Ir prisišiukšlino rytai prieš Olandiją. Įsivaizduokit, prieš kokius penkis – aštuonis metus, kai dar tik sienos atsidarė ir į Šengeną reikėjo vizų, kava, karštas šokoladas, arbata Olandijos degalinėse buvo nemokama... Tiesiog stovėdavo aparatas, maždaug toks, kaip mūsų tarybiniai gazirofkės aparatai, prieidavai, paspausdavai mygtukėlį ir prisipildavai ko nori ir kiek nori. Ir visa tai for free... Bet tada Olandijos žemes sudrebino imigrantai iš rytų, kurių tarpe buvo ir lietuviai. Karoče, ateina lietuvis su termosiuku nediduku – penkiolikos litrų, ir pila į jį kavą. Po puodeli pila... Ilgai pila... Nusibodo olandams ilgai stovėti eilėje ir apmokestino jie minėtus aparatus. Todėl dabar kava ir kita produkcija, gyvenanti tuose aparatuose, kainuoja 1 guldeną (~ 2 Lt). Rezultatas – eilių prie aparatų nėra...
             Sorry, skaitytojas, užsipasakojau šiek tiek... Hmmm... Kur aš ten baigiau... Žo, nusipirkome vyno ir gėrėme jį Amsterdamo lietuje. Kai išgėrėme vyno, viskas aplink prašviesėjo... Pasidarėme laimingesni. Ir lietus nustojo lyti. Vaikščiojome po naktinį Amsterdamą, o kai viskas nusibodo, sugalvojome ieškoti vietos miegojimui. Ėjom, ėjom ir priėjom degalinę mieste. Ten stovėjo priekabos. Vienoje jų pasitiesėm kartoną, kurį radome šalia šiukšlių konteinerio, ir pamiegojome...


Kovo 11 diena

             Nerimas buvo, o jeigu atsikelsim kur nors kelyje – jei kas nors sugalvos ištemti priekabą, kurioje mes miegojome... Nesugalvojo, todėl anksti ryte mes vis dar vaikščiojome po Amsterdamą. Yra taip tylu ryte mieste... Visi miega, jokio triukšmo. Tu neįsivaizduoji, skaitytojas, kaip man patinka anksti ryte browsinti po miestą... Mistinis laikas – anksti anksti ryte... Kai visi triukšmadariai dar miega...
             Maždaug pusiaudienyje sugalvojome keliauti į Belgiją. Per dvi valandas išėjome į miesto pabaigą, nusipaveikslavome prie Amsterdamo pabaigos ženklo ir ėjome ieškoti degalinės. Degalinę radome, degalinėje radome anglą, kuris važiavo chrien žino kur, bet važiavo Belgijos kryptimi... Išlipome pirmoje degalinėje už Antverpeno. Čia nusipaveikslavome ir sutranzijome ratus į Briuselį. Taip mes atsiradome Briuselio priemiestyje. Ir išėjome centro link su plačiai besišypsančiomis širdimis, o pakeliui aplankėme TV bokštą. Po kažkiek laiko atėjome į senamiestį. Apie Briuselį žinojau tik tai, kad kažkur tu būti sysiojantis berniukas. Visai vėlai vakare, po ilgų paieškų mes radome tą sysiojantį berniuką. Sysiojantis berniukas buvo apsirengęs ir nesysiojo...
             Ilgai sėdėjome senamiestyje: aš žiūrėjau į praeinančius žmones, kokie jie skirtingi, tie žmonės, o Donatas irgi kažką veikė. Vakare užlipome ant kalno, žiūrėjome į Briuselį iš viršaus. O miegojome stojkėse, ant kalno...


Kovo 12 diena

             Ryte ir vėl aplankėme sysiojantį berniuką. Berniukas buvo nusirengęs, bet vis tiek nesysiojo. Dar šiek tiek pabrowsijom po senamiestį ir išėjome į vakarų pusę, Prancūzijos link. O pakeliui nusipirkome pieno ir gėrėme jį ant pievelės šalia dangoraižių. Atrodėme labai kitokie verslo kvartalo kontekste...
             Užlipome ant Briuselio apvažiavimo, ir greitkeliu nuėjome į pirmą degalinę. Greitai suradome ratus, išlipome degalinėje prieš Gentą. O čia sutranzijom tarybinį žiguliuką. Įsivaizduojat... Kapitalistinėje Belgijoje yra tarybinis žiguliukas, ir mes jį sutranzijom... Žiguliukas važiavo į Prancūziją, į Lille. Išlipome degalinėje prieš sieną, o po kelių minučių sustojo belgas, kuris važiavo į Paryžių...
             Ir atvažiavome mes į Paryžių. Vairuotojas į Luvrą vežė aparatūrą, į Luvrą nuvažiavome ir mes. Keletą valandų nešiojome aparatūrą, tada išgėrėme kavos vienoje iš Paryžiaus senamiesčio kavinaičių... Vakarop atsisveikinome su vairuotoju, ir jis davė mums šiek tiek pinigų. Išlindome iš požemio, ir pamatėme krūtą saulėlydį Paryžiuje. Nufotkinome, nusifotkinome ir išėjome Eifelio bokšto link. Jau visai vakare priėjome bokštą. Jis mirgėjo kaip kalėdinė eglutė, buvo tikrai labai kokybiškai apšviestas. Pabuvome prie bokšto, o bebūnant sugalvojome, kad mums kažko trūksta... Vyyyynoooo...!!! Susiradome parduotuvę ir nusipirkome po butelaitį raudono prancūziško vyno. Gulėjome Marso laukuose, žiūrėjime į bokštą ir gėrėme tą raudoną prancūzišką vyną. Kai pasigėrėme, sudainavome kelias lietuvių liaudies dainas. O kai viskas nusibodo, susirinkome šmutkes ir išėjome ieškoti stogo. Miegojom Luvre, strojkėse, po statybininkų vagonėliu...


Kovo 13 diena

             Anksti ryte atsiradome prie Luvro. Žmonių dar nebuvo, ir vėl tuščia, ir vėl tylu... Jau minėjau, skaitytojas, kaip man patinka anksti ryte vaikščioti po miestą. Buvo Praha, buvo Viena, Amsterdamas, daug kitų, o dabar Paryžius...
             Visą dieną browsinom po Paryžių. Browsinom atskirai, nes Donatas norėjo eiti vienu keliu, o aš kitu. Aplankėme maždaug viską, ką ir dera aplankyti Paryžiuje, ir po pietų susitikome prie Eifelio bokšto. Dar pora valandų pagulėjome ant žolės, pažiūrėjome į bokštą. Ir nusprendėme, kad reikia keliauti toliau. Nusileidome į metro, o čia viskas aptverta. Žo, patekti be bilieto – neįmanoma, o mokėti bapkes už bilietą – juk taip nestopariška... Be to, mes turėjome ribotą kiekį pinigų, todėl turėjome per visus galus taupyti...
             Ėjom Paryžiaus gatve ir galvojom "kaip"... Staiga išgirtom traukiniui būdingą garsą ir pamatėme, kad traukinys važiuoja ten, į kur galima patekti pro mažą langelį. Pro mažą langelį mes patekome į metro tunelį, šiek tiek paėjome ir atsiradome metro stotelėje. Įlipome į pirmą traukinį ir nuvažiavome žiūrėti laisvės statulos, tokios kaip Niujorke, tik daug kartų mažesnės. Pažiūrėjome...
             Grįžom į metro ir išvažiavom į Čarlio de Golio oro uostą, nes jis dislokavosi šalia pirmo Prancūzijos greitelio, kuris vedė į Angliją. O Anglija kaip tik ir buvo mūsų tikslas. Atvažiavom į oro uostą ir pora valandų browsinom, žiūrėjome į žmones, lėktuvus, televizoriuje besikeičiančius vaizdus apie lėktuvų atvykimą ir išvykimą... Buvo jau vėlus vakaras, todėl oro uoste mes intensyviai ieškojome nakvynės vienos. Nieko neradome, o lauke lijo, todėl lauke miegoti negalėjome. Grįžom į metro, pavažiavome kelias stoteles atgal, keliolika minučių ėjome ir priėjome strojkes. Stojkėse miegojome...


Kovo 14 diena

             Iškišau galvą iš miegmaišio ir pamačiau jau dirbančius statybininkus. Jie nieko mums nesakė, tikriausiai jau pripratę prie tokių vaizdelių. Atsikėlėme, pavalgėme, susipakavome šmutkes ir išėjome metro link. Pavažiavome kelias stoteles ir pamatėme greitkelį. Išlipome iš traukinio, nulėkėme per pievas, perlipome tvorą ir atsiradome autostradoje. Autostrados pakraščiu ėjome į priekį. Greitai priėjome kelio ženklą – iki degalinės 10 kilometrų. Žo, tikslas buvo aiškus, ėjome ir žiūrėjome į kelią, pievas šalia kelio, kelkraštį... O ko tik ten nebuvo... Matėme ir automobilių padangų skiaučių, ir ratų diskų, ir automobilių numerių... Po kelių kilometrų priėjome remontuojamą viaduką. Ėjome linksmai ir saugiai. Dar po kelių kilometrų priėjome Čarlio de Golio oro uosto pakilimo taką, kuris kirto pirmą Prancūzijos greitkelį. Likus maždaug dviems kilometrams iki degalinės, sustojo policija. Jie buvo geriečiai, nuvežė mus ten, kur mes ėjome.
             Degalinėje paėmėme fūrą. Vairuotojas buvo portugalas ir mokėjo anglų kalbą, tai dėjom kalbos apie Portugaliją. Išlipome degalinėje prieš sankryžą į Lille ir Calais. Tranzijom, niekas nestojo, klausinėjome, tipo niekas nevažiuoja į Calais. Net anglai, ir tie nevažiavo į Angliją. Fak! Sutemo. Išsimiegojome po viaduko per autostradą laiptais.


Kovo 15 diena

             Jau keliones pradžioje kilo abejonės, ar mus įleis į Angliją, bo pinigų, kaip jau minėjau, mes beveik neturėjome, adreso taip pat neturėjome. O kadangi Anglijos link toks lievas tranzas... Žo, nusprendėme, kad į Angliją nevažiuosim. Važiuosim į Švediją, ten ieškosim darbo ir dirbsim. O prieš tai, dar paieškosim darbo Belgijoje, gali ir rasim, nes visa Belgija smirda mėšlu, vadinasi ten žmonės verčiasi žemdirbyste. O žemdirbystei reikia darbo rankų, o darbo rankos – tai mes. Greitai sutranzijom mašiną, išlipome Belgijos degalinėje ir pasukom pirmo kaimo link. Paklausinėjome vienoje sodyboje, paklausinėjome kitoje sodyboje... Darbo nėra! Maždaug dvi valandas Belgijoje ieškojom darbo, neradom, todėl grįžom į degalinę ir tranzijom toliau. Beslampinėjant po degalinę prie mūsų priėjo toks mažas dėdė ir pasakė – važiuojam. Jis buvo portugalas, ir, kai įsėdome į jo fūrą, ištraukė penkių litrų vyno bambalį. Gėrėm ir važiavom. Linksmai... Kalbėjom apie gyvenimą ant ratų, ir aš paklausiau ar lengva vairuoti fūrą. Jis atsistojo ir pasakė "change". Žo, aš atsisėdau prie fūros vairo ir vairavau. Visi trys gėrėm vyną toliau. Tada sugalvojom, kad reikia sustoti, užsipilti degalų. Privažiavus degalinę Donatas pasakė – suk į dešinę. Portugalas pasakė – važiuok tiesiai. Tada Donatas ir vėl pasakė – reikia sukti. Portugalas – tiesiai... Taip jiems besiginčijant aš pasirinkau vidurkį, žo, vos neįvairavau į autostrados apsauginę tvorą. Portugalas iš karto išsipagiriojo. Apsikeitėme, ir toliau vairavo jis...
             Portugalas vežė padangas į Bredą. Sugalvojom, kad su juo linksma, be to Breda mums pakeliui. Ir mes važiavom į Bredą... O bevažiuodami pasiklydome Olandijos greitkeliuose. Privažiavome Roterdamo žiedą... Ohoho koks žiedas... Gaila nuotraukos nepadariau. Šiaip taip radome teisingą kelią, atvažiavome į Bredą, radome gamyklą, bet portugalas apsukdamas fūrą padarė šiek tiek per staigų posūkį. Žo, užklimpome. Visaip bandėme išvažiuoti, nepavyko. Tada atvažiavo kita fūra ir bandė traukti, bet neištraukė. Galiausiai atvažiavo krūtas traktorius ir išvilko mūsų portugalo fūrą. Visai vakare atvažiavome į gamyklą. Iškrovėme padangas, pavalgėme ir visi nuėjome miegoti į fūrą. Geras žmogus yra portugalas...


Kovo 16 diena

             Visą rytą važinėjome po Olandijos kaimus, ieškojome "Henkel" alaus gamyklos, kur vairuotojas portugalas turėjo pasiimti krovinį. Mums bevažinėjant vos nepasibaigė degalai, bet istorija ir vėl baigėsi laimingai. Įvažiavom mes į gamyklą. Portugalas nuvažiavo krautis alaus, o mes bendravome su kavos aparatu. Jau anksčiau rašiau apie olandiškus kavos aparatus, kur viskas – daug rūšių kava, arbata, karštas šokoladas – yra for free. Prisigėrėme kapucino kavos, karšto šokolado... Paskutinį puodelį išpyliau, net žiūrėti negalėjau...
             Olandijos degalinėje mes atsisveikinome su portugalu. Jis važiavo į Madridą, į Madridą galėjome važiuoti ir mes, bet nevažiavome, nes turbūt mes norėjome rasti darbą Švedijoje. Degalinėje greitai radome mašiną, kuri išvežė mus į E30 kelią, bet paleido mirusioje vietoje – restorane. Užsidėjome kupriakus ir autostrados pakraščiu patraukėme link artimiausios degalinės. Mums beeinant net nestabdomas sustojo olandas ir nuvežė į degalinę. Čia lengvai sutranzijome mašiną, atsiradome paskutinėje olandiškoje degalinėje. Buvo jau vakaras, o į degalinę įvažiavo dvi lietuviškos fūros. Vairuotojai sutiko mus pavežti, ir visai vakare atsiradome Reihne autohofe, kuris randasi maždaug pusiaukelėje tarp Osnabriuko ir NL/D sienos. Vienas iš furistų rytoj važiuos į Kylį, pažadėjo mus pavežti Danijos link. Mašina garantuota, todėl nulėkėm į parduotuvę ir pasiėmėm daug alaus bei čipsų. Netoli autohofo buvo apleistas namukas, jame ir apsigyvenome. Gera yra turėti stogą virš galvos ir daug alaus, ir garantuotą mašiną, kuri rytoj veš toli. Gera yra būti kelyje... Išgėrėme, išsimiegojome...


Kovo 17 diena

             Atsikėlėm anksti ryte, bo bijojom, kad mūsų vairuotojas išvažiuos be mūsų. Atrėmiau kupriaką į fūros ratą, atsisėdau ant jo ir varčiau žemėlapį. Donatas vaikščiojo po fūrų stovėjimo aikštelę. Po kažkiek laiko girdžiu kaip kažkas kažką šaukia. Atsisukau, o ten litovcas fūristas, su kuriuo vakar dėjom kalbos apie neprisimenu ką, kviečia mane pas save į kabiną. Įlipau į kabiną, man iš karto įpylė šimtą gramų baltos. Vairuotojas buvo net labai pachmielnas ir galvojo, kad aš taip atsirėmęs į fūros ratą miegojau visą naktį. Suvalgėm lietuviškų lašiakų, toliau gėrėm baltą. Po keliolikos minučių prie mūsų prisijungė Donatas. Atėjo dar keli lietuviai fūristai. Vienu metu kabinoje buvo septyni žmonės. Pritrūkom maisto ir baltos, todėl vienas litovcas fūristas atkabino priekabą, ir keturiese išvažiavom ieškoti parduotuvės. "Aldi" nusipirkom frikadeliu, dar baltos... Grįžę valgėme, gėrėme, fūristai pasakojo istorijas, mes juokėmės iki ašarų, nes buvo juokinga ir buvom truputį girti...
             Žo, nusipirko du litovcai dvi moteris Ispanijoje. Be abejo jie abu buvo pripylę normaliai svaigalų. Moterys iš karto nusirengė ir tokiu "dalykišku" apdaru gėrė su mūsų lietuviais šampaną. Tada vienai moteriai pasidarė šalta ir mūsų lietuvių apsvaigęs protas suvokė – jei šalta, reikia elektrinio pečiuko. Rado, įjungė, ir pečiuką padėjo ant kėdės. O tuo tarpu moterys prisigėrė totaliai, ir viena iš jų netyčia atsisėdo ant to pečiuko. Karoče, nudegė visa savo darbo priemonę. Lietuvių reakcija – jie juokėsi. Ta moteris verkė, bo jai skaudėjo, o lietuviai juokėsi. Kai išsijuokė, bandė pūsti į darbo priemonę, kad jai ne taip skaudėtų. Ir vėl juokėsi, nes tas pūtimo procesas juokingai atrodė. Tada tepė aliejumi, vandeniu ir t.t. Lūžom su Doncium, kai furistas papasakojo šita istoriją. Tiesa sakant lūžo visi – ten buvo penki furistai ir mes.
             Dar viena juokinga istorija buvo apie ukrainietį fūristą, kuris iš degalinės bandė nukosėti klozetą. Tai vyko maždaug prieš penkerius metus. Žo, patiko vienam ukrainiečiui klozetas Olandijos degalinės tualete. Tai jis sumaniai jį ir pasisavino: pasiėmė santechninį raktą, atsuko varžtus ir išsinešė. Degalinės personalas klozeto nebuvimą pastebėjo tada, kai ukrainietis tą daiktą krovė į fūros kabiną. Atlėkė išsižioję, ir bandė atimti jį iš ukrainiečio. Bet ukrainietis nebūtų ukrainietis, nedavė. Įsivaizduokit tokį vaizdelį: Olandijos degalinėje stovi fūra, vienas dėdė fūros viduje laiko klozetą, kitas lauke laiko tą patį klozetą. Vienas tą daiktą traukia į fūros vidų, kitas – į lauką. Vienas – į vidų, kitas – į lauką... Lūžom, kai fūristas papasakojo šitą istoriją. Gaila, bet iš ukrainiečio klozetą atėmė...
             Gal kas nors girdėjot legendą apie mistinį LT kunigą, kuris dažnai tranzuoja iš Marijampolės į Italiją. Kažkaip atsiranda jis Budzisko ant LT/PL sienos, geria tris dienas, tada susiranda fūrą į Italiją ir išvažiuoja. Pakeliui vis dar geria ir daro visas moteris iš eilės. Kol vairuotojas ilsisi, jis truputi susitvarko, nubėga į bažnyčia, atlaiko mišias, o po mišių girtas, apsikabinęs kitą kunigą grįžta atgal ir su ta pačia fūra važiuoja toliau. O pakeliui viską bombina iš supermarketų, sako vakaruose kumpius į cigaretes keičia. Kai grįžta į Lietuvą ir išsikelia visa savo mantą – kumpius, dešras ir kitas gėrybes, fūros kabina pusmetrį pasikelia...
             Taip gerai pabendravome su fūristais, tiek prisijuokėme... O vienas fūristas įkalbėjo kitą fūristą, kuris vežė mėsą į Maskvą, kad tas atvilktų mėsos gabalą, tipo reikia kepti šašlikus. Kad ir kaip norėjosi šašlykų, bet mūsų vairuotojas norėjo važiuoti. Persikraustėm į jo kabiną, o išvažiuodami matėme, kaip blizgančiomis akinis likusieji pjaustė mėsą. Važiavome, plepėjome, išlipome degalinėje už Hamburgo. Vairuotojas atidavė mėsos koncervus, davė kelias taksofono korteles, net siūlė parvežti mus namo – tipo jis sumokėtų už kiekvieną iš mūsų po šimtą litų, ir galima būtų iš Kylio keltu plaukti į Klaipėdą. Nevažiavom, neplaukėm...
             Degalinėje greitai radome daną, kuris važiavo į Flensburgą. Flensburgo supermarkete pasiėmėm maisto ir išėjome Danijos sienos link. Muitininkas – toks nuobodžiaujantis pagyvenęs dėdė – sugalvojo kabinėtis prie mūsų: kiek turi pinigų...?, pas ką važiuojat...?, kiek laiko būsit...? Parodėm jam Visa Electron, pasakėme kažkokį adresą Kopenhagoje, pasakėm, kad važiuojam į Švediją... Atsiradom Danijoje. Buvo jau vakaras, todėl žiūrėjome į potencialias nakvynės vietas. Miegojome stovėjimo aikštelėje, Padborge, fūros priekaboje...


Kovo 18 diena

             Šalta buvo naktis, bet taip ir turėjo būti, mes juk esame šiaurėje. Atsiradom kelyje, tranzijam. Niekas nestoja, nes visos mašinos pilnos. Smingam totaliai. Šiaip taip išvažiuojam, atsirandam prie Odenses. Ir vėl smingam, šįkart ilgam. Degalinėje Donatas rado dešimt Vokietijos markių, dabar jis turtingas, jam gerai. Šiaip taip atsiradome Nyborge. Sugalvojome, kad su tokiais tempais iki Kopenhagos važiuosim visą savaitę, o šiandien nakvoti kaime visai nėra noro. Radom traukinių stotį ir įlipom į pirmą traukinį. Važiavom be abejo for free, todėl kontrolierius mus greitai išlaipino. Pabrowsijom po stotį, sulaukėm kito traukinio, ir juo atvažiavome į Kopenhagą. Į miestą net nėjom, sėdom į kitą traukinį, ir, be abejo, for free išvažiavome Helsinborgo link. Greitai atėjo kontrolierė, ir mes neturėjome jai ką parodyti. Ji buvo jauna, t.y. atrodė sukalbama, bet neleido mums toliau važiuoti. Sakė, jeigu būtume iš karto priėję prie jos ir paprašę, būtų leidusi. Išlipome kažkokiam kaime. Pusvalandį browsijom po stoties rajoną, o, kai atvažiavo kitas traukinys, įlipome. Bet traukinys niekur nevažiavo, o po kelių minučių atėjo boba kontrolierė ir išprašė mus iš traukinio. Supratome, kad šiandien niekur nenuvažiuosim, nes ano traukinio kontrolierė – žertva subalamutijo visus mūsų reikalus. Važiuosim tik rytoj, todėl išėjome į miestelį, o pakeliui ieškojome nakvynės vietos. Vieno namo rūsio durys buvo atrakintos, ir net šviesa buvo, pamiegojom gerai...


Kovo 19 diena

             Ryte nieko negalvodami įlipome į traukinį, susiradome kontrolierių ir aiškiai išdėstėme situacijos esmę. Jis leido mums važiuoti į Helsingorą. Trumpai pabrowsinom po miestą, o kai viskas nusibodo, nusipirkome bilietus į keltą, kuris plauks į Helsingborgą. Išplaukėme, ir po geros valandos jau stovėjome švedų žemėje. Tiesa, švedų pasieniečiai kabinėjosi, klausinėjo tradicinių klausimų, bet mes eilinį kartą primakaroninom, žo, viskas gerai. Parduotuvėje pasiėmėme maisto ir išėjome į Švedijos laukus ieškoti darbo. Užsukome į vieną sodybą, darbo nebuvo. Bet šeimininkai užrodė, kur galėtų būti darbo. Nuėjome ten. Darbo ir čia nebuvo, bet šeimininkai ir vėl davė nuorodą... Bandėm tranzuoti, niekas nestojo. O eiti buvo per toli. Tada atsisėdome šalia mėšlo krūvos, gėrėm kolą, valgėm čipsus ir planavom savo ateitį. Taip gera buvo gyventi kelyje, ir taip nesinori save įcementuoti vienoje vietoje, ir dar šiaurėje. Bet negalima visko taip mesti, juk mes taip toli keliavome, reikia bent pabandyti susirasti darbą. Vartėme žemėlapį, užkliuvo Lichtenšteinas. Alpės. Nei aš, nei Donatas dar nebuvome Lichtenšteine. O taip norėtųsi... Kalnai... Sniegas... Ir vynas pietuose pigus... Nusprendėm, kad darbo paieškosim tris dienas, ir jeigu nerasim, grįšim į kelią ir keliausim į pietus, į Lichtenšteiną. Nes mes jauni, nes mes stoparai, nes mes dar spėsim prisidirbti... Po kelių minučių vieningai nusprendėm, kad darbo ieškosim tik šiandien, o jei nerasim, keliausim į pietus, į Lichtenšteiną. Nes mums labai labai patinka keliauti. Nes mes labai labai norim į pietus. Dar po kelių minučių nusprendėm, kad nueisim į pora sodybų, ir jeigu nieko nerasim, keliausim į pietus. Nes pietuose yra šilta, nes pietuose yra daug saulės... Bet paskutinis nuosprendis buvo – eina šikt visi tie darbai, ir švedai, ir šiaurė. Mes norim keliauti. Mums reikia keliauti. Ir mes keliausim... Susirinkome šmutkes ir išėjome Helsingborgo link. Čia nusipirkome bilietą į keltą ir išplaukėme. Helsingore sėdom į traukinį ir atsradome Kopenhagoje. Traukiniu išvažiavome į Kopenhagos priemiestį. Buvo jau vakaras, ieškojom nakvynės vietos. Bebandydami atidaryti duris, vienas atidarėme. Buvo kažkoks sporto klubas. Bet miegoti jame nedrįsome, per daug gerai... Atsigulėme po stogu, prie supermarketo...


Kovo 20 diena

             Ryte pažiūrėjau, sporto klubo, kuriame vakar galėjome miegoti durys buvo užrakintos. Gerai, kad nemiegojome, būtų papildomų problemų. Atsiradome degalinėje autostradoje. Greitai suradome dvi mašinas, kuriose buvo tik po vieną vietą, žo į Nyborgą išvažiavome skirtingose mašinose. Norėjome greičiau į pietus, todėl susiradome traukinių stotį ir įlipome į traukinį. Durys užsidarė, traukinys pradėjo važiuoti, aš priėjau prie kontrolierės ir paprašiau, kad leistų važiuoti for free. O ta durna boba patraukė traukinio stabdžio rankeną, traukinys sustojo, durys atsidarė, ir ji liepė mums išlipti. Mes ir išlipome... Susinervijom juodai, nusprendėm – daugiau traukiniais nevažinėsim. Grįžom į autostradą, tranzijom. Sekėsi gerai, atsiradome vietoje, nuo kurios iki Vokietijos sienos ~ 25 kilometrai. O čia mirusi aikštelė. Tiesą sakant, žemėlapyje ir pažymėta, kad nėra degalinės. Sugrybavom patys... Perėjom į kitą autostrados pusę, ir čia radome moterį, kuri sutiko mus pavežti 30 kilometrų atgal, iki degalinės. Buvo jau visai vakaras, todėl sugalvojom pamiegoti. Vietos miegojimui be abejo nebuvo, čia juk Danija. Jokio stogo, o aplink rūkas, naktį tikriausiai lis. Norėjome lįsti į fūros priekabą, bet buvo labai didelė tikimybė, kad ta fūra išvažiuos anksčiau nei mes atsikelsime. Miegojome vaikų žaidimo aikštelėje dviejų aukštų namuke su čiuožykla. Aš miegojau pirmam aukšte, ir visą naktį stengiausi nenučiuožti, Donatas miegojo antrame aukšte, ir visą naktį stengėsi nenukristi...


Kovo 21 diena

             Drėgna, todėl šalta buvo naktis. Ryte bėgiojau po vaikų žaidomo aikštelę, bandžiau sušilti. Plius – kurį laiką sėdėjom degalinės tualete, šildėmės... Greitai suradau lietuvį, kuris važiuoja į Padborgą. Į fūrą įsodinau Donatą, o sau susiradau norvegą, išvažiavau su juo. Su Donatu susitikau paskutinėje degalinėje prieš DK/D sieną. Iki sienos buvo keli kilometrai, išėjome. Likus šimtui metrų sustojo policija ir pasakė, kad negalima vaikščioti autostradomis. Apsimetėme durneliais, jie nuvažiavo... Perėjome sieną, tranzijom toliau. Sustojo olandas, nuvežė link Hanoverio. Visą dieną septintu Vokietijos autobanu važiavome į pietus. Sekėsi labai gerai, tik vakarop vienas dėdė užgrybavo: paprašėme, kad mus išleistų paskutinėje degalinėje autobane, o jis nuvežė į kaimą, ir išleido kaimo degalinėje, sako – norėjot degalinės, va jums degalinė... Kelis kilometrus ėjom bundes keliukais link kito įvažiavimo į autobaną. Priėjome kaimą. Kaime buvo parduotuvė, o parduotuvėje vyko akcija – gerk vyno kiek nori, tipo degustavimas. Tris kartus ėjau į tą parduotuvę, gėriau vyną. Prisigėriau normaliai. Ir Vokietija man tokia jauki pasidarė... Dar pasiėmėm alaus ir čipsų. O miegojom mes ir vėl strojkėse. Sulindome į vamzdžius, žo stogas buvo geras.


Kovo 22 diena

             Pabudau, kai išgirdau žingsnius. Sugalvojau, kad statybininkai vaikšto, todėl reikia keltis. Atsikėliau, paaiškėjo, kad tie žingsniai buvo Donato. Anksti atsikėlė, nes jam buvo šalta miegoti. Pavalgėme, išėjome ieškoti įvažiavimo į autobaną. Buvo labai ankstus rytas, o labai anksti ryte tranzai visada labai geri – iš karto paėmėm mašiną. Kai vairuotojui pasakiau, kad aš esu lietuvis, jis atsakė – aš irgi. Pasirodo, jis yra antros kartos emigrantas, jo tėvas yra lietuvis iš Kelmės. Išlipom degalinėje, ir labai greitai nutranzijom "Audi", kurios vairuotojas važiavo į Austriją slidinėti. Ilgai ir jaukiai važiavome į pietus. Aš sėdėjau priekyje, ir prisimerkęs žiūrėjau į kelią ir saulę, klausiausi muzikos ir jau galvojau apie kalnus. Išlipome degalinėje prieš Ulmę, bo vairuotojas važiavo į rytų Austriją, todėl pasuko link Miuncheno, o mums reikėjo į Lichtenšteiną, į pietus. Tada sutranzijom mašiną ir atsiradome Kempten miestelyje. Oras buvo labai pavasariškas, o mes gulėjome ant pievelės, gėrėme alų. Atėjo policininkas, patikrino pasus. Mandagiai persimetėm keliais žodžiais, paklausiau kelio link Lindau. Mes išėjome į bundes keliuką, tranzijom. Maždaug po minutės sustojo mašina, šiek tiek pavežė. Tranzijom toliau. Ir vėl greitai sutranzijom, atsiradome Lindau. Vaikščiojom po miestelį, sėdėjom ant Bodeno ežero kranto, žiūrėjom į kalnus. Vėlai vakare kirtome Austrijos sieną. O miegojome prekinio traukinio vagone. Buvo šalta, bet buvo stogas, o tai svarbiausia...


Kovo 23 diena

             Oras buvo ir vėl pavasariškas. Kairėje ir priekyje kalnai. Viskas taip gražu... Aplankėme parduotuvę, pasiėmėm vyno. Išgėrėm, pilnatvė aplankė mūsų namus. Ėjome į Šveicariją. Nuo D/A sienos iki A/CH sienos buvo ~ 12 kilometrų, per porą valandų mes nuėjome. Šveicarų pasieniečiai kabinėjosi prie mūsų, to mes ir tikėjomės. Primakaroninom, atsiradom Altstatten. Išėjome į autostradą, tranzijom, niekas nestojo. Ant balto lapo užrašėm FL, tipo Lichtenšteinas. Arba niekas nevažiavo, arba niekas nesuprato ko mes norim, bo niekas nestojo. Klausinėjom vairuotojų, niekas nevažiavo. Sugalvojom, kad čia nepatogi vieta, kad paėjus šiek tiek į priekį, padidės automobilių srautas, nes ten yra dar vienas kelias – įvažiavimas į autostradą iš miesto, žo bus geriau. Grįžome į kaimą, ėjome į pietus. Priėjom reikalingą įvažiavimą į autostradą, tranzijom. Niekas nestojo. Jau temo, mums reikėjo stogo. Nuėjome į traukinių stotį, pažiūrėjom kada važiuoja traukiniai į Lichtenšteino pusę. Nusprendėm – rytoj važiuosim traukiniu. Browsinom po stoties rajoną, ir radom du maišus obuolių. Kai kurie iš jų buvo šiek tiek papuvę, žo negalėjo ilgai stovėti, tikriausiai todėl juos išmetė. Prisivalgėm, prisirinkau pilną maišą obuolių. Ieškojome nakvynės vietos – tradiciškai atidarinėjome visas duris iš eilės. Vienos durys atsidarė. Čia buvo net šviesa. Pasiklojom tokį minkštą celofaną – tą, į kurį supakuoja dužius daiktus, gėrėm vyną, miegojom...


Kovo 24 diena

             Miegojom labai minkštai. Donatui taip patiko tas celofanas, kad dalį jo atsipjovė ir konstatavo, kad tai bus jo kilimėlis, kurį jis saugos ir mylės... Anksti ryte įlipome į traukinį, susiradome kontrolierių, ir paprašėme, kad leistų traukiniu važiuoti ir mums. Kontrolieriaus neįtikinau, todėl sekančioje stotelėje išlipome. Ta sekanti stotelė buvo maždaug už dviejų kilometrų nuo stotelės, kurioje mes įlipome, todėl grįžome į tą įvažiavimą, kuriame mes vakar vakare tranzinom. Maždaug po pusvalandžio sustojo mašina, važiavo į Buchsą. O čia jau visai šalia Lichtenšteino. Perėjom Reiną ir atsiradom Schaane, nedidelis Lichtenšteino miestelis. Pasėdėjom ant suoliuko, pažiūrėjom į žmones, pavalgėme ir išėjome Vaduzo link. Gražus tas Lichtenšteinas, tik žmonės kažkokie laukiniai. Gal turistų nematę... Bo kai mes eidavom gatve, arba įeidavom į parduotuvę, tai visi didelėm akim žiūrėdavo į mus... Ėjom, ėjom ir atėjom į Vaduzą. Mažas miestelis, visas iškastas, perkastas, žo, remontuojamas totaliai. Nėra čia į ką žiūrėti. Todėl sugalvojom lipti į kalnus. Lipom, fotkinom. Fotkinom, lipom... Taip gražu aplink. Šiek tiek palipę, sugalvojom, kad reikia pavalgyti. Valgėm ir fotkinom, fotkinom kaip valgėm... Kai užlipom visai aukštai, atsirado sniego. Su tapkėm ėjau per sniegą, o kartą taip slydau, kad vos nenukritau į Vaduzą. Tada sugalvojau, kad su batais eiti yra saugiau, ir apsimoviau batus. O eidami matėm kažkokį žvėrį panašų stirną, ir be abejo daug, turbūt, kiškių, voverių, kalnų ožių ir stirnų pėdsakų. Kai užlipom jau visai aukštai, pamatėme bokštelį. Užlipome į tą bokštelį ir nusprendėme, kad aukščiau nelipsim, bo buvo jau stipriai po pietų ir reikėjo leistis, bo miegoti kalnuose bus labai šalta, o ir lipti toliau uolomis nenorėjome... Leistis sugalvojom kitu keliu. Bridom per sniegą pietų kryptimi, ir priėjome kažkokį pastatą. Nuo to pastato žemyn vedė normalus asfaltuotas kelias. Juo ėjome gerą šmotą kelio. O pakeliui gėrėm labai šalto ir skanaus šaltinio vandenį. Asfaltuoto kelio kraštuose buvo pristatyta daug gražių namų. Tikriausiai čia turtingų žmonių namai. Juk ne kiekvienas gali sau leisti matyti tokį vaizdą pro savo namų langą bei kalnuose nusitiesti asfaltuotą kelią iki savo namų. Visą popietė ėjome žemyn. Kelias vingiavo, todėl nuolat kirtome kampus. To rezultatas – visiškai šlapi batai ir kojinės, kurias periodiškai gręždavome. Nestabdoma sustojo mašina, bet ji važiavo į viršų, o mums reikėjo į apačią. Jau visai vakare atėjome į Triesen miestelį. Apsilankėme parduotuvėje, pasiėmėme maisto, tame tarpe ir žalios mėsos, bo Donatas pradėjo jausti poreikį karštam maistui. Kažkokioj lentpjūvėj išsimiegojom...


Kovo 25 diena

             Visą rytą ėjom kalnuoto Lichtenšteino kalnuotais keliais. Švietė saulė, buvo karšta ir taip norėjosi gerti. Ėjom žiūrėjom, stengėmės prisiminti kiekvieną kalną kalnuose. Po kelių valandų baigėsi Lichtenšteinas, grįžome į Šveicariją – atėjome į mažą miestelį – Maienfeld, kuris labai patiko Donatui. Gražus, tvarkingas kalnų miestelis, kuriame matėme kalnų ožių, vynuogynų, įdomių namų ir nehorizontalių kelių. Šiek tiek paėjome, priėjome autostradą ir degalinę. Degalinė buvo viena abiem juostom, ir kaip tyčia kitoje autostrados pusėje. Galvojom, kad smigsim čia ilgam. Degalinėje pasiėmėm maisto, pavalgėm ir tranzijom. Po poros minučių sustojo mašina, nuvežė į Ciūriką. Ciūrike buvau prieš pusė metų, žo neturėjau į ką čia žiūrėti. Todėl išsiskyrėme, Donatas išėjo žiūrėti į miestą, o aš užlipau ant kalno, žiūrėjau į žmones, į miestą iš viršaus, rašiau dienoraštį. Po kelių valandų sutikau Donatą sutartoje vietoje. Dar ilgai sėdėjome prie upės, klausėmės Ciūriko varpų. Miegojom ir vėl stojkėse...


Kovo 26 diena

             Ryte išėjome Ciūriko pabaigos ieškoti. Radom pabaigą, o pabaigoje radom degalinę. Degalinėje pasiėmėm čipsų, valgėm ir tranzijom. Lengvai sustojo mašina ir nuvežė į Berną. Berne aš ir Donatas ir vėl nuėjome skirtingais keliais. Kelias valandas browsijau po miestą, o čia nebuvo į ką žiūrėti. Nei kalnų, o ir miestas miręs. Sutartą valandą radau Donatą sutartoje vietoje. Išėjome Lozanos link. Jau visai vakare radome tranzavimui tinkamą vietą, ir nusprendėme tranzuoti rytoj, o šiandien eisim miegoti. Kol Donatas lipo į nedidelį kalniuką, aš sutranzijau mašiną. Donatas turėjo nusileisti, mes išvažiavome į Lozaną.
             Lozana – miestas, kurioje, sako, nėra horizontalios gatvės. Dar ilgai vakare klaidžiojom nehorizontaliomis Lozanos gatvėmis, aplankėme McDonaldą. Sėdėjom už stalo ir vėl žiūrėjom į žmones, valgėm nebaigtus valgyti hamburgerius... Keisti tie žmonės. Užsisako bigmaką, suvalgo hamburgerį, o bulvytes frį palieka. Žo visą vakarą mes valgėme paliktas bulvytes frį, o kartais ir bigmaką. Sėdėdami McDonalde sugalvojom naują tikslą – dabar keliaujam prie Atlanto, o iš ten – į Siciliją, nes Sicilijoje auga alyvuogės. Miegojom kaip ir visada – strojkėse...


Kovo 27 diena

             Blogai miegojau. Statybininkai visą naktį dirbo – triukšmavo. Ryte apsilankėme parduotuvėje, o valgėme olimpiniam parke su vaizdu į ežerą. Šiek tiek pabrowsinom po miestą ir išėjom Ženevos link. Greitai sutranzijom moterį, kuri mus ir nuvežė į Ženevą. Kelias valandas vaikščiojom ir žiūrėjom į miestą. O kai nusibodo, išėjom į Prancūziją. Ant CH/F sienos turėjome tokį nuotykį: einam sau linksmai per sieną, staiga prišoko šveicarų muitininkai ir užstaugė kaip asilai: liepė iškelti rankas, nieko neliesti. Nusivedė jie mus, kaip kokius nusikaltėlius, iškratė viską, kiekviena daiktą, nes smirdančias kojines apžiūrėjo. Tada liepė susirinkti šmutkes ir eiti savo keliais. Kai paklausiau, kodėl surengė tokį spektaklį, pasakė, kad ieškojo narkotikų. O kai paklausiau, kodėl buvo tokie nemandagūs, nieko neatsakė...
             Visiškai priešingai elgėsi prancūzų pasieniečiai – šypsojosi, palinkėjo gero kelio. Autostrada ir vėl patraukėme degalinės link. Degalinė buvo visai mirusi, todėl nebuvo reikalo joje likti. Išėjome ieškoti kitos degalinės, gal ten bus geriau... Kelias valandas ėjom Prancūzijos keliukais. Priėjom kažkokį miestelį, radom sudegusį namą, jame sumąstėm pamiegoti, nes jau buvo tamsu. Staiga Donatas sugalvojo, kad neturi savo žemėlapio. Ir prisiminė, kurioje vietoje jį paliko. Aš užmigau, o Donatas išėjo ieškoti žemėlapio. Penkis kilometrus į vieną pusę, penkis kilometrus atgal. Rado ir grįžo, o tai svarbiausia...


Kovo 28 diena

             Anksti ryte išlindom iš sudegusio namo ir nuėjom į parduotuvę ieškoti maisto. Besitrindami apie supermarketą, išsiaiškinome keptų batonų sistemą Prancūzijoje. Žo, kiekvieną rytą vakar dienos batonai išnešami ir padedami prie parduotuvės durų. Gali imti kiek nori, ir visa tai nemokamai. Taip paaiškėjo, kodėl valkatos Paryžiuje nešiodavosi didelį krepšį tokių batonų... Pasiėmėm batonų daug... Beveik pusdienį ėjom Prancūzijos kaimais, radom autostradą, autostradoje radom degalinę. Degalinė buvo mirusi, bet ne tokia mirusi, kaip prieš tai buvusi. Radom ratus, atvažiavome į Lyoną. Išlipome kažkur, bet nesupratome kur. Ilgai aplinkinių klausinėjom kur mes. Niekas negalėjo normaliai paaiškinti. Žo, upė Lyone autostradą kerta dvejose vietose, tai mes norėjom sužinoti, kurioje vietoje mes dabar stovim, nes mes stovėjom ten, kur upė kirto autostradą. O autostradoje tarp vietų, kur upė kerta autostradą buvo degalinė, į kurią mes norėjom patekti. Žo, mes nežinojom kur eiti – ar pirmyn, ar atgal. Kadangi niekas normaliai nepaaiškino situacijos, studijavome žemėlapį ir pamatėme, kad jei eisim į priekį bet kuriuo atveju prieisim degalinę, nes degalinė yra ir už pirmo tilto, ir už antro. Tik už antro tilto degalinė yra šiek tiek toliau. Išėjome, o pakeliui išsiaiškinome, kad tai buvo antras tiltas...
             Kai atėjome į degalinę, buvo jau tamsu. Nuėjome miegoti. Nakvynės vieta buvo labai bloga – miegojom prie pastato sienos, o virš mūsų nebuvo stogo...


Kovo 29 diena

             Naktį lijo, ištraukiau celofaną, užsiklojome. Rezultatas – mūsų miegmaišiai šlapi, celofanas taip pat šlapias. Ryte celofaną išmetėme. O prikėlė mus degalinės darbuotojas, tipo – išsinešdinkit iš čia. Sušalę ir neišsimiegoję išėjom ieškoti mašinos į pietus. Vis dar lijo. Degalinėje klausinėjom vairuotojų, o apšilti eidavom į degalinės parduotuvę. Sekėsi pusė velnio, po pietų atsiradom degalinėj prie Montpellier. Čia sutranzijom studentą, kuris atvežė mus į Toulouse. Buvo vakaras. Šalta. Normalios nakvynės vietos nebuvo, o miegmaišiai visiškai šlapi. Stovėjom degalinėje, klausinėjome praeinančių – gal važiuojat į Bordo? Visi važiavo netoli. Degalinėje sustojo mašina, Donatas paklausė vairuotojo, ar jis važiuoja į Bordo. Vairuotojas atsakė neigiamai. Mes laukėme toliau, o jis gėrė kavą ir žiūrėjo į mus. Kai vairuotojas išėjo iš degalinės, paklausė – do you wanna go to Bordeaux, I will take you to Bordeaux! Įlipome į mašiną ir važiavome 150 kilometrų į Bordo link. Pasirodo, vairuotojas – senas stoparas, prieš dvidešimt metų gyvenęs tokį gyvenimą, kokį mes gyvename šiandien. Jis mus tikrai suprato... Atvažiavome į Bordo, vairuotojas išvežė į kelią link Arcachon ir nupirko mums kambarį viešbutyje. Dar nupirko pusryčius. Kai atsisveikinome, aš jo akyse išskaičiau didelę patirti ir gyvenimo kelyje prisiminimus. Kaip viskas pasikeitė – prieš dvi valandas sušalę stovėjom degalinėje, o dabar turim šiltus namus, lovą, teliką, net vonią ir karšto vandens čiaupą... Pirmiausiai padžiovėme miegmaišius. Tada paeiliui išsimaudėme. Po du kartus... Buvo taip komfortabilu... Ilgai stengėmės neužmigti, juk pamiegoti gali ir griovyje, o visu šituo komfortu reikia sąmoningai mėgautis...


Kovo 30 diena

             Pusryčius, kaip ir turėjo būti, pramiegojom. Nuėjau pas administratorių ir išaiškinau jam, kad nežinojau, jog pusryčių valgyti reikia eiti į valgyklą. Tipo, mano šalyje pusryčius visada atneša į kambarį. Tada pareikalavau, kad grąžintų pinigus. Pinigus grąžino, buvo maždaug 25 litai prancūziškais pinigais. Finansiškai pagalvojus, visgi gerai, kad mes pramiegojom pusryčius, nes jei nebūtum pramiegoję, būtum vieną kartą gerai pavalgę, o dabar galėsim kelis kartus gerai išgerti vyno. Susirinkom šmutkes ir išėjom į degalinę. Čia sutikome labai savimi pasitikintį fūristą iš Šiaurės Airijos, kuris važiavo į Malagą. Ir mes užsinorėjome į Malagą, bet fūristas mūsų nevežė. Pabendravome su anglų stoparais, kurie važiavo į Maroką ir jau turėjo fūrą maždaug į tuos kraštus. Lakstėm po degalinę, belakstydami radom ratus. Vairuotojas važiavo į Arcachono kazino, lošti, bet mums kazino nerūpėjo, nes mes žinojom kur išleisim pinigus. Aplankėm parduotuvę, nusipirkom po tris butelaičius vyno ir išėjom vandenyno link. Užlipome ant Dune de Pyla (čia tokia didelė kopa) ir žiūrėjom. Buvo labai gražu. O vakare gulėjom ant kopos, žiūrėjom į vandenyne besileidžiančią saulę, gėrėm vyną, kalbėjom... Padarėm keletą gražių nuotraukų apie saulėlydį. Kai saulė nusileido ėjau prie vandenyno vandens. Ilgai ėjau, nes aukšta buvo kopa. Kai grįžau, prie vandenyno vandens ėjo Donatas. Sutemo, reikėjo nakvynės vietos. Tolumoje pamatėme daug turistinių namukų. Jie buvo tušti ir užrakinti, nes juk ne sezonas. Ieškojome neužrakinto, neradome. Tada vieno namuko duris patraukėme šiek tiek stipriau, jos atsidarė. Miegojome po stogu, lovoje...


Kovo 31 diena

             Ryte aplink namukus kažkas vaikščiojo, todėl nieko nelaukdami susirinkome šmutkes ir išėjome į kelią. Keliavom į Biscarrosse Plage. Tai dar vienas miestelis prie vandenyno. Ėjome keliu, Donatas priekyje, aš šiek tiek nuo jo atsilikau. Po kelių kilometrų man nusibodo eiti keliu, todėl pasiūliau Donatui eiti vandenyno pakrante, nes tipo taip galėsim ir eiti į priekį, ir džiaugtis vandenyno erdve. Jis nieko neatsakė, vis dar ėjo keliu. Keliu ėjau ir aš. Lijo. Staiga taip sužaibavo, o žaibas trenkė į už kelių metrų nuo manęs esantį medį. Jaučiausi toks įelektrintas... Pamačiau telefono būdelę, į ją įlindau. Donato negalėjau prisišaukti, nes jis buvo už kelių šimtų metrų nuo manęs. Laukiau gal dešimt minučių. Lietus liovėsi, žaibavimai taip pat. Diena pasidarė ir vėl pavasariška. Toks oras visada buvo prie Atlanto: šviečia saulė, šilta, jauku, ir staiga nuo vandenyno atpučia juodą debesį, pradeda lyti, net žaibuoti, o po penkių minučių ir vėl šviečia saulė... Išlindau iš telefono būdkės ir bandžiau pavyti Donatą. Kad ir kaip sparčiai ėjau, Donato nemačiau. Tada išmąsčiau, kad jis tikriausiai nuėjo į paplūdimį, nes pagalvojo, kad aš nuėjau į paplūdimį. Tačiau prie vandenyno Donato nebuvo. Platus ir tiesus buvo paplūdimys, toli matėsi. O tame ruože nebuvo nei vieno žmogaus. Todėl buvau garantuotas, kad Donatas yra kelyje. Grįžau į kelią ir, kad būtų greičiau, sutranzijau mašiną link Biscarrosse Plage. Atidžiai žiūrėjau, kelyje Donato nebuvo. Nesupratau... Biscarrosse Plage sutranzijau mašiną atgal, išlipau prie telefono būdkės. Dar kelionės į Daniją metu mes tarėmės, kad jei kada nors netyčia išsiskirsime, būtinai turime laukti ten, kur paskutinį kartą vienas kitą matėme. Šioje situacijoje tai buvo maždaug prie telefono būdkės. Daugiau nei valandą laukiau prie telefono būdkės. Supratau, kad Donatas ir vėl nesilaiko taisyklių. Tada ant A4 lapo parašiau laiškelį, pakabinau matomoje vietoje ir nuėjau į paplūdimį. Išsitraukiau vyno butelį, ėjau link Biscarrosse Plage, geriau vyną ir žiūrėjau į vandenyną. Po valandos tolumoje pamačiau žmogelį, kuris kažką veikė. Pagalvojau, kad tai Donatas. Ir kaip aš nusivyliau, kai pamačiau, kad tai tik vietinis žvejys. Paklausiau, ar pro čia praėjo žmogus su kuprine. Žvejys pasakė, kad nepraėjo. Karoče, Donatas dingo, kaip į vandenį. Dar po valandos priėjau tiltą į vandenyną. Ilgas buvo tiltas, o ant tilto buvo daug žvejų. Ilgai ėjau tiltu į vandenyną. O tilto gale stovėjau, žiūrėjau, rašiau... Vakare atėjau į Biscarrosse Plage. Pavaikščiojau po miestą, Donato nebuvo. Sutranzijau mašiną, grįžau į Arcachoną. Užlipau ant Dune de Pyla, kur vakar kartu gėrėm vyną ir žiūrėjom į saulę. Saulė nusileido, Donatas neatėjo. O aš buvau tikras, kad jis čia ateis. Bloga nuotaika buvo – jaučiau, kad Donato šioje kelionėje daugiau nepamatysiu. Miegojau toje pačioje vietoje, kur ir vakar, tik namelis buvo kitas, nes jų tiek daug, ir jie tokie panašūs, neradau vakarykščio...


Balandžio 1 diena

             Išsimiegojau. Ryte atsiradau kelyje. Greitai sutranzijau penkis džipus. O buvo taip: atvažiuoja džipas, aš jį tranzuoju. Džipas sustojo, o pasirodo jis buvo tas džipas, kuris rodė kelią kitiems keturiems džipams. Prie to tilto, kuriuo aš vakar ėjau į vandenyną vyko visureigių varžybos ir jie ten važiavo. Apžiūrėjau trasas, dar kartą pavaikščiojau tiltu ir nuėjau tranzuoti toliau. Greitai sustojo mašina, važiavo į Biarizą. Ir tu įsivaizduoji, skaitytojas, kai važiavom pro Biscarrosse Plage pamačiau keliu einantį Donatą. Tai bent apsidžiaugiau... Tai bent pasisekė – Donatas ką tik išėjo į kelią, žo jei būčiau pravažiavęs penkiom minutėm anksčiau, mes nebūtume susitikę... O pasirodo, jis viską darė ne taip kaip turėjo daryti. Jam net mintis nešovė, kad reikia laikytis taisyklės, ir išsiskyrus eiti ten, kur paskutinį kartą matė mane. Aš laikiausi "praeities" taktikos, t.y. lankiausi vietose, kuriose buvome kartu, o jis laikėsi "ateities" taktikos, buvo vietose, kuriose mes planavom būti. O juk tai taip nelogiška, nes keliaujant autostopu ta ateitis tokia miglota... Ir dar, Donatas apkabinėjo rašteliai visus Biscarrosse Plage ženklus, bet neuždėjo ant pabaigos ženklo, ant kurio visada ir pasirašo stoparai... Žmonės, būtinai reglamentuokit savo veiksmus po netyčinio išsiskyrimo kelionėje. Bet viskas gerai baigėsi, o tai svarbiausia. Ateičiai sutarėme, kad netyčia išsiskyrę ir iš karto pastebėję išsiskyrimą eisime į tą vietą, kurioje vienas kitą paskutinį kartą matėme...
             Greitai sutranzijom mašiną iki Biscarrosse. Aplankėme supermarketą, ir dabar turėjome maisto, bo kai vaikščiojau paplūdimiu turėjau tik vyno ir kelis obuolius iš Šveicarijos. Pavalgėme normaliai, sutranzijom ratus iki autostrados, o čia tokia lieva vieta... Staigus posūkis, o vairuotojai įvažiuojantys į autostradą pamato mus paskutinę akimirką. Ir mašinų mažai. Po maždaug valandos sutranzijom baską ir atvažiavom su juo į Biarrizą. Iš karto patraukėme į autostradą. Radome degalinę, o degalinėje radom "Audi 100" su Šiaulių numeriais. Priėjau, pakalbinau vairuotoją. O jis su dviem merginom važiavo kažkur prie Madrido rinkti burokų. Ir šiaip visų trijų mentalitetas buvo liūdnokas: vaikinukas keikėsi, nuolat kalbėjo apie pinigus, o su mergiotėm normaliai ir nepasikalbėjom, nes jos maivėsi, trumpai sakant, buvo totalios kekšės... Vaikinukas siūlėsi nuvežti į Donostia San Sebastianą, miestą, kurį mes labai norėjom aplankyti, bet prieš tai jam reikėjo parduoti kelis butelius svaigalų. Už tuos pinigus jis pirks degalus. O kadangi mes browsinom po degalinę, ieškojom fūrų į Donostia San Sebastianą, tai vaikinukas paprašė, kad tuo pačiu pasiūlytume jo svaigalus, bo vis tiek kalbam su fūristais. To dar betrūko... Nusprendėm, kad esame pavargę, žo reikia ieškoti nakvynės vietos. Dar eidami į degaline pamatėme turistinį namelį, kurio vienas langas buvo atidarytas. Jame ir apsigyvenome. Ten buvo lova...


Balandžio 2 diena

             Paskutinės keturios nakvynes buvo labai komfortabilios. Išsimiegojom ir šianakt puikiai. Ryte grįžom į Biarrizą, ir vietiniais keliukais tranzijom į vakarų pusę. Sustojo senukas Opelis, vairuotojas važiavo ten kur mums reikėjo. O važiavo jis labai gražiu keliu, šalia kalnų ir vandenyno... (Įdomiai atrodė Ispanijos ir Prancūzijos ženklai baskų krašte – jie aprašinėti negražiais žodžiais.) Atvažiavom į Donostia San Sebastianą. Beje, visi miestai baskų krašte turi du pavadinimus: vienas yra ispaniškas arba prancūziškas, priklausomai kurioje valstybėje yra, o kitas baskų kalbą. Pvz. Donostia yra miesto pavadinimas ispanų kalba, o San Sebastian – pavadinimas baskų kalbą, sostinė ispaniškai yra Vitoria, o baskų kalba – Gasteiz, arba Pamplona ir Irunea... Visą diena browsijom po miestą. Labai gražus ir tvarkingas Donostia San Sebastianas. Lipom į aukštą kalną, aplankėme pilį. O nuo kalno žiūrėjome į miestą. Ilgai klaidžiojome uolomis šalia vandenyno, aplankėme paplūdimį, žo miestą išvaikščiojome totaliai. Vakare sėdėjome prie Don Kichoto bei Sančos Pansos paminklo ir žiūrėjome į žmones. Visgi koks gyvas yra Donostia San Sebastianas – vakare žmonės išeina į gatves, gyvenimas verda. Gerai, kad mes ne Skandinavijoje...
             Visai vakare išėjome miesto pabaigos link. Pakeliui radome ligoninę, o šalia jos statė priestatą. Mes ir vėl miegojom strojkėse, kaip gera sugrįžti namo...


Balandžio 3 diena

             Ryte ilgai grybavom Donostia San Sebastiano keliais. Čia ir vėl netyčia išsiskyrėme. O viskas buvo maždaug taip: autostrada darė lanką, todėl aš pasiūliau neiti autostrada, o kirsti lanką – lipti šlaitu, juolab, kad einant autostrada reikėtų praeiti pro tunelį. Donatas su mano tokiu pasiūlymu nesutiko, tipo nesikarstysiu aš čia... Bet jo pasiūlyta alternatyva mano neatrodė logiškai. Sutarėm, kad jis eis savo keliu, o aš savo. Parodžiau, kur aš lipsiu, ir kur jo lauksiu. Maždaug po dvidešimt minučių jau stovėjau ant autostrados, o Donato nemačiau. Laukiau maždaug keturiasdešimt minučių, jis neatėjo, o jau tikrai turėjo ateiti. Kadangi išsiskyrimo atveju buvom sutarę susitikti vietoje, kurioje matėme vienas kitą paskutinį kartą, nulipau žemyn, atsiradau išsiskyrimo vietoje, laukiau. Praėjo trisdešimt minučių, Donatas neatėjo. Nusibodo laukti, vėl užlipau į autostradą ir ėjau iki pirmos degalinės. Galvojau, jei jau lemta išsiskirti, anksčiau ar vėliau taip atsitiks. Kitoje autostrados pusėje pamačiau Donatą, jis ėjo atgal – susitikimo vietos link. O kad neprasilenktume, ant autostrados apsauginės tvoros prieš įvažiavimą į degalinę užklijavo lipduką. Hmmm... Nu nėra logikos pas šitą žmogų... Mes niekada neskaitom to, kas parašyta ant apsauginės tvoros prie degalinės įvažiavimo. Visada stoparai kažką parašo ir skaito kas parašyta ant apsauginės tvoros prie IŠVAŽIAVIMO iš degalinės. Lipduką jam reikėjo užlipdyti ten... Ten tikrai būčiau perskaitęs... Na bet viskas ir vėl baigėsi laimingai. Nors aš taip ir nesupratau, kada mes prasilenkėm...
             Sutranzijom mašiną, atvažiavom į Bilbao. Kadangi ir vėl buvom susipykę, po miestą browsijom atskirai. Po Donostia San Sebastino Bilbao man atrodė nuobodžiai. Nieko gražaus nebuvo, tai nieko daugiau ir nerašysiu. Sutartu laiku sutartoje vietoje susitikau su Donatu. Susirinkom šmutkes ir išėjom autostrados link. Buvo žiaurus vėjas, mane mėtė į visas puses. O dar tas autostrados triukšmas. Pora valandų ėjome iki degalinės. Kai liko keli šimtai metrų, sustojo policajai ir pasakė, kad negalima vaikščioti autostradoje. Mes pasakėm, kad va nueisim į degalinę ir daugiau nevaikščiosim. Bet jie buvo nesukalbami. Liepė dingti iš autostrados tuoj pat. Perlipome per tvora ir krūmynais ėjome į degalinė. O ten dar buvo statu. Kelis šimtus metrų ėjome maždaug pusantros valandos. Buvo jau vakaras, netranzijom. Aš gulėjau pievelėje, skaičiau Keruako "Kelyje", Donatas kažkur vaikščiojo. Gal ieškojo ratų, o gal ieškojo maisto. Kai jau visai sutemo sėdėjom prie bufeto degalinėje, aš ir vėl skaičiau "Kelyje". Iš bufeto pasiėmiau šaukštą, nes savąjį kažkur pamečiau. Miegojom po viaduku virš autostrados. Daug triukšmo nuo pravažiuojančių mašinų, bet turėjom stogą, o būdavo ir blogiau...


Balandžio 4 diena

             Miegojau normaliai. Apskritai, pasidariau labai nereiklus: man nereikia nei šiltos lovos, na bet šilto maisto tai norėčiau... Bandėm tranzuoti, niekas nestojo, o mašinų visai mažai. Išsiaiškinau, kad visi važiuoja nacionaliniu keliu, kuris tokios pat kokybės kaip ir autostrada, bet yra nemokamas. Ir tik labai turtingi žmonės ar žmonės, kuriems darbas moka, važinėja autostradomis. Maždaug po dviejų valandų suradau mašiną iki Logrono. Išlipome degalinėje, o vairuotojas pavaišino mus kava ir šiltu sumuštiniu. Tranzijom toliau. Nieko... Klausinėjome vairuotojų, kurie degalinėje pylėsi degalus, degalinės personalas greitai mus išprašė. Atsiguliau ant pievelės ir skaičiau Keruako "Kelyje", Donatas kažkur vaikščiojo. Po kelių valandų vaikščiojimo jis rado mašiną į Zaragozą. Išlipome ir vėl degalinėje, o čia greitai paėmėm ratus į Lleidą. Vairuotojas gerai kalbėjo angliškai, tai dėjom kalbos apie Ispaniją. Vairuotojas pasakojo apie žmonės, apie ispanų santykius su prancūzais. Pakeliui matėme vietą, kur nulinis laipsnis kerta autostrada, t.y. iš vakarų pusrutulio pervažiavom į rytų pusrutulį. Išlipome Lleidoje. Šiek tiek paėjome ir atsiradome tiesiame kelyje į Andorą. Bet į Andorą važiuosime rytoj. O dabar vakaras, reikia miegoti. Normalios vietos miegojimui nebuvo, todėl pasirausėme statybinėse atliekose ir pasistatėme namuką: rėmą padarėme iš medinių stovų, sienas ir stogą uždengėm šiferiu. Kadangi namukas gavosi per trumpas, t.y. kojos gyveno lauke, atridenome du vamzdžius ir kojos jau nebegyveno lauke...


Balandžio 5 diena

             Miegojome puikiai. Diena buvo saulėta. Tranzijom. Po keturių valandų vis dar stovėjome toje pačioje vietoje. Liūdna šalis tranzuotojui – Ispanija. Nusprendėm nevažiuoti į Andorą, nors nuo Lleidos, kur mes ir buvome, iki Andoros buvo tik 130 kilometrų. Jei taip ir toliau, per daug užtruksim, o juk mūsų laukia tolima kelionė į Siciliją. Perėjome Lleidą, išėjom į autostradą, važiuosim į Barseloną. Autostrada ėjom kelias valandas, o pakeliui radau ispaniškų pinigų. Ir nemažai radau. Susirinkau juos visus. Su Donatu nesidalinau, nes Donatas taip ir nepasidalino su manimi tų dešimt Vokietijos markių, kurias jis rado Danijoj. Žo, pasielgė labai nedraugiškai, nors etiketas kalba, kad jei kartu keliauji autostopu ir iš vairuotojo gauni arba randi pinigus, turi dalintis juos su savo draugu...
             Likus labai nedaug iki degalinės sustojo policajai ir vėl sudainavo savo dainelę apie tai, kaip negalima vaikščioti autopistomis. Bet šitie policajai buvo ne tokie žiaurūs, leido mums autostrada nueiti likusius metrus.
             Greit suradome ratus iki Tarragonos. Išlipome degalinėje, jau buvo vakaras. Visą vakarą sėdėjome restorane, žiūrėjom į ispanus, kurie žiūrėjo futbolą. Maisto neturėjom, nes neplanavom tiek ilgai būti Ispanijos kelyje. O juk toks blogas autostopas yra Ispanijoje. Baigiau skaityti Keruako "Kelyje". Miegojom krūmuose...


Balandžio 6 diena

             Ryte į degalinės bufetą užsuko visas autobusas turistų, tai įsisukau tarp jų ir nemokamai pavalgiau. Vieną sumuštiaką atnešiau ir Donatui, juk reikia rūpintis savo draugais... Greitai radom ratus į Barseloną. Išlipome degalinėj, nes lįsti į miestą iš žiūrėti į lankytinas vietas nenorėjome, juolab, kad ir aš, ir Donatas Barselonoje buvom prieš pusė metų. Degalinėje smigom. Čia buvo tik fūros, o fūros nevežė dviejų. Suradau vokietį, kuris pažadėjo vieną nuvežti į La Jonquerą. Įsodinau Donatą, nes, kaip jau minėjau, reikia rūpintis savo draugais. Po pusvalandžio suradau ratus ir sau. Vokietis atostogautojas grįžinėjo iš Sevilijos. Kai pasakiau, kad aš iš Lietuvos, jis net nustebo, nes pagalvojo, kad aš austras, aceit vokiškai kalbėjau su austrišku akcentu. Visą kelią dėjom kalbą apie Seviliją, nes juk ir aš prieš pusmetį ten buvau...
             Kaip gera sugrįžti į La Jonquerą... Kaip gera žiūrėti į tokią gausybę fūrų... Jos – didelė palaima mano akims... Sutartoje vietoje sutartu laiku radau Donatą. Apsilankėme supermarkete ir su pilnais krepšiais maisto bei gėralo nuėjome į miškelį. Kai saka, po bado dienų reikia atsigauti: susikūrėm laužą, kepėm dešreles ir darėm karštus sumuštiakus, gėrėm vyną... Išmėginome ispanų studentų nacionalinį gėralą – kalimočą. Apie jį mums papasakojo vairuotojas, kuris vežė iš Zaragozos į Lleidą. Kalimoča = 50 % raudono vyno + 50 % kolos. Nežinau kaip Donatas, bet aš savo kalomočos porciją išpyliau. Gerti neįmanoma. Man grynas vynas pats skaniausias... Visą vakarą valgėm, gėrėm ir kalbėjom apie gyvenimą kelyje... Apsivalgėm. Apsigėrėm. Ech gyvenimėli, kada tu pablogėsi... Miegojom ten kur valgėm ir gėrėm, miegojom puikiai...


Balandžio 7 diena

             Kai išsimiegojom, išėjom ieškoti fūros, kuri galėtų mus nuvežti į degalinę esančią prieš posūkį į Marselį. Greitai radome dvi lietuviškas fūras. Donatas įlipo į vieną fūrą, aš – į kitą. Visą kelią fūristui pasakojau stopariškas istorijas, o fūristas man pasakė, kad mes laimingi žmonės, nes mokam džiaugtis tuo kuo turim, nes turim tai, ką norim turėti... Taip! Mums patinka gyvenimas kelyje, ir mes turim gyvenimą kelyje. Ir nežinau kas turėtų atsitikti, kad aš nenorėčiau į kelią. Juk čia yra viskas: kalnai, vandenynas, žmonės, saulė, žvaigždėtos naktys, nuotykiai, avantiūra... ir tiek daug vyno... O vienas išmintingas žmogus yra pasakęs: gyvenimas kelyje, tai kai kasdien geri naują vyno rūšį... Ir visa tai telpa kelyje...
             Išlipome degalinėje ir labai greitai sutranzijom mašiną, kurios numeriuose buvo skaičius trylika. O trylika reiškia Marselį. Vaikščiojom Marselyje tarp jachtų, o vakare užlipome ant Noterdam de Garde kalno, sėdėjom, žiūrėjom į saulėlydį, jūrą ir miestą, kalbėjomės, vėl gėrėm vyną. Tiek daug miestų mes matėm, dabar jau nebesuskaičiuotume. Ir ant tiek daug miestų kalnų mes gėrėm vyną... O kiek daug skirtingų saulėlydžiu buvo... Miegojom ant kalno...


Balandžio 8 diena

             Patiko mums Marselis, nusprendėm visą dieną jame praleisti. Browsijom miesto gatvėmis, žiūrėjom... Paklausiau bomžo, kur jis gavo batonų, pameni, skaitytojas, pasakojau apie nemokamų batonų sistemą Prancūzijoje. Bet bomžas manęs nesuprato. Po pietų atsiradome prie Viduržemio jūros. Gulėjom ant akmenų, gaila, bet maudytis buvo per šalta. Paskambinau namo. Sužinojau, kad reikia važiuoti namo, nes manęs laukia darbas. Pasakiau tai Donatui, jis labai nusiminė. Gaila buvo skirtis, juk taip ilgai keliavome kartu... Apskritai, visa ši kelionė buvo tokia neplanuota. Viskas prasidėjo, kai aš nusprendžiau važiuoti į Angliją, ieškoti darbo. Tuo metu Donatas kūrė kelionės į Graikiją planus. Net Rumunijos vizą pasidarė. Tada sugalvojome, kad kovo 8 dieną kartu išvažiuosime į Amsterdamą, o ten išsiskirsime: Donatas keliaus į Graikiją, o aš – į Angliją. Bet kai kovo 7 dieną mes ėjome iš Marijampolės stoties, jis pasakė, kad Graikiją atideda, ir kad su manim keliauja į Angliją, kad mes kartu ieškosim darbo, kartu dirbsim, o po darbų kartu svajosim apie kelią, o kažkada ir vėl kartu keliausim. Jaučiausi bjauriai, kad išduodu draugą, bet nuo pat kelionės pradžios mes abu žinojome, kad man ir Lietuvoje ieškomas darbas, ir žinojom, kad kai darbas bus surastas, mano kelionė pasibaigs. Ta akimirka atėjo dabar. Nenorėjau skirtis, ir darbo nenorėjau. Norėjau mesti darbą, kurio dar neturėjau. Bet aš buvau turbūt pavargęs. Penkios savaitės kelyje, gal aš tiesiog norėjau namo... Labai apsidžiaugiau, kai Donatas nusprendė su manimi keliauti į Amsterdamą, o Amsterdame galvos toliau...
             Vakare ir vėl užlipom ant kalno, ir vėl žiūrėjom į saulę, ir vėl kalbėjom, ir vėl gėrėm vyną...


Balandžio 9 diena

             Lijo. Mes ėjom autostrada per lietų ir jautėmės sumautai. Beeinant nestabdoma sustojo mašina, vairuotojas nuvežė į degalinę. Stovėjau degalinėje po stogu, klausinėjau – gal kas važiuoja į Nicos pusę... Niekas nevažiavo. Bet buvo jauku stovėti po stogu ir žiūrėti į lietų. Kaip man patinka lietus... Juk taip dažnai aš jį sutinku savo gyvenime... Tada, toje Marselio degalinėje aš ir supratau lietų. Tada aš ilgai žiūrėjau ir ilgai klausiausi jo. Nuo tada, nuo Marselio laikų man patinka lietus...
             Radom ratus, atsiradom Marselio apvažiavime. Ėjom kelis kilometrus, priėjom pijažą. Tranzijom, greitai sutranzijom ratus iki Lyono. Degalinėj prie Lypno sutranzijom Olandų hipių šeimynėlę. Jie vairavo senučiuką volksvageną mikrūškę, kuri buvo prikrauta visokio šlamšto: seni baldai, senas telikas, katiliukas kabojo pastogėje... Hipių šeimynėlė – tai vyras, moteris ir šuo. Su jais važiavome maždaug 20 kilometrų. Visą tą laiką moteris traukė blusas iš šuns ir rodė jas vyrui. Pravažiavom degalinę, staiga olandai sustojo ir pasakė, kad į Olandiją važiuos ne autostrada, o pakeliui užsuks į Paryžių. Išlipome ir du kilometrus autostrada ėjome atgal. Pakeliui radau skardinę kolos, atidariau, išgėrėm...
             Degalinėje sutranzijom ratus iki posūkio į Dijoną. Kai atvažiavom buvo jau visai vakaras. Slampinėjom po degalinę, ieškojom vietos miegojimui. Radom, miegojom...


Balandžio 10 diena

             Ryte vaikščiojau po degaline, o prie manęs priėjo vyriškis ir paklausė, ar aš esu hitch-hikeris. Atsakiau, kad esu du hitch-hikeriai. Jis pasakė – no problem, aš važiuoju i Lille. Tai bent pasisekė... Man ir Donatui vairuotojas davė po Snikersą ir po buteliuką šalto mineralinio vandens. Sėdom į jo seną golfą ir išvažiavom. Vairuotojas važiavo iš Kanų į Lille pradėti naujo gyvenimo. Pasak jo, Kanuose gyvena blogi žmonės, jiems rūpi tik pinigai. Kai paklausiau, kodėl išsirinko Lile, jis atsakė, kad Paryžius jam nepatinka. Įdomu tai, kad naujo gyvenimo pradžią, tame tarpe ir visą šią kelionė – degalus, mokestį už autostradas – finansuoja darbo birža. Tai bent socialinės garantijos Prancūzijoje...
             Važiavom labai greitai, o vairuotojas bevairuodamas uoste klijus, klausėsi muzikos ir rankomis barbeno į automobilių prietaisų skydelį, visai kaip Dinas Moriartis važiuodamas į Denverį Keruako knygoje "Kelyje". Kai vairuotojas apsiuostė klijais ir jam protas aptemo, atidarė visus langus, iškišo galvą pro šoninį langą ir gaudė orą – tikriausiai taip bandė atsičiūchinti... Aš užsisegiau saugos diržą...
             Senas golfukas lenkė visus. Važiavom tai pirma, tai trečia juosta, tada vėl pirma, o tada kelkraščiu ir staigiai peršokom į trečią juostą. Vairuotojas labai mylėjo savo dukrą, turėjo jos nuotrauką, žiūrėdavo į ją, rodė mums. Išlipome degalinėje prieš Lille. Vairuotojas tuo buvo labai nepatenkintas, nes jis tikėjosi, kad mes keliausim su juo į Lille...
             Maždaug po valandos radom mašiną į Olandiją, išlipome 30 kilometrų prie Amsterdamą. Buvo jau tamsu, bet greitai radome mašiną į Amsterdamą. Žo, vakare browsinom po Amsterdamo raudonųjų žibintų kvartalą. Gatvėje mus rusiškai užkalbino. Išsiaiškinome, kad tai du lietuviai iš Panevėžio. Jie atvažiavo pradėti gyvenimo Amsterdame. O už kelių valandų stotyje juos turi pasitikti draugai. O jie užkalbino mus todėl, kad atrodėme kaip tikri lietuviai. Ir jie atrodė, kaip tikri lietuviai. Nežinau kaip, bet aš lietuvis atskiria lietuvį užsienyje... Browsinom po Amsterdamą keturiese. Aplankėm stotį. Per tą laiką suspėjau pažinti tuos lietuvius. Jiems rūpėjo tik pinigai, jie buvo pasikėlę, o jų dirbtinis pasitikėjimas savimi taip kvailai atrodė... Jie nesuprato mūsų gyvenimo kelyje prasmės. Jie buvo visai kitokie nei buvome mes. Atsisveikinom ir išėjom į degalinę, kurioje miegojom prieš mėnesį. Ten stovėjo ta pati priekaba. O toje priekaboje buvo tas pats kartonas. Niekas nepasikeitė, gal tik truputį pasikeitėm mes, bet tikrai išlikome tokie pat paprasti ir neįnoringi. Miegojom...


Balandžio 11 diena

             Atsibeldėm į Amsterdamo pabaigą, tranzijom. O vairuotojai kažkokie durniai... Įsivaizduok, skaitytojas, sustoja mašina truputį toliau, papypsina, tipo ateikit, mes sustojom, mes pasiimam kuprines, einam, o kai prieinam prie mašinos ji nuvažiuoja. Ir tada olandai turi gerą laiką. Tipo fun... O mes turim grįžti į išeities tašką, tranzinti toliau. Kartą net fūra taip suskėlė, o tai labai šokiravo mus... Vėliau atkalėm sistemą – jei mašina sustodavo toliau, tik Donatas arba aš ir be kuprinių eidavom kalbėtis su vairuotoju. O kai mašina nuvažiuodavo, mes rodydavom "fuck". Labai norėjau sustabdyti tokį vairuotoją ir paklausti, kodėl jis taip elgiasi. Net buvo kilusi mintis mesti saują smulkių akmenų į galinį stiklą, kad vairuotojas sustotų, ir mes galėtume jo paklausti, kai sakant išsiaiškinti priežastis ir motyvus, pažinti Olandijos žmonių prigimtį...
             Visą dieną važiavom iki NL/D sienos. Užsilenkėm paskutinėje Olandijos degalinėje. Buvo vakaras. Per dieną nenuvažiavom nei dviejų šimtų kilometrų. Sumauta diena. Artimiausia degalinė Vokietijoje – už Osnabriuko. Arba reikia lipti Rheine autohofe, kur su lietuviais fūristai tūsinomės važiuodami į Švediją, ten paimtume po fūrą ir važiuotume namo... Į degalinę atvažiavo baltarusis su audi. Paklausiau, ar galėtu mus pavežti iki artimiausios degalinės Vokietijos autobane, maždaug 200 kilometrų, labai mums padėtų, nes jau vakaras, o mašinų beveik nėra... Baltarusis atsakė labai brutaliai – negaliu. Pasakiau, kad mes tranzuotojai, jo kaimynai – iš Lietuvos. Jis atsakė – atsikabink, nevešiu, kodėl turėčiau vežti, kas jūs man... Aš pasakiau – ačiū, ir nuėjau. Degalinė mirusi. Pradėjom apžiūrinėti potencialias nakvynės vietas. Su nakvyne blogai... Į degalinę įvažiavo dvi lengvos mašinos tranzitiniais numeriais. Užkalbinau, vairuotojai – lenkai. Važiuoja į Poznaną. Paprašiau, kad mus pavežtų iki D/PL sienos, jis paklausė, kiek mes mokėsim... Jooooo... Kai saka, sveiki atvykę į Rytų Europą... Kitos išeities nebuvo, derėjausi. Galiausiai suderėjau, kad jie nemokamai nuveš mus iki septinto išvažiavimo iš autobano, kur yra Rheine autohofas.
             Išvažiavome: Donatas sėdėjo vienos mašinoje, aš – kitoje. Donato mašina važiavo pirma, todėl teoriškai jie turėjo sustoti prie septinto išvažiavimo, bet jį pravažiavo. Tai sužinojęs, vairuotojas norėjo mane išsodinti tiesiog autobane, šiaip taip įkalbėjau nuveži į degalinę už Osnabriuko. Išlipau, net palengvėjo. Toks nemalonus buvo žmogus... Žinok, skaitytojau, keliaudami autostopu, mes daug bendraujam su žmonėmis, o visokių jų sutinkame. Todėl išmokome pažinti žmogų. Ir dabar tik pamatęs, aš galiu pasakyti ar jis geras, ar jis blogas. Be abejo plačiąja prasme, nes žmogus negali būti tiesiog geras arba tiesiog blogas, jis gali būti geras kažkam kažkokiu klausimu arba blogas kažkam kažkokiu klausimu... Daug gerų žmonių yra Europos keliuose, kuriuos dažnai prisimenu, apie kuriuos dažnai pasakoju savo draugams. Bet yra tokių blogų žmonių, kuriuos aš noriu pamiršti tik baigęs bendrauti su jais. Aš esu alergiškas blogiems žmonėms, aš labai blogai jaučiuosiu, kai esu tokių žmonių apsuptyje. Blogų žmonių aš labai vengiu...
             Buvo naktis, visi miegojo... Tradiciškai perėjome fūrų stovėjimo aikštelę, visada taip darome. Net jeigu išlipame degalines pabaigoje, grįžtame ir žiūrime kokių šalių fūros stovi. Tiesiog įprotis. Degalinėje radome kelias lietuviškas fūras, bet vairuotojai miegojo. Užmigome ir mes, o rytoj kelsimės anksti, ir ieškosim fūrų į Lietuvą...


Balandžio 12 diena

             Naktis buvo siaubinga. Miegojom prie kažkokio sandėlio sienos, geresnės vietos nebuvo. Sušalau... Atsikėliau anksti, maždaug 5:00AM, nes bijojau, kad visi lietuviai išvažinės. Kėliau Donatą, Donatas nesikėlė, išėjau vienas ieškoti fūrų. Dvi lietuviškos fūros jau šildė variklius. Pakalbinau vieną vairuotoją, kad vežtų mane iki PL/D sienos, bo nedrįsau prašyti iki Lietuvos. Pakalbinau kitą vairuotoją, paprašiau, kad pavežtų Donatą. Vairuotojas pasakė, kad jis jau išvažiuoja, laukti negali. Greitai nulėkiau kelti Donato. Jis vis dar miegojo, į mano veiksmus nereagavo. Susinevijau, jei nenori važiuoti tai ir miegok, o aš važiuoju namo. Ir visada tai būdavo: pabundame vienu metu, aš atsikeliu ir jau esu pasirengęs važiuoti, o jis vis dar vartosi miegmaišyje, žo, aš visada turiu jo laukti... Išvažiavau...
             Tik įlipau į fūrą, iš karto užmigau... Po dviejų valandų supratau, kad realybė yra tai, kad aš važiuoju šiltoje fūros kabinoje Vokietijos autobanu namų link. Pravažiavom D/PL sieną, išlipau fūrų stovėjimo aikštelėje, nes vairuotojas suks Katovicų kryptimi. Pusė dienos klausinėjau lietuviškas fūras, nei viena nesutiko manęs vežti. Klausinėjau estus, estai taip pat nevežė. Latviai irgi nevežė. Net susigraudinau, kai vienas latvis pasakė "parvežčiau aš tave, žmogau, ne vieną jūsiškį namo parvežiau, man tikrai negaila, bet nevažiuoju aš į Lietuvą..."
             Buvo jau vakaras, lietuviškos fūros važiavo Lietuvos kryptimi, bet manęs nevežė. Buvau piktas, o tranzuoti Lenkijos keliais tikrai nenorėjau. Staiga mane pašaukė lenkas. Sako, važiuoju į Varšuvą, jei nori, važiuojam. Aš išvažiavau į Varšuvą. Lenkas tris paras stovėjo toje aikštelėje, nes jo fūra buvo sugedusi, todėl tik išgirdę įtartiną garsą variklyje, stodavome, žiūrėdavome. Jis buvo linksmas žmogelis, važiavom ir abu keikėm visus iš eilės, nes ir aš buvau labai piktas ant visų: Donato, nes jis sumalė šūdą, negalėjo atsikelti, kaip normalus žmogus, lietuvių fūristų, kurie manęs nenorėjo vežti, apskritai ant visų blogų žmonių... Vairuotojas ištraukė tris butelaičius alaus, sako gerk, lenkiškas alus – geras alus. Naktį važiavom per Lenkiją, o aš gėriau alų. Dar kartą supratau, kad nėra tokios blogos nuotaikos, kurios nepataiso alus... Kai išgėriau, užmigau. Vairuotojas man pasiūlė miegoti fūros lovoj, o jis vairuos. Atsiguliau komfortabiliai, užmigau. Pabudau, kai fūra sustojo. Nuėjom į restoraną, valgėm labai skanią sriubą ir katlietuką. Po vakarienės miegojom. Ir aš miegojau šiltoj fūroj. Geras žmogus yra lenkas...


Balandžio 13 diena

             Vairuotojas kėlėsi anksti, o aš dar miegojau. Važiavom Varšuvos link, o aš vis dar miegojau. Gerai išsimiegojau, atsikėliau. Vairuotojas pasakojo, kai neseniai iš Ispanijos parvežė vieną lenką stoparą, kuris du mėnesius ten dirbo. Užsidirbo daug pinigų ir tranzais važiavo namo. O pakeliui, bemiegant degalinėj, jį apvogė. Pavogė viską – pinigus, kuprinę su visais daiktais... Tik dokumentai buvo kišenėje, todėl jų nepavogė. Vairuotojas sakė, kad stoparas buvo taip pavargęs, kad kai įlipo Ispanijoje ir atsigulė į lovą, atsikėlė tik Lenkijoje...
             Važiavome labai greitai, o vienu metu išspaudėm 120 km/h. Geras, ar ne?! Vilkom maždaug trisdešimt tonų. Lenkas labai gyrė savo fūrą, sakė mersas yra mersas...
             Vidurdienį įvažiavom į Varšuvą. Man pasisekė, nes vairuotojas važiavo į rytinę Varšuvos dalį, išlipau jau už miesto. Tranzai sekėsi pusė velnio, vakare atsiradau Suvalkuose. Išsitraukiau "LT" ir rodžiau lietuviškoms fūroms, fūros nestojo. Dvi valandas stovėjau Suvalkų pabaigoje. Sutemo. Nulėkiau ten kur apšviesta, atsistojau už šviesoforo, tranzijau. Lietuvių fūros matė, kad rodau "LT", važiavo lėtai, bet nestojo. Susinervijau totaliai. Visiškai nenorėjau miegoti Suvalkuose, kai taip netoli yra namai. Nuėjau ir vėl į Suvalkų pabaigą, stovėjau, galvojau... Jeigu eisiu, iki sienos nueisiu per penkias valandas, o jeigu miegosiu, tai niekas negarantuoja, kad rytoj lengvai paimsiu ratus iki sienos... Šiek tiek toliau, kitoje kelio pusėje pamačiau mikrūškę su lietuviškais numeriais. Nulėkiau. Vairuotojas važiavo į Lietuvą ir sutiko mane nuvežti. Savo ausimis negalėjau patikėti... Vairuotojas važiavo iš Stutgardo. Jo verslas – automobilių pirkimas Vokietijoje ir pardavimas Lietuvoje. Bet jis nebuvo iš tų kietų komersantų, kurie galvoja tik apie pinigus. Ir aš labai džiaugiausi, kad paskutinis vairuotojas, kuris mane vežė, ir kuris padėjo tašką mano ilgoje, trisdešimt septynias dienas trukusioje kelionėje, buvo geras žmogus. O gal toks ir buvo šios kelionės tikslas – sutikti kuo daugiau gerų žmonių. Išlipau Marijampolėje...

Copyright © 1999 – 2011 by Remigijus Launikonis. All rights reserved.
E–mail: remigijus.launikonis(eta)gmail.com. Atnaujinta: 2012 09 05